Socialdemokratai dažnai mėgsta kartoti, kad jie atstovauja žmogui, kad jų politika orientuota į socialinį teisingumą. Tačiau šiuo sprendimu jie atsisakė paties esmingiausio žmogaus matmens – kultūros. Be kultūros nėra visuomenės brandos, nėra tikro solidarumo, nėra socialumo, kuris neapsiribotų materialiniais išmokų skaičiavimais. Kasdienybė be kultūros – tai tik tuščia buitis, kurią galima suvesti į lenteles ir procentus, bet niekada – į dvasios gelmę. Kultūra yra tai, kas suteikia gyvenimui prasmę, o politikai, ignoruojantys šį matmenį, tampa technokratiniais kėdžių skaičiuotojais, o ne tikrais valstybės kūrėjais.
Šis sprendimas ne tik liudija LSDP politinį cinizmą, bet ir demaskuoja jų prioritetus. Paaiškėjo, kad jų politinis svoris matuojamas vien kėdžių skaičiumi – kiek ministerijų pavyko „išsiderėti“, kiek postų užimta, kiek pareigybių padalinta. Tokia logika primena akcinę bendrovę, o ne politinę jėgą, kuri privalėtų rūpintis valstybės ateitimi. Kultūra šioje logikoje neturi vietos. Tai – tik dar viena „sąmata“, kurios, matyt, galima atsisakyti, nes nesuteikia greito politinio pelno ar populistinio efekto.
Tačiau šiame sprendime atsakomybė gula ne tik ant socialdemokratų pečių. Prezidentas, patvirtinantis Vyriausybės sudėtį ir formaliai prižiūrintis, kad valstybės interesai būtų užtikrinti, negali likti nuošalyje. Jeigu kultūros klausimas jam atrodo antraeilis, jeigu jis sutinka su Vyriausybe be aiškaus kultūros prioriteto, vadinasi, jis prisiima dalį moralinės atsakomybės už tai, kad Lietuva lieka be politinio kultūros atstovavimo aukščiausiu lygiu. Prezidento tylėjimas arba pasyvumas šiuo atveju tampa ne mažesne problema nei partijos cinizmas.
Kultūros ministerija nėra tik biurokratinė įstaiga. Ji yra valstybės atminties, tapatybės, kūrybinės galios saugotoja. Ji kuruoja ne tik teatrus, muziejus ar bibliotekas, bet ir jautriausias mūsų visuomenės vietas – tautinių mažumų politiką, žydų paveldo institucijas, Holokausto atminimo centrus. Kitaip tariant, LSDP sprendimas atsisakyti Kultūros ministerijos reiškia atsisakymą atsakomybės už Lietuvos istorinę atmintį ir mūsų visuomenės gebėjimą atsispirti neapykantos ideologijoms.
Šiuo metu, kai Europoje vis garsiau girdime antisemitizmo proveržius, kai dezinformacija siekia iškreipti istoriją, būtent Kultūros ministerija yra institucija, atsakinga už pilietinį atsparumą. Ji formuoja politiką, susijusią su žydų bendruomenės paveldu, rūpinasi atminties išsaugojimu, remia edukacinius projektus, kurie moko jaunąją kartą apie Holokausto tragediją. Ar socialdemokratai, leisdami ištrinti šią atsakomybę, suvokia, ką jie daro? Ar jiems neatrodo, kad toks žingsnis rezonuoja su visoje Europoje augančiomis neapykantos bangomis, kad tai siunčia pavojingą žinią apie valstybės abejingumą?
Kultūra nėra tik koncertų afišos ar parodų katalogai. Tai – mūsų visuomenės moralinis stuburas. Tik per kultūrą įmanomas dialogas tarp skirtingų grupių, tik per kultūrą įmanoma ugdyti empatiją, tik per kultūrą galima kurti ateitį, kuri remiasi ne skaičiais, o vertybėmis. Atsisakydami kultūros socialdemokratai parodė, kad jų politinė vaizduotė yra tuščia. Prezidento pritarimas tokiam pasirinkimui būtų dar skaudesnis smūgis, nes būtent valstybės vadovas turėtų būti tas, kuris stoja kultūros pusėn kaip moralinis autoritetas.
Ir vėl simbolika: šiandien Lietuva mini Kultūros dieną, švenčia Čiurlionio jubiliejų, o politinė partija kartu su Prezidentu faktiškai sako: „Kultūra mums nereikalinga“. Tai – ne tik ironija, tai – spjūvis tautos veidui. Nes Čiurlionis simbolizuoja tą patį, ko ši valdžios kombinacija atsisako: kultūrą kaip gyvybės šaltinį, kaip mūsų tautos balsą pasaulyje.
Todėl socialdemokratų sprendimas turi būti įvardytas tiesiai ir aiškiai: tai – gėdos aktas. Politinė jėga, kuri išsižadėjo kultūros, išsižadėjo savo legitimumo. Jie gali laimėti rinkimus, pasiskirstyti postus, bet istorija prisimins šią dieną kaip akimirką, kai valstybės vadovai nusprendė, jog kultūra – tai per sunki našta jų „socialiniam teisingumui“. O be kultūros jokio teisingumo nėra ir negali būti.
