Lietuvos šuolis spaudos laisvės reitinge slepia įdomias priežastis
Dar 2021 m. Lietuva buvo 28-oje vietoje – panašiai kaip ir ankstesniais metais. Situaciją pakeitė ne „stebuklas per naktį“, o kryptingos permainos. Pirma, į valdžią atėjo nauja dauguma, kuri atsisakė pirmtakų iniciatyvų varžyti žiniasklaidą. Valdantieji nebesikišo į žiniasklaidos darbą, kaip tai bandyta daryti 2018–2019 m.
Antra, buvo pakeisti ir priimti nauji įstatymai, kurie žurnalistams atvėrė valstybės registrų duomenis, praplėtė viešo asmens sąvoka, kuri leido disponuoti papildoma informacija susijusia su viešaisiais finansais, sustiprino žurnalistų apsaugą nuo persekiojimo už kritiką (vadinamųjų SLAPP ieškinių). Šie pokyčiai neliko nepastebėti: 2022 m. Lietuva šoktelėjo į 9-ą vietą tarp pasaulio šalių. Tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“ (RSF) pažymėjo, kad nors dar yra spragų, bet Lietuvos žurnalistai dirba gana palankioje aplinkoje.
Kas lėmė Lietuvos smuktelėjimą žemyn 2024 metais?
Lietuva, nors ir išliko lyderių gretose, bet prarado keletą pozicijų. Žurnalistų bendruomenė įvardija dvi pagrindines priežastis. Pirma – tai, kas vyko su visuomeniniu transliuotoju LRT. Ne, kalba eina ne apie turinį (LRT turinys kaip tik laikomas kokybišku ir nepriklausomu), o apie jo valdymą. LRT taryboje vis dar netrūksta politikų deleguotų narių, pastaraisiais metais kilo nemažai diskusijų dėl LRT finansavimo, vadovų skyrimo.
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius atkreipė dėmesį, kad visuomeninio transliuotojo valdymas Lietuvoje vis dar išlieka politizuotas, o tai kelia grėsmę LRT nepriklausomumui. Jis pabrėžia, jog politikų įtaka LRT tarybos sudėčiai ir bandymai keisti transliuotojo valdymo struktūrą gali pakenkti žiniasklaidos laisvei šalyje. Tai sena problema, kurią mini ir tarptautiniai vertintojai – mat politikų įtaka LRT kelia įtarimų dėl galimo spaudimo ateityje. Antroji priežastis – informacijos prieinamumas.
Birutės Davidonytės – tiriamosios žurnalistikos atstovės teigimu, žurnalistams Lietuvoje vis dar sudėtinga gauti duomenų iš valstybės institucijų. Ji pažymi, kad institucijos dažnai prisidengia asmens duomenų apsauga, siekdamos apriboti informacijos prieinamumą žurnalistams ir visuomenei. Nors įstatymai pagerinti, praktikoje neretai tenka susidurti su biurokratinėmis kliūtimis, o tai mažina žiniasklaidos efektyvumą ir, galiausiai, reitingo balus.
Ką sako kiti rodikliai?
Be RSF („Reporteriai be sienų“) indekso, Lietuvą stebi ir kitos organizacijos. Jų nuomone, Lietuva vertinama kaip viena stipriausių ir laisviausių regione. „Freedom House“ 2023 m. ataskaitoje pažymima, kad šalies žiniasklaidos rinka yra gyvybinga ir nepriklausoma, nors didėjanti žiniasklaidos priemonių nuosavybės koncentracija kelia rizikų. V-Dem instituto naujausi duomenys rodo, kad Lietuvos laisvės indeksas siekė 0,891 ir gerokai viršija pasaulio vidurkį (0,623).
„Economist Intelligence Unit“ (EIU) „Demokratijos indekse“ Lietuva užėmė 36-ą vietą pasaulyje, surinkusi 7,59 balo iš 10. Šis vertinimas atspindi, kad šalyje stipriai saugomos pilietinės laisvės (pvz., laisva žiniasklaida ir saviraiška), tačiau kai kurie demokratijos aspektai (politinis dalyvavimas ar politinė kultūra) vertinami silpniau, todėl bendras demokratijos balas nepasiekia „pilnos demokratijos“ kategorijos.
Ar Lietuva gali vėl būti tarp geriausiųjų?
Atsakymas – taip, jei pasistengsime. Pirma užduotis – kiek tai įmanoma, atsieti politiką nuo visuomeninio transliuotojo. Sutarimas dėl LRT tarybos depolitizavimo atneštų naudos, o tai padėtų visuomenei dar labiau pasitikėti LRT. Antra – atverti daugiau informacijos žurnalistams. Greitesni ir paprastesni būdai žurnalistams gauti duomenis (registrų išrašai, posėdžių protokolai ir pan.) padėtų atlikti daugiau aukštos kokybės žurnalistinių tyrimų. Tai ne tik pakeltų balus indekse, bet ir duotų realią naudą – skaidrumo didėjimą šalyje. Trečia – stiprinti žiniasklaidos savireguliaciją.
Žinoma, yra ir blogasis kelias. Jei staiga šalyje imtų kilti populistinės nuotaikos, kurios kaltintų „elitą“ ir „melagienas skleidžiančią žiniasklaidą“, spaudos laisvė atsidurtų pavojuje. Kol kas Lietuvoje tokie balsai lieka pakraščiuose, bet kaimynų pavyzdžiai primena, jog budrumo prarasti negalima. Visuomenė turi aiškiai parodyti, kad nepriklausoma žiniasklaida yra neliečiama demokratijos vertybė.
Apibendrinant, Lietuva dabar yra ten, apie ką prieš 30 metų galėjome tik pasvajoti: laisvo žodžio oazė tarp pasaulio valstybių, kur žurnalistai gali nebijoti išsakyti kritiką, tirti verslo grupes ir kalbėti nepatogiomis temomis. Išlaikyti šią poziciją – didžiausias mūsų uždavinys. O pakilti dar aukščiau – įmanomas tikslas, jeigu išmoksime laiku pašalinti kliūtis ir įtvirtinsime tai, ką pasiekėme.
