Rugsėjo 25-ąją prisiekė jau dvidešimtoji Lietuvos Respublikos Vyriausybė, tačiau jos formavimą lydėjo ne tik politinės įtampos, bet ir konstitucinės sumaišties ženklai. Tad suprantama, kad kai kurios mintys šiuo klausimu adresuojamos Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai.
Tai nėra ironiškas pasisveikinimas. Tiesiog matant, koks chaosas lydėjo naujos koalicijos Vyriausybės formavimą ir jos darbo pradžią, tenka pripažinti, kad vienas iš šios sumaišties autorių buvo ir Prezidentas. Taip, koalicijos formavimas buvo įtemptas. Taip, atsakomybė tenka ir naujosios Seimo daugumos partneriams. Tačiau kai kurių trukdžių buvo galima išvengti, jei Prezidentas nebūtų aktyviai kišęsis į Vyriausybės sudarymo procesą.
Šioje situacijoje verta prisiminti Prezidento Kazio Griniaus žodžius, ištartus 1926 m. birželio 8 d. prisiekus Seime: „Ligi mes Konstituciją gerbsime, ligi jos klausysimės, ligi tol mes turėsime šalies ramybę.“ Ir dar svarbiau – jo priminimą: „Reikalinga žiūrėti, kad ne Konstituciją lenkti į save, bet save į Konstituciją.“
Šis priesakas aktualus visiems – piliečiams, Seimo nariams, ministrams ir, be abejo, Prezidentui. Konstituciją reikia gerbti, vykdyti, bet ne lenkti ją į save.
Prezidentas, nors ir valstybės vadovas, veikia parlamentinėje respublikoje, kuriai būdingi tik kai kurie mišrios (pusiau prezidentinės) valdymo formos bruožai. Lietuva nėra prezidentinė valstybė – tai aiškiai atsispindi Konstitucijoje apibrėžtoje Seimo, Prezidento ir Vyriausybės santykių konstrukcijoje. Ir būtent konstitucinis Vyriausybės atskaitingumo Seimui principas lemia jos sudarymo būdą. Tik Seimo pasitikėjimas suteikia Vyriausybei galią.
Konstitucijoje aiškiai apibrėžti kiekvienos valdžios institucijos įgaliojimai. Nė viena institucija negali perimti kitos įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti – nei įstatymu, nei tarpinstitucine sutartimi. Todėl Prezidentas negali laisvai pasirinkti nei Ministro Pirmininko, nei ministrų – jų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo. Prezidentas gali turėti politinio poveikio, bet tik tiek, kiek leidžia Konstitucija. Jis negali būti koalicinės daugumos narys ar rėmėjas – jo pareiga yra būti visiems lygiai teisingu.
Dar svarbiau – Konstitucijos 35 ir 60 straipsniai leidžia ministru būti ir politinės partijos, ir Seimo nariui. Tad Prezidento pareiškimas, kad neskirs ministru partijos narį, prieštarauja Konstitucijai.
Ypač akivaizdus buvo Prezidento noras aktyviai formuoti Vyriausybės sudėtį, blokuojant tam tikras kandidatūras. Tačiau tai nėra jo prerogatyva. Vyriausybė atsako Seimui, o ne Prezidentui. Jei Seimo dauguma nusprendė, kad tam tikra sudėtis turi jos pasitikėjimą, Prezidentas privalo ją tvirtinti. Jis gali diskutuoti, siūlyti, bet jei paskirtoji premjerė ir valdančioji dauguma laikosi savo pozicijos – Prezidentas turi ją gerbti.
Jo konstitucinė pareiga – veikti taip, kad būtų sudaryta Seimo pasitikėjimą turinti Vyriausybė. Ne Prezidento, o Seimo pasitikėjimas čia lemia. Prezidentas negali diktuoti, kokius ministrus priimti, kokius atmesti. Tokia praktika prieštarauja Konstitucijai ir jos oficialiai doktrinai, suformuotai tiek pačios Konstitucijos reikalavimais, tiek Konstitucinio Teismo nutarimais.
Deja, būtent Prezidento sprendimas nepatvirtinti pirmojo ministrų sąrašo sukėlė sumaištį, paskatino naujas derybas, kandidatų paieškas, netgi pakeitimus koalicijos sutartyje. Vėliau skubėjimas lėmė visuomenės nepasitenkinimą dėl vieno kandidato į ministrus.
Prezidento pareiga – veikti taip, kad nebūtų naujos politinės įtampos. Tačiau šiuo atveju ji buvo sukurta. Ir naujoji Seimo dauguma taip pat pademonstravo konstitucinį neraštingumą – jei būtų pasirašiusi pirmąjį kandidatų sąrašą, tai būtų aiškus signalas Prezidentui, kas lemia Vyriausybės formavimą parlamentinėje respublikoje. Deja, ir frakcijų lyderiams neužteko ryžto apginti konstitucinę Lietuvos valstybės parlamentinės respublikos valdymo formą.
Tad „Labas rytas, Prezidente“ šiandien skamba nebe kaip ironija, o kaip raginimas grįžti prie Kazio Griniaus principų. Konstitucijos normų ignoravimas įgyja vis naujas formas, o diskusija apie tai – būtina.
