Senosios Europos Sąjungos (ES) šalys dairosi jų visame pasaulyje, net ir savo buvusiose kolonijinės praeities kraštuose Afrikoje ar Tolimuosiuose Rytuose. Štai Austrija deleguoja vokiečių kalbos mokytojus į Tunisą, kur po aktyvių kursų gimnazistės tolimesnėms studijoms gali persikelti į Austrijos medicinos kolegijas. Prancūzija papildomų rankų dairosi Vietname, o vokiečiai yra atsigręžę ne tik į Turkijos, bet ir Šri Lankos profesines slaugos mokyklas.
Galimybės pritraukti slaugos darbuotojų iš užsienio nereikėtų atmesti ir Lietuvai. Pirmuosius ženklus pastebime ir Lietuvoje – žmones su protine negalia šalia Vilniaus jau prižiūri vienuoliai iš Nepalo, Vytauto Didžiojo universitete baigę Gerontologijos studijas. Tačiau iš karto galime įžvelgti ir problemų – studijos užsieniečiams pas mus anglų kalba, o likus gyventi Lietuvoje – be lietuvių kalbos nė iš vietos. Tad integracija į bendruomenę, kalbos pažinimas – būtinas.
Tad, nori to ar nenori, peršasi išvada – pirmenybė Lietuvos slaugytojams. Pirmiausia – Lietuva turi labai geras slaugytojų ugdymo, mokymo bei praktikos tradicijas. Pas mus yra gilios slaugos ir slaugytojų darbo tradicijos, todėl daug geriau yra ruošti mums savo slaugytojus ir slaugos specialistus bei užtikrinti jiems geras darbo sąlygas ir atlyginimus.
Kyla retorinis klausimas – argi tikrai mūsų vyresnė karta „nusipelnė“ slaugytojų iš kitų šalių, kai mes patys galime prižiūrėti savo senstančią visuomenę, kuriai reikia slaugos.
Tad, jei kitose ES šalyse dairomasi slaugos specialistų iš Azijos ar Afrikos, mes galime ir turime skatinti savo jaunimą rinktis slaugytojo profesiją. Kita vertus, aukštesnės kvalifikacijos slaugytojams reikėtų „priskirti“ tam tikrą darbų dalį, kuri šiuo metu tenka šeimos daktarams – kaip pavyzdys, felčerio-akušerio pareigybė. Tad dabartiniai aukštesnės kvalifikacijos slaugytojai tikrai galėtų panašų darbą atlikti. Tai pritrauktų daugiau jaunimo domėtis slaugos sritimi ir įgyti reikiamą kvalifikaciją.
Ir pabaigai nedidelis reziumė – paslaugūs kitataučiai gerai, be jų neišsiversime, bet ir mūsų pačių slaugytojai turėtų sulaukti ne tik materialinės, bet ir moralinės pagarbos. Užmokestis už šį svarbų ir atsakingą darbą turi būti orus. Tuomet nereiks beatodairiškai personalo ieškoti svetur.
