Nors byla E.Karaliūnaitei buvo iškelta dėl melagingų parodymų davimo teisme pagal BK 235 str., klausimo, ar pareigūnė melavo, ar ne, teismai net nenagrinėjo.
„Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad situacija, kai išteisintoji, būdama apklausiama savo kolegos baudžiamojoje byloje apie įvykius, kuriuose ji, kaip policijos pareigūnė, dalyvavo kartu su juo, galėjo sukelti jai baimę būti pačiai patrauktai atsakomybėn, todėl ji nagrinėjant jo baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme negalėjo būti apklausiama kaip neutrali liudytoja bendra tvarka, o apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nurodė, kad tikimybė, jog išteisintajai bus pradėtas ar atnaujintas ikiteisminis tyrimas, nebuvo tik hipotetinė, jos apklausos pirmosios instancijos teisme kontekstas, jai užduodamų klausimų pobūdis, akivaizdžiai susijęs su jos galimu apkaltinimu – faktas, kad baudžiamoji byla buvo nagrinėjama tik dėl jos kolegos, negarantavo jai teisinio imuniteto“, – tokią išvadą padarė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai.
Kaip rašoma LAT pranešime, baudžiamojoje byloje policijos pareigūnei buvo pareikštas kaltinimas, kad ji teismo posėdyje, prieš tai būdama įspėta dėl BK 235 straipsnio 1 dalyje nustatytos atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausiama kaip liudytoja savo kolegos policijos pareigūno baudžiamojoje byloje apie jo veiksmus, siekdama palengvinti jo teisinę padėtį ar iš viso padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės, sąmoningai davė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančius parodymus.
Pirmosios instancijos teismas ją dėl šio kaltinimo išteisino. Apeliacinės instancijos teismas tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui pritarė.
Kasaciniu skundu prokuroras prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Prokuroras nurodė, kad teismai nukrypo nuo suformuotos praktikos vertindami BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais apklaustų asmenų ir asmenų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, parodymus.
Prokuroro teigimu, išteisintosios parodymų davimo teisme dieną nebuvo pagrindo, tuo labiau realaus, jai manyti, kad ji apklausiama ne kaip neutrali liudytoja, bet kaip potenciali įtariamoji ar asmuo, kuriam realiai gali grėsti baudžiamoji atsakomybė ar būti taikomos kokios nors kitos baudžiamojo pobūdžio priemonės.
Dėl to, prokuroro nuomone, teismai, padarę neteisingas išvadas, esant pagrindui išteisintosios veiksmus kvalifikuoti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, to nepadarė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs prokuroro kasacinį skundą, jo argumentus pripažino nepagrįstais.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad tuo atveju, kai tiriamos kelios veikos, nepakanka, kad asmuo žinotų bent apie savo procesinės padėties dėl vienos iš jų kaitą. Laikantis pozicijos, kad įtarimo pareiškimas specialiajam liudytojui tik dėl vienos iš tiriamų veikų (juolab kitos negu ta, dėl kurios jis buvo anksčiau apklausiamas kaip specialusis liudytojas), o vėliau ikiteisminio tyrimo nutraukimas dėl šio įtarimo atleidžia prokurorą nuo pranešimo asmeniui apie jo procesinio statuso pasikeitimą ir dėl kitų veikų, asmuo būtų paliekamas nežinioje dėl savo procesinio statuso ir baudžiamojo proceso, kuriame jis yra potencialus įtariamasis, eigos.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. I-8 patvirtintų Rekomendacijų dėl liudytojo apklausos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka nuostata, pagal kurią bylos nagrinėjimo teisme metu iškilus būtinybei apklausti specialųjį liudytoją, kuris ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas kaip liudytojas bendra tvarka ar jam nebuvo suteiktas įtariamojo statusas, jį galima apklausti kaip liudytoją bendra tvarka, nėra absoliuti ir dėl itin specifinės specialiojo liudytojo teisinės padėties praktikoje galėtų būti taikoma tik tuomet, kai nekyla abejonių dėl tokio asmens procesinės padėties teisme nei pačiam teismui, nei kitiems proceso dalyviams ir kai toks asmuo bylos nagrinėjimo teisme metu iš tiesų gali būti apklausiamas kaip neutralus liudytojas ne apie savo paties galbūt padarytą veiką.
Tuo atveju, jei atsiranda bent menkiausių požymių, kad toks asmuo, duodamas parodymus bylos nagrinėjimo teisme metu, gali duoti parodymus ir apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, jis negali būti apklausiamas teisme kaip liudytojas bendra tvarka būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nurodytus liudijimo ypatumus. Kitaip tariant, tokiam liudytojui kiekvienoje baudžiamojo proceso stadijoje prieš apklausą turi būti nedviprasmiškai išaiškinta teisė tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
