„Prisipažįstu ir labai gailiuosi“, – praėjusią savaitę teisme kalbėjo M.Danilevičius, prisiminęs lemtingą lapkričio 9 vakarą. Neslėpė buvęs neblaivus, vartojęs degtinę. Konfliktas, pasak jo, kilęs dėl elektrinio grąžto, kurį buvo nugvelbęs ir nunešęs į lombardą. Po kelių dienų tikėjosi jį atgauti. Įpykęs senelis parašė pareiškimą policijoje dėl vagystės, o vakare išgėręs alaus laukė, kol anūkas sugrįš, ir sėdėjo vaikino kambaryje.
„Senelis norėjo, kad išeičiau, nes nedirbu, dėl elektrinio grąžto susipykom, įvyko konfliktas“, – pasakojo Mantas.
Konflikto metu jaunas vyras seneliui kelis kartus sudavė į galvą, sako nė nepagalvojęs, kad taip galėtų baigtis, ir nenorėjęs jo pražudyti. Pats nuėjo parūkyti, o paskui miegoti. Tikina senelį palikęs sėdintį fotelyje.
Teismo medicinos ekspertai konstatavo, kad nuo kraujo išsiliejimo į smegenis 73-ejų Alfonsas Danilevičius, neseniai išgyvenęs infarktą, dėl traumos sunkiai valdęs vieną ranką, mirė paryčiais. Jį apžiūrėjęs sūnus sako, jog veidas atrodęs šiurpiai, vienos akies nuo smūgių ir ištinimo buvo nematyti.
Teismas konstatavo, kad M.Danilevičius sudavė smūgius į galvą ir šie veiksmai sukėlė pasekmes – senelio mirtį. Suvokdamas savo veiksmų pobūdį, kad gali atimti gyvybę, nors to padaryti ir nenorėjo, jis leido atsirasti tokioms pasekmėms. Po konflikto M.Danilevičius neiškvietė medicininės pagalbos, nuėjo parūkyti. Tai rodo, kad vyras nužudė tyčia, paskelbta teisme.
Lengvinančia aplinkybe teismas įvardijo tai, kad vyras prisipažino nusikaltęs ir gailėjosi, atsiprašė artimųjų. Sunkinanti aplinkybė – mirtinas konfliktas įvyko apsvaigus nuo alkoholio. Atsižvelgta, kad iki šiol kaltinamasis neteistas, nukentėjusieji jam neturi pretenzijų, tad bausmė skirta mažesnė nei sankcijos vidurkis.
Nors vaikinas gailėjosi, teisėsaugai šiurpūs pasirodė motyvai, jog rytą vaikinas lyg niekur nieko peržengė per gulintį senelį ir išlėkė laukan niekam nieko nesakęs. Gulintį senolį, pasigedusi vyro, aptiko pati močiutė.
Plungiškė jo močiutė Eugenija Danilevičienė nagrinėjant bylą teisme liejo ašaras.
„Aš jam dovanoju, aš jam dovanoju“, – kartojo anūką daug metų auginusi močiutė. „Jis buvo kaip mano vaikas“, – tikino ji, prašiusi neįkalinti anūko vienuolikai metų, mat tiek prašė prokuroras.
„Užtektų ir penkerių“, – braukdama ašaras kalbėjo moteris. Ji pasakojo, kad padėdavęs anūkas, nors prikrėsdavęs ir eibių, mėgdavęs išgerti, vogdavęs daiktus, juos nešdavęs į lombardą. Paprastai po vagysčių dingdavęs kelioms dienoms. Seneliai jam atleisdavo ir priimdavo gyventi toliau. Devynias klases baigęs vaikinas niekur nedirbo, po traumos sirgo epilepsija.
Gyvenimo nebūta lengvo. Apie tai teisme pasakojo ir vaikino mama.
