Moterys vis dažniau įsitvirtina tokiose profesijose, kurios vis dar laikomos vyriškomis. Daugėja moterų ir tarp ugniagesių gelbėtojų, ne viena jų vairuoja ir gaisrinį automobilį. Vien tik pernai moterų ugniagesių gelbėtojų gretas papildė penkios ugniagesės gelbėtojos.
Valstybinėje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje šiuo metu ugniagesėmis gelbėtojomis dirba 21 moteris.
Tie švyturėliai, tas garsas, važiavimas į įvykį... Labai geras jausmas!
Iš jų – dvi vairuoja gaisrinius automobilius. Ir abi – Šiaulių priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje.
Viena jų – Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 3-iosios komandos vyresnioji ugniagesė gelbėtoja Ligita Valinčiūtė, pasakoja Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas.
Ligita ugniagese gelbėtoja dirba jau šešerius metus. Ji prisipažįsta, kad dirbdama šį darbą, siekė naujų patirčių.
Todėl sulaukusi buvusio viršininko Mečislovo Jurio pasiūlymo mokytis vairuoti gaisrinį automobilį, labai apsidžiaugė ir nedvejodama priėmė iššūkį, kurio siekti nesutrukdė net motinystės atostogos.
Paaugus vaikui, ji toliau tęsė mokslus, praėjo atranką ir jau daugiau nei metus vairuoja gaisrinį automobilį. „Dabar man gaisrinio automobilio vairuotojos darbas netgi įdomesnis nei ugniagesės gelbėtojos. Tie švyturėliai, tas garsas, važiavimas į įvykį... Labai geras jausmas“, – pasidžiaugia ji.
Beje, L. Valinčiūtės tėtis – taip pat ugniagesys gelbėtojas. Su tėčiu dukra dirba vienoje valdyboje, tik skirtingose komandose. Kodėl ji pasekė tėčio pėdomis, matyt, stebėtis nereikia – Ligita nuo vaikystės lankydavosi gaisrinėje, žavėjosi gaisriniais automobiliais, technika.
Svajonė tapti ugniagese gelbėtoja buvo tokia stipri, kad nusprendė šią profesiją pasirinkti nieko nesakiusi artimiesiems, net tėčiui. „Tik kai praėjau patikrą, tada pasakiau tėčiui. Jis, žinoma, labai apsidžiaugė. Sesė juokėsi iš mano sumanymo, o mama žiūrėjo skeptiškai. Bet taip buvo iš pradžių. Dabar šeima mane labai palaiko“, – pasakoja Ligita.
Prisimindama pirmuosius iškvietimus, ji prisimena ir jaudulį, ir atsakomybę, kurie nepalikdavo jos nė minutei, kol neužbaigdavo darbo. „Turiu ne tik greitai ir saugiai atvykti į įvykio vietą, bet ir pajungti siurblį, tiekti vandenį. Tai labai atsakingas darbas. Pradžioje labai jaudinausi, ar viskas pavyks. Bet kiekvienas išvykimas – nauja patirtis, naujos pamokos, vedančios tobulėjimo keliu“, – sako ji.
Ar sunku? „Džiaugiuosi, kad tarnyboje esame kaip šeima, vieni kitiems labai padedame. Gal sunkiau būna, kai tenka kilnoti didesnius svorius, bet jau pripratau. Be to, jei būna sunkiau, kolegos visada padeda. Žinoma, nebuvo lengva, kol susidraugavau su gaisriniu automobiliu...“ – pripažįsta Ligita.
Pamainoje L. Valinčiūtė – vienintelė moteris, bet ne vienintelė komandoje.
Be jos Šiaulių priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje dirba dar trys ugniagesės gelbėtojos. Kokią moterų ateitį ji regi vis dar vyriškomis vadinamose specialybėse?
-
Viena tarp vyrų. Ugniagesė I.Baranauskaitė pirmąsyk su gaisru susidūrė dar vaikystėje
-
Jos mus saugo. Ugniagesė gelbėtoja L.Lelevičiūtė: „Laukiau net 12 metų, kad galėčiau dirbti trokštamą darbą“
-
Ugniagese gelbėtoja dirbanti Greta: apie vyrus kolegas ir pirmą gesintą gaisrą
-
Į gaisrą gelbėtojus prišaukė šuo, bet ugniagesė atvira: „To šuns bijojau labiau nei ugnies“
-
Ugniagesė savanorė Tatiana: esu išgelbėjusi savo skęstantį sūnų
„Moterų statutinėse organizacijose daugėja. Keičiasi karta, keičiasi ir požiūris į vyriškus ir moteriškus darbus. Manau, kad lytis nesvarbi, kai kalbame apie gebėjimą atlikti darbą. Juk moterys gali dirbti beveik tą patį, ką ir vyrai. Mūsų profesija reikalauja ne tik fizinės, bet ir emocinės ištvermės, nes dažnai reikia ne tik greito sprendimo, bet ir empatijos, moteriškos atjautos, ypač kai tenka raminti gaisre netekusius namų, nukentėjusius ar jų artimuosius“, – sako Ligita.
O skaudžiausia Ligitai, kai žmonės gaisruose netenka savo turto, skaudu matyti verkiančius, nelaimės palaužtus. Dar skaudžiau, kai gaisruose žūsta žmonės. Jai ne kartą teko matyti, kaip paliktas be priežiūros puodas ant įjungtos viryklės, metų metais nevalyti kaminai, neatsargus rūkymas ar netvarkingos elektros instaliacijos visą gyvenimą žmonių kauptą turtą paverčia pelenais, o kartais – atima ir gyvybę. Ji labai norėtų, kad žmonės daug labiau rūpintųsi savo saugumu.
