Tačiau žmogaus savijautą lemia ne vien oro temperatūra. Mokslininkai vis dažniau naudoja UTCI (angl. Universal Thermal Climate Index) – universalų šiluminio komforto indeksą, kuris įvertina oro temperatūrą, drėgmę, vėjo greitį ir Saulės spinduliuotę. Būtent šis rodiklis geriau parodo, kokį šilumos stresą patiria žmogaus organizmas.
Neseniai žurnale Nature Climate Change paskelbtas Europos vidutinės trukmės orų prognozių centro (ECMWF) mokslininkų tyrimas atskleidė, kad nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio daugelyje pasaulio regionų reikšmingai išaugo ne tik karščio bangų dažnis, bet ir jų sukeliamas šiluminis stresas, vertinamas pagal UTCI. Tyrėjai nustatė, kad ilgėja laikotarpiai, kai gyventojai patiria stiprų ar net labai stiprų karščio stresą, o tokių reiškinių geografinė aprėptis plečiasi.
Nustatyta, kad sudėtiniai reiškiniai, kai kelias dienas iš eilės laikosi karščio stresas, o naktimis vyrauja tropinės naktys, dažnėja ir ilgėja visuose žemynuose, o didžiausi pokyčiai stebimi Europoje: nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio 73 % padaugėjo vienadienių sudėtinių karščio reiškinių, kai po dienos, per kurią fiksuojamas karščio stresas, seka tropinė naktis.
Nors Baltijos jūros regionas išlieka gerokai vėsesnis nei Pietų Europa, klimato kaita didina tikimybę, kad ir Lietuvoje karščio bangos bus dažnesnės, ilgesnės bei intensyvesnės. Tokiais laikotarpiais svarbu stebėti ne tik termometrų rodmenis, bet ir šiluminio komforto indeksus, kurie geriau atspindi galimą poveikį žmonių sveikatai.
Žemėlapyje – metinis gyventojų dienų (dienos × veikiami gyventojai) skaičius patiriančių stipraus karščio stresą (UTCI ≥32 °C):













