Minėdamas Antrojo pasaulinio karo metines Der Spiegel svarsto, kur Europa yra dabar ir ar karas būtų įmanomas šių laikų Europoje.
„Karas viską pakeitė“. Šiame britų istoriko Tony Judto pranešime pateiktas šiuolaikinės Europos branduolys. Būtent karas leido pratęsti taikos laikotarpį. Dalykai turėjo pasidaryti labai blogi, kad vėl galėtų tapti gerais. Pastaruosius 75 metus žemyne vyravo taika tik su keliomis išimtimis.
Dabar ši Europa patiria krizę. Jau nebe ta Europa, kurioje nacionalinis mąstymas pamažu nyksta. Jau nebe ta Europa, kuri žingsnis po žingsnio auga kartu. Tai nebe ta Europa, kurioje visos šalys, atrodo, yra amžiams atsidavusios demokratijai. Atrodytų, kad pasikeitė Europos istorijos kryptis – nuo suartėjimo atgal prie atsiskyrimo.
Ką tai reiškia svarbiausiam iš visų klausimui: karas ar taika? Šiuo metu visai neatrodo, kad pasibaigtų ilgas taikos laikotarpis. Aliarmui nėra jokios priežasties. Bet jei Europos istorijos kryptis keičiasi, turėtume atidžiai pasidomėti, ką tai galėtų reikšti. Ne artimiausiu metu, bet ilgam laikui.
Prieš 80 metų prasidėjo karas, kuris viską pakeitė – 1939 m. rugsėjo 1 d., kai Adolfo Hitlerio Vokietija įsiveržė į Lenkiją. Praėjus beveik šešeriems metams, daugiau kaip 60 milijonų žmonių visame pasaulyje žuvo dėl smurto, buvo sunaikintos didžiulės žemyno dalys, milijonai europiečių buvo išstumti iš savo namų ir dar milijonai žmonių paskendo skurde.
To rezultatas buvo tas, kad Vakarų Europa pamažu galėjo augti kartu, siekdama užtikrinti taiką. Rytų Europa buvo palikta Sovietų Sąjungai, o sovietai įvedė žiaurią socialistinės diktatūros sistemą. Prasidėjo Šaltasis karas, kuriame JAV sistemingai varžėsi su Sovietų Sąjunga. Tačiau Antrojo pasaulinio karo sukrėtimas ir branduolinio karo baimė užtikrino taiką žemyne. Taiką, kuri gyvavo iki šiol. Taip, Europa kariavo ir po Antrojo pasaulinio karo, bet visi tie konfliktai buvo lokalūs.
Nepaisant to, nacionalinė idėja, dėl kurios kilo tiek daug karų, vėl kyla į viršų. Ekonominės krizės metu Europos solidarumas patyrė didelę žalą, o pabėgėlių krizė taip pat paliko žymę. Kvestionuojamos ne sienos, o tų sienų atvirumas. Ir britai nori vėl būti savimi – „Brexit“ yra aiški nacionalizmo išraiška.
Bet kur mes dabar stovime? Tikrai neatrodo, kad netrukus mūsų laukia revoliucija. Tačiau liberali demokratija, kuri kažkada atrodė kaip nepakeičiamas Europos sutarimas, patiria spaudimą. Šiandieninėje Vengrijoje jos nėra, o Lenkijoje ji nyksta. Daugelyje šalių populistai meta iššūkį demokratijai.
Ar Europoje galėtų būti karas tarp demokratijos ir autoritarizmo? Bent varžybos tarp demokratijos ir autoritarizmo jau vyksta.
Visos konfliktų galimybės dar toli. Tačiau nykstantis Antrojo pasaulinio karo šokas, tautinio mąstymo grąžinimas, didėjanti grėsmė liberalioms demokratijoms – tai yra veiksniai, linkę padaryti karą labiau įmanomu. To sustabdymas vėl tapo Europos pareiga. Prisiminti praeities siaubą yra pirmas žingsnis šiame kelyje.
