„The Insider“ pavyko pakalbinti baltarusių pasienietį, kuris pats dalyvavo perkeliant nelegalius migrantus iš Baltarusijos į Lietuvos teritoriją.
2019 m. mokyklą baigęs jaunuolis iš Baltarusijos pasirinko tarnauti kariuomenėje, nes nenorėjo slapstytis nuo šaukimo iki 27-erių. Jis pats atėjo į karo komisariatą ir buvo priskirtas Pasienio tarnybai.
Tarnyba truko pusantrų metų, pirmieji du mėnesiai – parengiamieji mokymai griežtoje izoliacijoje dėl pandemijos.
Vyras pasakojo, kad kariai jautėsi nuolat kontroliuojami. Už menkiausią pažeidimą, net už nukrypimą nuo maršruto ar ilgesnį sustojimą tualete galėjo grėsti griežtos bausmės.
Išėjęs atostogų po metų, jis išgirdo žinias, kad Baltarusijos pasieniečiai Lietuvos pasienyje padeda perkelti migrantus iš Artimųjų Rytų ir Afganistano į Europą.
„Negalėjau patikėti. Tarnyboje mus mokė, kad už tai galima sėsti į kalėjimą“, – pasakojo jis.
Po atostogų viską pamatė savo akimis
Pasienietis pasakojo, kad jau grįžus po atostogų, vieną naktį dalinyje kilo neįprasta suirutė.
„Mus visus pakėlė, išdalijo ginklus, amuniciją, miegmaišius. Supratau, kad tai, ką skaičiau naujienose, – tiesa, ir dabar pamatysiu pats“, – sakė jis.
Karius naktį išvežė į laukymę prie sienos. „Ten karininkai rėkė šūkius apie „priešus lietuvius“ ir aiškino, kaip perkelsime migrantus į Lietuvą“, – prisiminė vyras.
Pasak „The Insider“ pašnekovo, migrantai atvykdavo mikroautobusais ar net autobusais.
„Mes juos susodindavome į mašinas, nuveždavome iki pasienio juostos, rodydavome kryptį ir kartodavome kelis žodžius: „Europa“, „Vokietija“, „Merkel“. Nei mes mokėjome anglų, nei jie“.
Vienu kartu pasienietis teigė gabendavęs penkis žmones, o iš viso per naktį – iki 25.
„Nesijaučiau saugiai – gal kas nors turi peilį, gal bandys atimti automatą. Tris paras beveik nemiegojau“, – prisiminė buvęs pasienietis.
Kartą per propagandinę laidą „Panorama“ jis pamatė Aliaksandrą Lukašenką, šaukiantį: „Parodykite man, kas ten permetinėja žmones per sieną“. „Sėdžiu ir galvoju – juk tai aš. Tą akimirką labai susimąsčiau, kaip dažnai meluoja prezidentas“, – pasakojo pašnekovas.
„Vėliau žmonių buvo tiek daug, kad tuo užsiėmėme dieną ir naktį. Nebetikrindavome civilių ir automobilių – tokiu metu buvo galima pervežti bombą į vaikų namus ar mokyklą arba kontrabandą už milijoną dolerių.
Buvo aišku, kad migrantų gabenimas tapo svarbiausiu valstybės uždaviniu.
Prisimenu vieną pokalbį su migrantu. Jis turėjo žmoną ir du vaikus. Sakė, kad yra iš Afganistano, atvyko, nes jam kažkas pažadėjo geresnį gyvenimą Vokietijoje.
Jis pardavė namą, sklypą, mašiną ir išleido visas santaupas, kad galėtų čia atvykti, nusipirkti palapinę, šiltų drabužių… Aš jam sakiau: „Back home, grįžk namo“. O jis atsakė: „No home“ – neturiu kur grįžti, dabar čia ir liksiu“, – pasakojo pašnekovas.
Migrantus varinėjo į abi puses
Buvęs pasienietis „The Insider“ atskleidė, kas nutiko po to, kai Lietuva ėmė taikyti atstūmimo strategiją.
„Kai lietuviai sustiprino sienos apsaugą, viskas pasikeitė. Nebevežėme migrantų mikroautobusais, kaip anksčiau, nes dabar jie pradėjo eiti ir į mūsų pusę.
Tai buvo lyg sudėtingas žaidimas: mes stengėmės išsiaiškinti, kur yra lietuviai, jie – kur esame mes ir kuria kryptimi siunčiame žmones.
Iš Lietuvos pusės pradėta daryti tą patį – jie sulaikydavo grupes, kurias mes siųsdavome, ir grąžindavo atgal.
Tai buvo lyg sudėtingas žaidimas: mes stengėmės išsiaiškinti, kur yra lietuviai, jie – kur esame mes ir kuria kryptimi siunčiame žmones.
Viskas virto rimta humanitarine krize, nes vienu metu pasienyje atsidūrė pernelyg daug žmonių. Mes artėjome prie sienos, ir jie taip pat. Išeidavo, kad visi spaudėme migrantus į vieną vietą“, – pasakojo pašnekovas.
„Vieną ankstyvą rudenį atsidūrėme prie vandens kanalo, kur eina valstybinė siena. Vandenyje stovėjo 35–40 žmonių. Mes buvome su balaklavomis – ne dėl šalčio, o todėl, kad lietuvių pusėje buvo pakviesti žurnalistai.
. Kai migrantai bandydavo išlipti, mes juos stumdavome atgal. Tai tęsėsi beveik visą parą.
Iš viršaus atėjo įsakymas slėpti veidus, kad niekas neatpažintų, jog tai esame mes. Kai migrantai bandydavo išlipti, mes juos stumdavome atgal. Tai tęsėsi beveik visą parą“, – prisiminė vyras.
Tarnybą jis baigė be incidentų, tačiau prieš paleidžiant į atsargą jį pasikvietė KGB karininkas:
„Jis akcentavo migracijos krizę ir pareiškė, kad niekam negaliu apie tai pasakoti. Grasino, jog jei mano pavardė pasirodys „Telegram“ kanaluose ar žiniasklaidoje, mane suras. Davė pasirašyti popierių. Pasirašiau ir išėjau“.
„Su šia istorija nesusitaikiau iki šiol. Laikau tai pačiu labiausiai žeminančiu dalyku, kurį dariau. Tik dabar, po ketverių metų, galiu apie tai kalbėti ramiai“, – atskleidė buvęs pasienietis.
