Degtinės tostai už laisvę: „Politico“ atskleidė, kaip Trumpo patikėtinis sutarė dėl Cichanouskio išlaisvinimo

Vieną birželio rytą per Baltarusijos laukus dundėjo autobusas su keturiolika politinių kalinių. Jų galvos buvo uždengtos maišais. Jie nežinojo, kur keliauja. Po penkerių metų Aliaksandro Lukašenkos režimo nelaisvėje, ko gero, ne vienas svarstė blogiausią scenarijų.

Tarp vežamųjų buvo ir vienas ryškiausių Baltarusijos disidentų Siarhejus Cichanouskis, kurio sulaikymas 2020-aisiais iškėlė į pirmą planą jo žmoną Sviatlaną – vėliau tapusią visos Baltarusijos opozicijos simboliu.

Siarhejus Cichanouskis, Sviatlana Cichanouskaja

Kelionės pabaigoje pareigūnams nuėmus maišus nuo galvų kaliniams buvo įsakyta žiūrėti į grindis.

„Vis tiek žiūrėjome į priekį, – pasakojo žurnalistas Iharas Karnei, dvejus metus kalintas už savo veiklą. – Mums buvo įdomu: kur jie mus veža?“

Autobusas sustojo atokiame lauke, šalia Lietuvos sienos. Durys prasivėrė ir pasigirdo: „Prezidentas Trumpas atsiuntė mane parvežti jus namo.“

Tai buvo ne juokas – priešais stovėjo Johnas Coale’as, vienas iš Donaldo Trumpo advokatų ir dabar – specialiojo pasiuntinio Ukrainai pavaduotojas. Kaliniams reikėjo akimirkos, kad suprastų: jie iš tikrųjų paleidžiami, rašo „Politico“.

„Jie buvo išsigandę, – prisiminė J.Coale’as. – Atverti tas duris ir pasakyti „Jūs laisvi“ – tai buvo sunkiausia dalis.“

F.Viačorka: Lukašenka bijo Trumpo. Jis nežino, kaip elgtis su tokiu nenuspėjamu lyderiu.

Šis išlaisvinimas pristatomas kaip A.Lukašenkos geros valios gestas pažymėjo JAV ir Baltarusijos diplomatinių santykių atnaujinimo pradžią. Nuo 2020 m., kai po suklastotų rinkimų kilo protestai, Baltarusija grimzdo vis giliau į represijas, o santykiai su Vakarais – į visišką izoliaciją.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Johnas Coale'as

Bet visa tai nebūtų įvykę be J.Coale’o – teisininko, kuris dėl Baltarusijos ateities sėdo su A.Lukašenka prie stalo, gurkšnojo jo degtinę ir bandė jį „sužavėti“.

„Išgėriau du stikliukus. Trečio – nepadariau“, – žurnalistams pasakojo J.Coale’as.

Jo misija – asmeninis diplomatinis eksperimentas. Antrąją D.Trumpo kadenciją prezidentas sutelkė artimiausius bendražygius kaip savo ambasadorius pasaulyje – apeidamas tradicinę Valstybės departamento struktūrą. Kritikai purtė galvas: ar tikrai nekilnojamojo turto vystytojas Steve’as Witkoffas galėtų vesti derybas dėl karo Ukrainoje, Irano branduolinės programos ar Gazos konflikto?

Bet neoficialūs pasiuntiniai turi tai, ko dažnai neturi diplomatai karjeristai: tiesioginę prieigą prie prezidento, galimybę apeiti biurokratiją ir laisvę kalbėti ne diplomatiškai, o tiesmukai.

„Kai kalbėtis gali su prezidento dešiniąja ranka – tai jau visai kita dinamika“, – sako Artiomas Shraibmanas, „Carnegie“ tarptautinio taikos fondo Baltarusijos ekspertas.

Kremlius ir Donaldas Trumpas, AP/Reuters

Tiesa, per daug oficialios JAV figūros, pavyzdžiui, valstybės sekretoriaus, vizitas galėtų būti palaikytas A.Lukašenkos režimo legitimizavimu, įspėjo opozicijos atstovas Franakas Viačorka.

„O pasiuntiniai – derybininkai. Jie čia ne dėl protokolų, o dėl rezultatų“, – pažymėjo jis.

„Politico“ atskleidė, kad J.Coale’o misija prasidėjo balandį. Gavęs skambutį iš Valstybės departamento, jis išgirdo pasiūlymą: „Ar norėtum vykti į Minską pasikalbėti su Lukašenka?“ – „Gerai.“ – „O rytoj?“ – „Nelabai gerai. Bet skrendu.“

78-erių J.Coale’as – patyręs teisininkas, išgarsėjęs dar devintajame dešimtmetyje, kai iškovojo 386 mlrd. dolerių vertės kompensaciją iš tabako pramonės.

Per savo vizitą į Minską J.Coale’as su diplomatais perėjo Lietuvos–Baltarusijos sieną, pakeitė automobilių numerius – kad nekeltų įtarimų – ir atsidūrė Nepriklausomybės rūmuose.

„Jie tokie milžiniški, kad Thomas Brady negalėtų permesti kamuolio iš vieno galo į kitą“, – ironizavo J.Coale’as.

Šie rūmai – simbolis vienvaldystės, kurios pamatai – vis dar stipriai įsikibę į Maskvą. A.Lukašenka – Vladimiro Putino sąjungininkas, ne kartą naudojęs politinius kalinius kaip derybinius žetonus. 2015-aisiais jų paleidimas padėjo atšaukti kai kurias sankcijas.

Tačiau tai buvo tik jo režimui įprastas ėjimas. Per pastaruosius penkerius metus A.Lukašenkos aparatas pasirūpino, kad būtų nuteista virš 5 000 disidentų, 1 150 vis dar kalinami. D.Trumpas savo prioritetu padarė siekį išlaisvinti amerikiečius iš autoritarinių režimų kalėjimų. Sausį Baltarusija vienašališkai paleido JAV pilietę Anastasiją Nuhfer.

„Lukašenka bijo Trumpo, – tikino F.Viačorka. – Jis nežino, kaip elgtis su tokiu nenuspėjamu lyderiu.“

Paleidimai tęsėsi: dar trys vasarį, vienas balandį – tada atėjo metas didelei misijai. J.Coale’as vėl atvyko į Minską.

„Zuma press“/„Scanpix“/Aliaksandras Lukašenka

Ilgi pietūs su degtine tapo diplomatinio spektaklio dalimi.

„Turėjau jį sužavėti. Turėjau plepėti. Tad ir plepėjau“, – šypsojosi J.Coale’as.

„Pasakiau jam, kad Valstybės departamentas – „bla bla bla“. Jam patiko.“

Tostai, šypsenos, nesurežisuotos akimirkos. Ir rezultatas: Baltarusija paleido Jurą Ziankovičių – natūralizuotą amerikietį, 2021 m. suimtą Maskvoje.

Derybos tęsėsi iki vasaros – ir birželį buvo suderėtas dar vienas išlaisvinimas. Šįkart – simbolinis, su didžiule emocine našta: S.Cichanouskis.

Tą birželio šeštadienį Sviatlana Cichanouskaja iš Lenkijos skrido į Vilnių – nieko nežinodama apie laukiančią staigmeną. Tuo metu jos vyras jau sėdėjo autobuse su 13 kitų kalinių – visi buvo išalkę, nusilpę, nežinantys, kur vežami.

Siarhejus Cichanouskis, Sviatlana Cichanouskaja

Išlipus prie sienos – „Tootsie Rolls“ saldainiai, mobilieji telefonai, pirmi skambučiai laisvėje.

„Niekas neturėjo nė menkiausio supratimo, kad tai vyksta“, – sakė J.Coale’as.

Tą patį rytą S.Cichanouskajai suskambo telefonas.

„Mano brangioji, aš esu laisvas“, – pareiškė jos vyras.

Ir štai – viltys sugrįžo. Nors derybos dėl taikos Ukrainoje įstrigo dėl V.Putino nelankstumo, Sviatlana tikisi, kad Baltarusija gali tapti pergale, kurios trokšta D.Trumpas.

„Baltarusija gali tapti Trumpo sėkmės istorija, – sakė ji. – Tai sutampa su JAV interesais.“