Sekite 15min Google
Pagrindinės valstybinės apklausų agentūros Rusijos viešosios nuomonės tyrimų centro (VCIOM) sociologijos srities vadovas yra tokia įtakinga V.Putino sistemos figūra, kad jo žmona socialiniuose tinkluose demonstruoja savo „Hermès“ rankinių kolekciją, kurią sudaro net 24 aksesuarai. Korupcijos prevencijos fondo duomenimis, bendra šios kolekcijos vertė siekia 630 tūkst. JAV dolerių.
Tuo tarpu vyriausiasis Kremliaus „politinis technologas“ Sergejus Kirijenka pedantiškai renka ir analizuoja šalies miestų bei miestelių gyventojų pasisakymus internete.
Prieš šį savaitgalį vykusius Rusijos parlamento rinkimus – pirmuosius nuo 2022-ųjų, kai V.Putinas pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą – visi jie dirbo viršvalandžius.
Šis griežtai kontroliuojamas politinio teatro spektaklis yra esminis užsiėmimas tūkstančiams Rusijos biurokratų, reikalaujantis kiekvienos jų gyvenimo minutės. Rinkimų kampanijų komandos agituoja už „opozicines“ partijas, kurios visos, kaip bebūtų „netikėta“, remia karą.
Regionų valdininkai rūpinasi technine rinkimų puse – nuo balsalapių iki rinkėjų aktyvumo užtikrinimo. Tuo metu valstybinės televizijos eterį užplūsta pilki, bejausmiai kandidatai.
Tačiau virš visų šių procesų – nuo vyriausybės vykdomų apklausų iki Potiomkino tipo politinių žaidimų – kabo vienas klausimas: kokia viso to prasmė?
Kam autokratui reikalingi rinkimai? Kodėl jam rūpi visuomenės nuomonė? Nesvarbu, ar tai būtų Rusija, Kinija, Egiptas ar Kamerūnas – jie gali įkalinti savo priešininkus, nustatyti savo taisykles ir vėliau jas laisvai interpretuoti. Kam iš viso rengti rinkimus?
Visuomenės nuomonės zondavimas ir rinkimų organizavimas tokiose autokratinėse šalyse kaip Rusija iš pirmojo žvilgsnio gali atrodyti beprasmis, tačiau politologai pastebi priešingą tendenciją.
Tokiems lyderiams kaip V.Putinas, visuomenės nuomonės kontrolė ir rinkiminė mobilizacija suteikia ne tik legitimumo fasadą. Tai padeda prailginti režimo išlikimą, nes sukuria masinio palaikymo iliuziją ir leidžia laiku identifikuoti naujas vidines grėsmes. Tad tie autokratai, kurie ignoruoja visuomenės nuomonę, iš tikrųjų rizikuoja savo pačių kailiu.
Pavyzdžiui, šią vasarą Rusijos valdžia pamatė, kaip senosios kartos liberalų partija „Jabloko“, ilgai laikyta nereikšminga, ėmė stiprinti savo pozicijas visuomenės nuomonės apklausose. Tai buvo vienintelė politinė jėga, savo programoje atvirai pasisakiusi prieš karą Ukrainoje.
Rugpjūtį, po intensyvaus spaudimo kampanijos prieš partiją, Rusijos Aukščiausiasis Teismas pašalino „Jabloko“ iš rinkimų sąrašų, nors dalis jos kandidatų vis tiek dalyvauja vienmandatėse apygardose. Šis žingsnis puikiai iliustruoja politologų dažnai kartojamą posakį – rinkimus balsavimo dieną klastoja tik mėgėjai.
Net jei V.Putinas renkasi savo įrankius iš to, ką politologas Andreasas Schedleris vadina „manipuliacijų meniu“, rinkimai autokratinėms vyriausybėms vis tiek kelia riziką. Nors pagrindinis šio ritualo tikslas yra projektuoti ilgalaikį legitimumą, balsavimo organizavimas trumpuoju laikotarpiu gali išprovokuoti nestabilumą ir abejones – ypač jei režimo režisūra bent kiek sušlubuoja.
„Jie susiduria su bendra autokratine dilema: jei sukčiausi per daug – parodysi silpnumą, o jei sukčiausi nepakankamai – rizikuoji rezultatu, kuris gali sukelti grėsmę tavo išlikimui valdžioje“, – pažymėjo Kolumbijos universiteto politikos mokslų profesorius Timothy Frye'us.
Jo teigimu, pagrindinis tikslas yra užsitikrinti tokį rezultatą, kuris būtų „pakankamas, kad laimėtumei, bet ne toks didelis, jog masės tuo tiesiog nepatikėtų“.
Diktatoriaus paradoksas
Savo 1998 m. traktate „Diktatūros politinė ekonomija“ ekonomistas Ronaldas Wintrobe’as tai įvardijo kaip „diktatoriaus dilemą“. Kadangi diktatoriai valdo padedami baimės, jiems itin sunku suprasti, ką iš tikrųjų galvoja jų pavaldiniai, ir tiksliai įvertinti savo pačių populiarumą. O klaidingas realybės vertinimas gali kainuoti valdžią.
Ir tai nebūtinai turi įvykti dėl liaudies sukilimo. Politologiniai tyrimai parodė, kad po Antrojo pasaulinio karo autokratus kur kas dažniau nuversdavo elito organizuoti perversmai, o ne liaudies sukilimai. Vis dėlto pastaraisiais metais tokių sukilimų padaugėjo.
Problema, su kuria autokratai susiduria bandydami įvertinti visuomenės nuomonę, yra tai, ką politologas Timuras Kuranas pavadino „preferencijų klastojimu“ – represyviose visuomenėse žmonės yra linkę vengti atskleisti savo tikrąsias pažiūras.
„Stiprėjant represijoms, auga ir klastojimo mastas“, – paaiškino Duke’o universiteto profesorius. Dėl šios priežasties iš pažiūros stabilūs autokratiniai režimai tampa itin pažeidžiami sukrėtimų – jiems sušlubavus ir išryškėjus silpnumui, prasideda staigi grandininė griūties reakcija.
V.Putinas valdžioje praleido daugiau kaip 25 metus. Per tą laiką jo autokratinio valdymo pobūdis smarkiai pasikeitė.
Po to, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, iš „propagandinės diktatūros“, kurioje vyriausybė laimėdavo ir išlaikydavo valdžią daugiausia manipuliuodama informacija, institucijomis ir rinkimais, pereita prie „baimės diktatūros“, naujoje savo knygoje rašo mokslininkai Sergejus Gurijevas ir Danielis Treismanas. Pažymima, kad V.Putinas vis dažniau pradėjo griebtis griežtų represijų.
„Jis tarsi perėjo prie atviros cenzūros, prie atvirų represijų, – teigė S.Gurijevas, Londono verslo mokyklos dekanas, kuris taip pat yra įsitraukęs į Rusijos opozicijos politiką tremtyje. – Vis tik dar esama ankstesnės sistemos liekanų.“
Tačiau nuožmūs kontrolės metodai gali būti pernelyg sekinantys. Todėl visuomenės nuomonės tyrimai ir pastangos užsitikrinti jos palaikymą sumažina naštą visam valstybės saugumo aparatui.
„Autokratijose vyrauja priespauda, tačiau jos negali valdyti vien tik per represijas prieš gyventojus, – pastebėjo Tulano universiteto politikos mokslų profesorius Martinas Dimitrovas. – Bet kuris autokratas nori turėti tam tikrą gyventojų paramą, nes tai reiškia, kad jam rečiau teks pasitelkti grubias represines priemones.“
Populiarus autokratas
V.Putinas, kaip ir bet kuris kitas autokratas, supranta, kokia yra populiarumo galia.
6-ajame dešimtmetyje psichologas Solomonas Aschas atliko seriją žinomų eksperimentų apie konformizmą. Jų metu psichologas dalyviams parodė kortelę su viena linija ir antrą kortelę su trimis linijomis, po to paklausė, kuri iš antrosios kortelės linijų sutampa su pirmosios kortelės linija. Šiuo klausimu nesiekta suklaidinti – atsakymas buvo visiškai aiškus.
Tačiau S.Aschas paprašė žmonių atsakyti tik po to, kai žmonės išgirdo aktorius, kuriuos laikė kitais eksperimento dalyviais. Jie sąmoningai pateikė neteisingus atsakymus. Rezultatai buvo stulbinantys: 75 proc. dalyvių bent kartą pateikė neteisingą atsakymą, nors jis buvo akivaizdžiai klaidingas.
Šie eksperimentai dar kartą išryškino, kodėl sukuriamas (įsivaizduojamas) populiarumas autokratams yra gyvybiškai svarbus.
Jei žmonės tiki, kad visi kiti remia autokratinį lyderį, jie yra kur kas labiau linkę paklusti. Jei elitas tiki, kad valdovas yra populiarus, jie du kartus pagalvos, prieš bandydami patys paimti valdžią į savo rankas.
Kaip rodo 2024 m. paskelbto tyrimo duomenys, rusai iš tiesų mažiau remia V.Putiną, kai jiems pateikiama informacija, skelbianti, kad jis tampa nepopuliarus.
„Šiame etape, kol Putinas gali pateikti jo populiarumą patvirtinančias apklausas, tai suteikia jam papildomų svertų prieš pavaldinius ir kolegas, – teigė S.Gurijevas. – Jis gali pasakyti: „Privalote mane remti, nes, jei manęs nebeliks, nebus nieko kito, kas turėtų tokį išorinio populiarumo šaltinį – pačių Rusijos žmonių palaikymą.“
Tai, kiek iš tiesų yra populiarus V.Putinas, vertinant per apklausų ribotumo ir visiškai išvalytos politinės arenos prizmę, jau seniai yra mokslinių tyrimų ir diskusijų objektas.
T.Frye'us ir trys kiti politologai pritaikė netiesioginių klausimų strategiją, bandydami išsiaiškinti, ar rusai iš tikrųjų palaiko V.Putiną (pavyzdžiui, užduodami klausimą, ar jie įtrauktų jo vardą į lyderių sąrašą, iš kurio galima rinktis). Tyrėjų išvados atskleidė, kad didžioji dalis rusų nuoširdžiai remia V.Putiną. Kaip bebūtų, jų atliktas tyrimas pasėjo abejonių dėl teorijos, jog daugybė rusų slepia savo tikrąją nuomonę vien tik iš baimės.
Ko gero, kur kas svarbesnis klausimas – ką iš tikrųjų reiškia palaikyti V.Putiną? Juk Rusijos valstybinė žiniasklaida, biurokratinis aparatas ir saugumo struktūros dešimtmečius sistemingai naikino bet kokias alternatyvas, galėjusias sudaryti jam konkurenciją.
„Populiarumas yra apgaulingas dalykas, nes niekada nežinai, kiek jis yra tvarus, – mano Andrea Kendall-Taylor, Vašingtone įsikūrusio Naujojo Amerikos saugumo analitinio centro vyresnioji mokslo darbuotoja. – Žmonės gali deklaruoti paramą Putinui, nes tiesiog daugiau nėra ko remti.“
Šiuo metu V.Putino reitingai yra aukštesni nei likus keliems metams iki karo pradžios. Tačiau pastaraisiais mėnesiais jie smuko. Esama ženklų, kad Maskva pradeda rimtai nerimauti dėl šių visuomenės nuotaikos pokyčių.
Balandį, kai valstybinė apklausų agentūra VCIOM paklausė respondentų, kuriais politikais jie pasitiki, tų, kurie paminėjo V.Putino vardą, procentas nukrito iki žemiausio lygio nuo pat plataus masto karo pradžios. Po to VCIOM staiga nustojo skelbti atsakymus į atvirus klausimus.
Taip pat buvo paskelbta, kad po daugelio metų, atliekant apklausas telefonu, dabar pusė klausimų apie V.Putino reitingus ir kitas temas užduodami gyvai. Asmeniniai interviu gali dirbtinai išpūsti deklaruojamą paramą Rusijos vadovui, nes žmonės daug rečiau išreiškia nepritarimą, kai prie jų durų pasirodo valdžios atstovas.
Apskritai, valstybinių ir nepriklausomų apklausų agentūrų, kurios dėl savo veiklos buvo priskirtos „užsienio agentėms“, rezultatuose fiksuojamas vis didesnis atotrūkis.
Pavyzdžiui, VCIOM nustatė, kad tarp apsisprendusių balsuoti Rusijos parlamento rinkimuose V.Putino partijos „Vieningoji Rusija“ reitingas siekia nuo 51 proc. iki 53 proc. Tuo tarpu nepriklausoma apklausų agentūra „ExtremeScan“ nustatė gerokai mažesnį palaikymo reitingą – apie 36 proc.
Rinkiminė autokratija
Pasukęs dar brutalesnio valdymo modelio link, V.Putinas vis dažniau susiduria su problemomis, susijusiomis su minėta diktatoriaus dilema.
Karo metais įsitvirtinę suvaržymai atviroms diskusijoms ir laisvai žiniasklaidai greičiausiai dar labiau apsunkino Kremliaus galimybes išsiaiškinti, ką rusai iš tikrųjų galvoja. Pašalinus net menkiausio nenuspėjamumo elementą politinėje arenoje, kyla pavojus, kad visuomenė rinkimus pradės vertinti kaip visiškai beprasmiškus.
Tačiau rinkimų šou privalo tęstis.
Politologiniai tyrimai rodo, kad autokratiniai režimai yra tvirtesni, kai juose rengiami rinkimai. Be jų Rusijos politinis elitas nebūtų išbandomas – netektų progos pademonstruoti savo gebėjimo mobilizuoti mases ir užtikrinti V.Putinui reikalingus rezultatus, o valdantieji netektų įrankio vidinei hierarchijai savo gretose nustatyti.
Be to, kadangi V.Putino vyriausybė išaugo iš demokratinės sistemos, kuri Rusijoje buvo įvesta žlugus Sovietų Sąjungai, rinkimai vis dar išlieka jo pretenzijos į legitimumą pagrindu.
-
Tylus karas: Rusijos saugumas stojo prieš Kremliaus technokratus
-
Putinas parodė, kaip „balsavo“ internetu: kontrabandinis monitorius ir neaktyvuota „Windows“
-
Medvedevo reakcija į JAV sankcijas Rusijai: pagrasino kariniu atgrasymu
-
Antrąją parlamento rinkimų dieną Rusija skelbia apie kibernetines atakas
-
Rusijos rinkimų infrastruktūrą užgriuvo masinės kibernetinės atakos
-
Farsu Rusijos rinkimus išvadinusi Ukraina paskutiniąją balsavimo dieną įteikė dronų bangą Maskvai
-
Vakarų kritikuojamuose Parlamento rinkimuose Rusijoje pergalė žadama valdančiajai „Vieningajai Rusijai“
„Jei monarchai legitimumą kildina iš dinastinio paveldėjimo, o marksistai-leninistai – iš ideologinės kovos, tai Putino pozicija vis dar remiasi idėja, kad jį pasirinko patys rusai, ir jis yra Rusijos pasirinkimas“, – atkreipė dėmesį Oras Johnas Reuteris, politikos mokslų profesorius iš Viskonsino universiteto Milvokyje.
„Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jie vis dar rengia rinkimus, yra ta, kad nėra kito teisėtumo šaltinio“, – teigė profesorius.
Pats V.Putinas taip pat yra išreiškęs panašią nuomonę.
„Valdžios šaltinis yra tauta“, – valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ suvažiavime pareiškė Kremliaus vadovas, praėjus vos penkioms dienoms po to, kai partija „Jabloko“ buvo pašalinta iš rinkimų sąrašo.
„Net ir sudėtingiausiomis sąlygomis mes nesitraukiame nuo liaudies valdžios principo“, – tikino jis.
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company
