Per pastarąsias savaites tapo aišku, kad Maskva, nors ir priėmusi Irano užsienio reikalų ministrą Abbasą Araghchi, faktiškai atsiribojo nuo konflikto, pastebėjo Rusijos opozicinis naujienų portalas „The Insider“.
Vladimiras Putinas vengė karinės paramos Teheranui — tai būtų dar labiau komplikavę santykius tiek su Izraeliu, tiek su Jungtinėmis Valstijos. Tačiau tuo pačiu jis stengėsi neprarasti bendrų projektų su Iranu. Galiausiai viskas apsiribojo oficialiais susitikimais ir dviprasmiškomis Dmitrijaus Medvedevo pastabomis, kurios netrukus sulaukė aštrios kritikos iš Donaldo Trumpo.
Per trumpą, bet įtemptą karą Rusijos laikysena išliko santūri. Po pirmųjų Izraelio smūgių Rusijos užsienio reikalų ministerija pareiškė įprastą pasmerkimą, bet kartu paragino Iraną neprarasti galimybės derėtis su Vašingtonu. Apie „savigynos teisę“ neužsiminta — Maskva ragino Teheraną ieškoti kompromiso.
Be to, pasak straipsnio, Rusija neturėjo realių galios svertų. Iniciatyva priklausė Izraeliui, o Maskva, kaip ir kitos šalys, galėjo tik raginti mažinti įtampą bei evakuoti savo piliečius.
Prieš susitikimą su A.Araghchi, V.Putinas pabrėžė, kad „nauja strateginė sutartis su Iranu neturi nuostatų apie gynybą“. Kitaip tariant, reikia suprasti, kad Maskva neprivalėjo stoti į karą Irano pusėje.
Jis taip pat priminė, kad „mūsų Irano draugams siūlėme bendradarbiavimą priešlėktuvinės gynybos srityje, bet jie anuomet didelio susidomėjimo nerodė“. Kada konkrečiai buvo pateiktas pasiūlymas — nepatikslino.
V.Putinas akivaizdžiai jautėsi nepatogiai dėl situacijos, pastebėjo straipsnio autoriai.
Tačiau jis kategoriškai atsisakė diskutuoti apie galimą Izraelio smūgį Irano vadovui Ali Khamenei. Be to, paminėjo, kad Teheranas dar neprašė karinės pagalbos — tarsi palikdamas teorinę galimybę ateityje keisti poziciją.
Nepaisant nepatvirtintų kalbų apie A.Khamenei laišką Kremliui, prašant aktyvesnio vaidmens, V.Putinas apsiribojo diplomatiniais mandagumais.
Nepatikimos investicijos
Iranas Maskvai — strateginė investicija, teigia „The Insider“.
Nuo 2022-ųjų Rusija į Teheraną nukreipė milijardines sumas. 2024 m. Irano ambasadorius paskelbė Rusiją didžiausia užsienio investuotoja. Prieš karą Maskva jau buvo investavusi 2,7 mlrd. dolerių ir pažadėjusi dar 8 mlrd. energetikos sektoriui.
Tačiau dabar šie projektai dabar ore. Rusija stato antrąjį reaktorių Bušehre, vysto Siriko šiluminę jėgainę, veikia naftos gavybos srityje. Tarp didžiausių planų — Rashto–Astaros geležinkelis ir dujotiekis per Azerbaidžaną. Jei konfliktas užsitęs ar Iraną sukrės perversmas, viskas gali žlugti.
Nors prekyba su Iranu neprilygo santykiams su Turkija, partnerystė stiprėjo: buvo integruojamos mokėjimų sistemos, planuojama laisvosios prekybos zona su Eurazijos ekonomine sąjunga. Bet po Basharo al-Assado žlugimo Sirijoje Maskva neteko vieno pagrindinio regioninio placdarmo. Jei Iranas pasektų Damasko keliu, smūgis Rusijos įtakai Artimuosiuose Rytuose būtų milžiniškas.
Rusijos ambicijų kryžkelė
Didžiosios valstybės nežiūri ramiai, kai viena po kitos krenta jų sąjungininkės. Jei karas tęstųsi, Rusijos elitas galėtų pradėti spausti Kremlių dėl intervencijos, ypač po JAV smūgių Irano branduoliniams objektams. Toks įsitraukimas bent daliai Rusijos politikos sluoksnių atrodė logiškas: „Kei leidžiama jiems, kodėl negalime mes?“.
Tačiau trumpalaikė nauda Maskvai buvo akivaizdi. Konfliktui paaštrėjus, naftos kainos kilo — tai stiprino Rusijos biudžetą ir menkino konkurentus, nes Iranas ir Rusija varžėsi dėl rinkos Kinijoje.
Be to, Vakarų dėmesys laikinai nukrypo nuo Ukrainos. Jei Iranas ir Izraelis įstrigtų ilgame išsikvėpusio karo cikle, JAV privalėtų prioritetą teikti Izraeliui, o ne Ukrainai. Tą Maskva galėtų lengvai išnaudoti, pažymima straipsnyje.
Ar Kremlius galėjo įsikišti?
Rusija rizikavo savo investicijomis ir įtaka, bet pasirinko išlaukti. Tiesa, ideologinė baimė prarasti Artimųjų Rytų pozicijas ar pačiai tapti kitu Vakarų taikiniu galėjo kelti diskusijų Maskvoje.
-
Donaldas Trumpas sako „išgelbėjęs“ Irano lyderį nuo „bjaurios ir gėdingos mirties“
-
„TATENA“ vadovas: Irano branduolinė galia „ne visiškai“ sunaikinta
-
Iranas sako, kad turi rimtų abejonių dėl Izraelio įsipareigojimo laikytis paliaubų
-
Berlynas paragino Iraną nustoti grasinti JT Tarptautinei atominės energijos agentūrai
-
Perimtas iraniečių pokalbis kirto Trumpui: svarsto, kodėl amerikiečių smūgiai buvo „silpni“
-
Prancūzija, Vokietija ir JK pasmerkė galimus grasinimus TATENA vadovui
-
Valstybinė žiniasklaida: per karą su Izraeliu Irane žuvo daugiau kaip 900 žmonių
-
„Aš Iranui nieko nesiūlau“: Trumpas tikina „po visko“ nesikalbantis su Teheranu
Bet karinė parama, kaip, pavyzdžiui, Su-35 naikintuvai, nebūtų pakeitusi padėties. Net du žadėti orlaiviai būtų buvę lengvai numušami, o Iranui prireiktų mėnesių apmokyti pilotus. Tuo metu Izraelis galėtų sunaikinti tiek lėktuvus, tiek įrangą.
Ginklų tiekimui priešinosi ne tik Persijos įlankos šalys ar Turkija, bet ir tam tikri sluoksniai pačioje Rusijoje, kur dėl karo Ukrainoje smarkiai išaugo vidaus poreikiai. Todėl Su-35 taip ir neišvyko į Iraną. Nors mokomieji lėktuvai Yak-130 buvo perduoti, priešlėktuvinės sistemos taip pat liko Rusijoje.
„Maskvos logika paprasta — po mūšio kumščiais nemojuojama. Be to, iš anksto sklandė gandai apie galimą D. Medvedevo perspėjimą, esą „viena šalis“ gali suteikti Iranui branduolinį ginklą. Tai galėjo išgąsdinti Izraelį ir JAV, leisdama Maskvai tapti derybininke. Mainais Teheranas būtų įsipareigojęs atsisakyti branduolinės programos, o Kremlius nusiramintų dėl galimos „režimo kaitos“ grėsmės. Tačiau tai neįvyko. Maskva laukė ir išvengė tiesioginio įsikišimo“ – reziumuojama straipsnyje.
