Praėjusį mėnesį JAV prezidentui Donaldui Trumpui ir Europos Komisijos prezidentui Jeanui-Claude`ui Junckeriui pavyko išvengti prekybos karo, bet Europos Sąjungos problemos anaiptol nesibaigė. Pasaulyje stiprėjant hobsiškai konkurencijai, ES gali išlikti tik plėsdama galimybes demonstruoti jėgą. Tai nelengva, nes ši bendrija buvo sukurta būtent siekiant atsisakyti jėgos politikos.
1957 m. Romos sutartimi Europa galutinai atsisakė militaristinių akstinų ir ėmė kurti besiplečiančią taikią bendrą rinką. Nuo tada vienintelė Europos galios demonstravimo priemonė yra jos prekybos politika.
Vis dėlto ta politika negrindžiama strateginiu mąstymu, todėl ES įtaka pasaulyje yra ribota, nepaisant didelės sėkmės pasaulinėse rinkose. Dabar Europai atėjo laikas susigrąžinti pasaulinės veikėjos pozicijas – ne bandant tapti klasikine supervalstybe, o stiprinant ir taikant įvairių rūšių įtakos priemones.
Norminamoji Europos įtaka jau dabar yra didelė: jos galimybės kurti pasaulinius standartus per vadinamąjį Briuselio efektą akivaizdžiai matomos, bandant pažaboti technologijų bendroves. Pavyzdžiui, neseniai patvirtintame Bendrajame duomenų apsaugos reglamente išdėstytos asmeninės informacijos rinkimo ir apdorojimo ES gairės.
Dabar skaitmeninės platformos, tarp jų didžiosios amerikiečių bendrovės, stengiasi prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Be to, ES bando apriboti vadinamojo JAV technologijų įmonių „didžiojo ketverto“ – motininės „Google“ bendrovės „Alphabet Inc.“, „Apple Inc.“, „Facebook“ ir „Amazon“ – vyraujančią padėtį rinkoje.
Vis dėlto ES neretai nesuvokia savo norminamosios galios, jau nekalbant apie tai, kad ja nesinaudoja. Tai atspindi ir drauge pabrėžia trūkumus trijose srityse: savigarbos, rizikos suvokimo ir galimybių imtis veiksmų.
Europai trūksta ryžto
Savigarba – tai tikėjimas, kad ES yra vertingas projektas, drąsa apie tai viešai kalbėti ir pripažinimas, jog ES turi realių galimybių demonstruoti galią. To labai trūksta daugelyje ES šalių, pradedant Vokietija, kuri vėl ėmė tikėti ateitimi, bet vis dar saugo savo išteklius.
D. Trumpas koneveikia Vokietiją dėl to, kad ši net turėdama perteklinį biudžetą nepakankamai prisideda prie transatlantinės gynybos. Dėl to šalis turėtų jaustis dar labiau motyvuota pasinaudoti savo galimybėmis stiprinti Europą. Vokietijoje diskusija dėl to, ar nederėtų dosniau dalytis ištekliais, jau suka nauja kryptimi, bet apčiuopiamų permainų dar reikės palaukti.
Europos nenoras plėtoti ir taikyti įtakos priemones supriešinamas su ryžtingais JAV veiksmais per įtaką rinkoms, ginant savo interesus ir pasirinkimus. Pavyzdžiui, D.Trumpui paskelbus apie sprendimą pasitraukti iš 2015 m. Jungtinio išsamaus veiksmų plano (JCPOA) – branduolinės sutarties su Iranu – ir atkurti sankcijas šiai šaliai, daugelis Europos bendrovių, bijodamos netekti prieigos prie JAV rinkos nutarė pasitraukti iš Irano.
Kad įtikintų europines bendroves likti Irane, Europos Komisija atnaujino blokuojantį 1996 m. reglamentą, kuriuo draudžiama ES jurisdikcijoje esantiems veikėjams laikytis trečiųjų šalių sankcijų, leidžiama įmonėms susigrąžinti dėl tokių sankcijų patirtus nuostolius ir anuliuojami bet kurios užsienio šalies teismo sprendimai, pagrįsti šiomis sankcijomis. Tačiau, kaip rodo Tarptautinių tarpbankinių finansinių atsiskaitymų organizacijos (SWIFT) padėtis, šis atnaujinimas ne visada veiksmingas.
2012 m. Airija pajuto, kad netekti prieigos prie SWIFT tinklo iš esmės yra tas pats, kas netekti prieigos prie tarptautinės finansų sistemos. Tačiau būtent to ir siekia JAV: iki lapkričio pradžios neatjungusi Irano nuo sistemos SWIFT, sulauks griežto atsako. Tačiau, jei SWIFT sutiks su šiuo reikalavimu, Iranui nebeliks jokių paskatų toliau laikytis branduolinės sutarties. Europai tai būtų didelis politinis pralaimėjimas, nes SWIFT yra ES jurisdikcijoje.
Europa jau parodė pragaištingą nepasitikėjimą euru. Ši antroji svarbiausia pasaulinė valiuta atsilieka nuo JAV dolerio beveik visais parametrais, todėl ES pajustų JAV sankcijas labai skaudžiai.
Svarbus ir saugumo klausimas
Antrasis trūkumas, kurį ES privalo pašalinti, yra rizikos vertinimas. Pavyzdžiui, Kinijai norint įgyvendinti savo ekonomines ambicijas, būtina prieiga prie Europos pramoninių technologijų, o norint užbaigti Juostos ir kelio iniciatyvą, jai reikia Europos uostų.
Vis dėlto Europa leidžiasi grobstoma, pavyzdžiui, perimant jūrų ir oro uostus. ES ir Kinijos santykiai turėtų būti abipusiai: ES, ypač Pietų ir Rytų Europos valstybės, pasitikusios kinų investicijas atviromis rankomis, privalo suvokti, kokį pavojų saugumui kelia Kinijos veikla.
Tačiau tam Europai būtina vieningesnė pozicija Rusijos atžvilgiu. Ši valstybė ne tokia pavojinga kaip Kinija, bet yra linkusi pabrėžti ir gilinti vidinius ES nesutarimus. Kaip galima kaltinti Graikiją pardavinėjant uostus kinams, kai pati Vokietija vysto „Stream 2“ dujotiekio projektą, kuris tik padidins Europos energetikos sistemos priklausomybę nuo Rusijos?
Visa tai apsunkina stiprėjanti įtampa tarp Europos ir JAV, kuri ardo bendras pastangas sulaikyti Kiniją. Būtent čia derėtų pakalbėti apie ES galimybes imtis veiksmų. Užuot laukusi, kol kas nors pasipriešins D. Trumpo administracijos pastangoms griauti daugiašales struktūras, Europa turėtų imtis iniciatyvos ir susimąstyti apie sistemą be JAV.
Tam reikėtų ne tik užtikrinti, kad tarptautinė prekybos tvarka išliktų net JAV pasitraukus, bet ir didinti karinį pajėgumą, kuris sustiprintų ES geopolitines pozicijas bei pakeistų pasaulinę jėgų pusiausvyrą. Šiuo klausimu būtina plėtoti Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono iniciatyvą sukurti NATO nepavaldžias Europos karines pajėgas.
Šio projekto sėkmė priklausys nuo jungtinės bendros pozicijos, prie kurios galbūt prisidėtų net Jungtinė Karalystė. Akivaizdu, kad bus nelengva, bet nauda ES ir visam pasauliui atpirktų visas pastangas.
