Kanclerio žinia: darome viską
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas kelia susierzinimą. Jau kelis mėnesius jis teigia, kad norėtų, jog Ukrainai nebūtų tiekiami jokie ginklai, tuo labiau sunkioji ginkluotė. Pasak šaltinių, kanclerį reikėjo priversti padaryti kiekvieną nuolaidą, bet galiausiai nusileidęs jis atidėlioja tiekimą.
„Spiegel“ rašo, kad praėjusį trečiadienį O.Sholzui teko klausytis Bundestage, Vokietijos parlamente, kaip opozicijos lyderis Friedrichas Merzas iš konservatyviųjų krikščionių demokratų (CDU) peikė jį kaip apgailėtiną Ukrainos draugą Rusijos invazijos akivaizdoje. O.Sholzas, pasak F.Merzo, galbūt net vykdo „paslėptą darbotvarkę“.
Tada atėjo eilė kalbėti O.Scholzui. Paprastai centro kairiųjų socialdemokratų (SPD) atstovas pasinaudoja proga ir perskaito kokį nors iš anksto parengtą pareiškimą, kol auditorija užmiega. Tačiau šią savaitę jis buvo įžūlus.
„Teikiame visapusišką pagalbą, – sušuko kancleris, jo balsas drebėjo, o veidas buvo tvirtas. – Tai taip pat galėtų būti pripažinta.“
Tada jis ėmė vardyti viską, ką jo vyriausybė jau pristatė – gana ilgą sąrašą, bet jį daugiausia sudarė lengvoji ginkluotė. Jis taip pat išvardijo sunkiąją ginkluotę, kuri bus pristatyta vėliau: 30 priešlėktuvinių savaeigių pabūklų „Gepard“, kurie bus išsiųstos šią vasarą. Taip pat – septynias savaeiges haubicas „Panzerhaubitze 2000“, kurios taip pat bus išsiųstos šią vasarą. Apie šiuos tiekimus jau buvo pranešta.
Tačiau vėliau O.Scholzas pažadėjo pristatyti modernią priešlėktuvinę sistemą „IRIS-T SLM“, kuri greičiausiai bus išsiųsta šį rudenį. Kyjivas taip pat gaus keturias daugkartinio paleidimo raketų sistemas „MARS II“ iš Vokietijos kariuomenės Bundesvero atsargų.
„Darome, ką galime“, – sakė O.Scholzas. O tada jis pridūrė visiems, kurie galbūt nesuprato šios žinios: „Daryti tai, ką reikia daryti, yra būtent tas kelias, kuriuo eina ši vyriausybė“.
Kol Vokietija delsia, Ukraina gali būti palaužta
Pasak „Spiegel“, po savo kalbos O.Scholzas, kaip dažnai nutinka, atrodė gana patenkintas savimi. Sėdėdamas vyriausybės suole, jis spinduliavo tikrumą, kad jam pavyko sėkmingai paneigti visus kaltinimus dėl ginklų tiekimo, kurie pastarosiomis savaitėmis jam buvo metami. Tačiau ar kanclerio pasitenkinimas savimi iš tikrųjų yra pagrįstas tikrove?
„Spiegel“ teigia, kad iki šiol Vokietija tiesiogiai Ukrainai neperdavė nė vienos sunkiosios ginkluotės. Ir net jei visos dabar pažadėtos sistemos galiausiai pasieks šalį, Berlynui prireikė daug laiko, kad pagaliau atsiųstų reikšmingą pagalbą, tačiau to laiko neįmanoma atgauti. Kiekvienas anksčiau Ukrainą pasiekęs ginklas galėjo pakreipti karo eigą Kyjivo naudai.
-
Kyjivas sako laukiantis O.Scholzo vizito ir vokiškų ginklų
-
O.Scholzas atmeta „šmeižikišką“ kritiką dėl jo partijos politikos Rusijos atžvilgiu
-
Ekspertai: kaltinimai Vokietijai neveiksnumu – perdėti, bet Berlynas turi keisti požiūrį į Maskvą
-
Vokietijos kancleris: V.Putinas negali primesti taikos sąlygų kare, kurio jis nelaimės
-
Vokietija perduos Graikijai šarvuotosios technikos mainais į Atėnų siunčiamą Ukrainai
-
G.Nausėda: Ruošiantis NATO viršūnių susitikimui, į Lietuvą atvyks Vokietijos kancleris
„Speigel“ konstatuoja, jog akivaizdu, kad O.Scholzas ir jo vyriausybė žaidžia laiku. Iš pradžių jie netikėjo, kad ukrainiečiai turi šansų prieš Rusiją, ir pasiuntė minimumą pagalbos, pradedant 5 000 šalmų.
„Speigel“ tvirtinimu, tikėtina, kad O.Scholzas niekada nebūtų pristatęs Ukrainai jokių ginklų, jei nebūtų buvę didžiulio spaudimo iš užsienio ir iš jo paties valdančiosios koalicijos. Kancleris turėjo būti spaudžiamas žengti kiekvieną žingsnį. Vos dvi dienos prieš tai, kai O.Scholzas paskelbė apie planuojamą priešlėktuvinių sistemų pristatymą, Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba Italijos dienraščiui „La Repubblica“ sakė: „Yra šalių, iš kurių laukiame tiekimo, ir kitų šalių, kurių jau pavargome laukti. Vokietija priklauso antrajai grupei“. O.Scholzo socialdemokratų (SPD) sluoksniuose tokie komentarai laikomi įžūlumo viršūne.
Vokietijos užsienio žvalgybos agentūra BND baiminasi, kad Ukrainos pasipriešinimas gali būti palaužtas net per artimiausias keturias ar penkias savaites.
Nuo tada, kai O.Scholzas, praėjus trims dienoms po Rusijos invazijos pradžios, paskelbė apie „lūžį“, jis pats atliko nemažai posūkių. O pastaruoju metu Vokietijos karinė pagalba Ukrainai netgi buvo smarkiai sumažinta. Kaip pranešė savaitraštis „Welt am Sonntag“, pastaruoju metu net lengvosios ginkluotės nebuvo pristatyta daug. Nuo kovo 30 d. iki gegužės 26 d., pranešė laikraštis, iš Vokietijos buvo gautos tik dvi siuntos, ir jas sudarė smulkesni ginklai, pavyzdžiui, prieštankinės minos. „Civey“ atliktos apklausos duomenimis, pusė vokiečių netiki, kad O.Scholzas daro viską, kas nuo jo priklauso, kad Ukraina būtų greitai aprūpinta jai reikalingais ginklais.
Ir tai daroma nepaisant to, kad Kyjivui reikia visokeriopos pagalbos, pastebi „Spiegel“. Rusija žengia į priekį Rytų Ukrainoje, o kariniai ekspertai pradeda abejoti, kiek ilgai Ukrainos kariuomenė gali atlaikyti puolimą. Vokietijos užsienio žvalgybos agentūra BND baiminasi, kad Ukrainos pasipriešinimas gali būti palaužtas net per artimiausias keturias ar penkias savaites. Pastarosiomis dienomis BND analitikai keliuose įslaptintuose pranešimuose pažymėjo, kad nors rusai juda daug lėčiau nei karo pradžioje, jie kasdien sugeba užkariauti nedidelius teritorijos gabalėlius. BND mano, kad Vladimiro Putino pajėgos iki rugpjūčio mėnesio gali kontroliuoti visą Donbasą. O tai reiškia, kad yra didžiulis skirtumas, ar vokiški ginklai bus pristatyti kitą savaitę, ar kažkuriuo metu rugpjūčio mėnesį.
Ilgai galiojantis tabu
„O.Scholzas ir vėl bando pakeisti realius pristatymus pažadais“, – sako opozicinės CDU partijos gynybos ekspertas Johannas Wadephulas.
„Užuot greitai pristatęs pėstininkų kovos mašinas, jis paskelbė apie ketinimą pristatyti kompleksines sistemas neapibrėžtu laiku ateityje. Tačiau Ukrainai praktinės pagalbos reikia jau dabar“, – sako jis.
Thorstenas Frei, kitas įtakingas konservatorius parlamente, priduria, kad lemiamą reikšmę turi veiksmai, o ne pažadai: „Vokietijos vyriausybė šiuo klausimu veikia vangiai, be jokio impulso ir energijos“. Jis sako negalįs paneigti „tam tikro kanclerės demonstruojamo beširdiškumo įspūdžio“.
„Spiegel“ pastebi, kad tokių kalbų galima tikėtis iš opozicijos. Tačiau pažvelgus į 100 dienų, praėjusių nuo karo pradžios, tampa aišku, kad O.Scholzo administracijos pasyvumas buvo įprastas.
Pirmasis Vokietijos dramos, susijusios su ginklų tiekimu Ukrainai, veiksmas įvyko iš karto po to, kai Rusija pradėjo invaziją. Nepaisant to, kad Berlynas buvo iš anksto įspėtas, prireikė dviejų dienų, kol vyriausybė ėmė svarstyti ilgai galiojusį tabu, draudžiantį tiekti ginklus į karo zonas.
Ir tai daryti paskatino užsienio šalys, o tai taip pat tapo įprastu reiškiniu. Kitą dieną po karo pradžios, penktadienį, Nyderlandų gynybos ministrė Karin Hildur Ollengren paskambino savo kolegei iš Vokietijos Christine Lambrecht ir pranešė, kad Nyderlandai ketina pristatyti Ukrainai 400 prieštankinių ginklų. Kadangi šie ginklai buvo pagaminti Vokietijoje, jai reikėjo Berlyno leidimo tai padaryti. Šis skambutis iš karto padidino spaudimą Berlynui taip pat imtis veiksmų.
Gynybos ir Užsienio reikalų ministerijų vadovai greitai priėjo prie išvados, kad leidimo Nyderlandams suteikimas yra neišvengiamas. Tačiau tai taip pat reiškė, kad Vokietija turi kažką daryti. Tą šeštadienį O.Scholzas praleido susitikimuose su savo artimiausiais patarėjais, o per šią dieną kilo idėja Vokietijos kariuomenei skirti 100 mlrd. eurų piniginę injekciją.
Tačiau O.Scholzas taip pat nusprendė pakeisti savo poziciją dėl ginklų eksporto. Gynybos ministerijai buvo įsakyta paruošti tinkamus ginklus transportavimui, o kariuomenės vadovai pasirūpino, kad keli šimtai prieštankinių raketų paleidimo įrenginių ir „Stinger“ žemė-oras raketų būtų pervežti sunkvežimiais per sieną į Lenkiją.
Tačiau tos neramios dienos iškart po Rusijos invazijos taip pat turėjo nulemti kryptį, kurią likęs pasaulis suprato kaip drovumą, rašo „Spiegel“. Užuot ruošusis galimam būsimam ginklų tiekimui, vyriausybė, matyt, labai pasikliovė BND atlikta analize, kurioje buvo teigiama, kad Ukraina per kelias dienas pasiduos Rusijai. Remdamasi šia analize, kanceliarija padarė išvadą, kad tolesnis ginklų tiekimas neturi prasmės.
Tačiau net tuo metu, kai vyriausybė priėjo tokios išvados, Berlyną užplūdo įvairūs ginklų pramonės pasiūlymai atsiųsti ginklų. Gynybos ministerija surinko svarbiausių Vokietijos ginklų gamintojų vadovų grupę. Pramonės atstovai turėjo nedelsiant pranešti, kokius ginklus jie galėtų pristatyti arba kokias Bundesvero atsargas galėtų greitai papildyti po to, kai ginklai bus pristatyti Ukrainos kariuomenei.
„Spiegel“ teigimu, pasiūlymų gauta greitai ir daug. Vien tik „Rheinmetall“ siūlė dešimtis produktų, įskaitant sunkiąją ginkluotę. Pavyzdžiui, pėstininkų kovos mašinas „Marder“, kurių Vokietijos kariuomenė pamažu atsisakė. „Rheinmetall“ buvo atidavusi saugoti dešimtis šių transporto priemonių, tačiau Vokietijos vyriausybė nusprendė atidėti visus su šarvuotomis transporto priemonėmis susijusius sprendimus.
Buvo aiškiai pasakyta, kad mes tieksime tik lengvąją ginkluotę ir jokių šarvuočių.
Berlynui taip pat buvo pasiūlytos „Gepard“ šarvuotosios oro gynybos mašinos, kurių Bundesveras taip pat atsisakė. Gamintojas „Krauss-Maffei Wegmann“ pranešė, kad kai kuriuos iš jų būtų galima greitai suremontuoti ir išsiųsti į Ukrainą. Tačiau iš pradžių bendrovė iš Vokietijos vyriausybės negavo jokio atsakymo. „Buvo aiškiai pasakyta, kad mes tieksime tik lengvąją ginkluotę ir jokių šarvuočių, – apie šį laikotarpį pasakoja vienas aukšto rango pareigūnas. – Štai kodėl mes iš karto nenagrinėjome pasiūlymų“.
Dėl to buvo gaištamas brangus laikas. „Viskas, ko mums būtų reikėję kapitaliniam remontui pradėti, buvo diskretiškas signalas“, – sako vienas gynybos pramonės vadovas. Vietoj to, sako jis, daugumos susijusių ministerijų pareigūnai šį klausimą aptarinėjo be galo.
Įslaptintas pagalbos sąrašas
Todėl iki šiol įslaptintame sąraše, įdėtame į raudoną aplanką, yra tik apie 20 įrašų, kuriuos įstatymų leidėjai gali peržiūrėti specialioje patalpoje Reichstage, Vokietijos federalinio parlamento pastate. Sąraše yra 500 priešlėktuvinių raketų „Stinger“, 900 prieštankinių raketų paleidimo įrenginių ir 3 000 prieštankinių raketų, dėl kurių pristatymo buvo susitarta iškart po invazijos. Sąraše taip pat yra 2 000 priešlėktuvinių raketų „Strela“ iš senų Rytų Vokietijos atsargų, 100 kulkosvaidžių MG3, 16 mln. šovinių, 2 600 kryptinių prieštankinių minų, 3 00 prieštankinių minų, sprogmenų ir 100 000 granatų.
Vyriausybė vis dar laiko šį kuklų sąrašą paslaptyje – norisi sakyti, kad iš gėdos. Trijų Vokietijos valdančiąją koaliciją sudarančių partijų – O.Scholzo socialdemokratų (SPD), žaliųjų ir verslui palankių laisvųjų demokratų (FDP) – įstatymų leidėjams taip pat neaišku, kaip jie turėtų paaiškinti Berlyno kursą, jei net nežino detalių.
Pavyzdžiui, SPD parlamentaras Kawehas Mansoori norėjo sužinoti, kokie ginklai buvo pristatyti. Jo komanda paklausė parlamento biuro, atsakingo už įslaptintą informaciją, kada K.Mansoori galėtų atvykti. Atsakymas: deja, niekuomet. Jo biurui buvo pasakyta, kad ši informacija skirta tik tiems įstatymų leidėjams, kurie yra Vokietijos Bundestago Ekonomikos, Užsienio reikalų ir Gynybos komitetų nariai. K.Mansoori yra Teisės reikalų komiteto narys.
„Tai, kad tokioje situacijoje ne visi Bundestago atstovai gali susipažinti su tuo, kas buvo pristatyta Ukrainai, yra nepriimtina, – sako jis. – Negaliu ramia sąžine atsakyti į Vokietijos piliečių klausimus, jei net aš pats neturiu informacijos apie tiekimus“.
Tačiau, pasak „Spiegel“, jei tai politiškai naudinga, vyriausybė mielai ignoruoja savo saugumo problemas. Balandžio pabaigoje JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas perdavė savo kolegoms iš Europos improvizuotą kvietimą į susitikimą Ramšteino oro pajėgų bazėje Vokietijoje, tikėdamasis paspartinti ginklų tiekimą. Šis kvietimas sukėlė dar vieną karštligišką susitikimų Berlyne ratą, kai Vokietijos vadovai bandė sugalvoti, ką dar galėtų atsiųsti.
Įvykiai Berlyne dieną prieš šį susitikimą puikiai iliustruoja, kad vyriausybė visiškai neturi strategijos dėl šio karo. Ryte atrodė, kad viskas aišku. Per uždarą koalicijos partijų saugumo ekspertų susitikimą gynybos ministrė Ch.Lambrecht primygtinai tvirtino, kad Vokietija laikysis savo pozicijos, jog sunkiosios ginkluotės tiekimas padidintų eskalacijos su Rusija riziką. Todėl, pasak jos, vyriausybė vieningai laikosi savo atsisakymo siųsti Ukrainai šarvuotąsias mašinas ir tankus.
Tačiau jau po kelių valandų Ch.Lambrecht gavo naujus įsakymus iš kanceliarijos. O.Scholzas staiga pritarė „Gepard“ oro gynybos mašinų siuntimui. Tačiau tą pačią dieną kariuomenės vadovybė įspėjo, kad turi tik labai nedaug šovinių „Gepard“ ir kad gali praeiti nemažai laiko, kol jie iš tikrųjų bus pristatyti.
Kitas sprendimas dėl ginklų tiekimo buvo toks pat chaotiškas. Balandžio mėnesį Nyderlandai vėl kreipėsi į Berlyną, klausdami, ar jie galėtų nusiųsti Ukrainai porą Vokietijoje pagamintų „Panzerhaubitze 2000“. Diskusija vyko kaip ir vasario mėnesį, kai dėmesys buvo sutelktas į 400 prieštankinių raketų. Kadangi Berlynas ir vėl nenorėjo užleisti vietos Nyderlandams, buvo nuspręsta atsiųsti ir bent septynias vokiškas haubicas.
Bijoma, kad Ukraina gali būti pajėgi netik gintis, bet ir pulti?
„Spiegel“ teigimu, O.Scholzas taip ir nepaaiškino, kodėl nenori siųsti šarvuotų transporto priemonių į Ukrainą. Gegužės viduryje susitikime su parlamento Gynybos komitetu jis bent jau užsiminė apie savo motyvus.
Per maždaug valandą trukusį susitikimą jis sakė, kad Vokietija tęs ginkluotės tiekimą „tol, kol bus būtina paremti Ukrainą jos gynybiniame mūšyje“. Pasak jo, kalbant apie ginklų tiekimą, nėra „amžinų principų“. Pasak jo, Vokietija ir toliau glaudžiai koordinuoja savo veiksmus su partneriais ir apskaičiuoja tiekimų „riziką ir karinį veiksmingumą“, tačiau pridūrė, kad koviniai tankai ir toliau nebus tiekiami. Vis dėlto, pasak jo, „absoliučių principų“ nėra, todėl savo viešuose komentaruose jis pageidavo išlikti nekonkretus.
Vokietijos vyriausybei artimi žmonės teigia, kad tankų tiekimo embargas niekada nebuvo aptartas NATO lygmeniu, o juo labiau dėl jo nebuvo nuspręsta, tačiau neoficialiai Vašingtonas, Londonas ir Paryžius šiuo klausimu visiškai sutaria. Be to, sako šaltiniai, Vokietija niekada negalėjo būti pirmoji šalis, kuri pristatys tankus, dėl istorinių priežasčių.
Nerimaujama, jog Ukraina gali per daug pasitikėti savimi, jei pasieks pergalių mūšio lauke ir įžengs į Rusijos teritoriją, o tai reikštų, kad vokiečių tankai vėl atsidurs Rusijos teritorijoje.
Tuo pat metu vyriausybei artimi šaltiniai „Spiegel“ teigia, kad nerimaujama, jog Ukraina gali per daug pasitikėti savimi, jei pasieks pergalių mūšio lauke ir įžengs į Rusijos teritoriją, o tai reikštų, kad vokiečių tankai vėl atsidurs Rusijos teritorijoje. Šis susirūpinimas pabrėžia tam tikrą Berlyno nepasitikėjimą Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Ir tai taip pat yra priežastis, kodėl Vokietijos gynybos pramonei nebuvo leista tiekti kovinių tankų.
Berlyne kartu su aljanso partneriais nustatyta bendra linija buvo interpretuojama taip, kad kol kas nėra reikalo ruošti šarvuotų transporto priemonių pristatymui. O tai reiškia, kad jei Vašingtonas vieną dieną galiausiai nuspręstų siųsti šarvuočius, vis tiek prireiktų dar kelių mėnesių, kol būtų galima kapitališkai suremontuoti vokiškus „Marders“. O atsakomybė už tokį parengimą, Berlyno nuomone, tenka gynybos bendrovėms, o ne Berlynui.
Seną techniką mielai atiduoda
Tačiau Vokietijos vyriausybė dalyvauja mainų sandoriuose, pagal kuriuos Vokietija papildytų sąjungininkių į Ukrainą siunčiamą ginkluotę. Pirmasis toks sandoris buvo susijęs su Estijos turima sena Rytų Vokietijos karine įranga – „surūdijusiomis VDR haubicomis“, kaip jas paniekinamai pavadino kanceliarija. Vėliau šiuo pavyzdžiu pasekė ir kitos ES šalys, pavyzdžiui, Čekija nusprendė siųsti Ukrainai seną sovietinę techniką. Savo ruožtu Berlynas stengiasi papildyti savo partnerių arsenalus perpus šiuolaikiškesne ginkluote. Kitas pavyzdys – Slovakijos prieš kelias savaites Ukrainai pristatytos Rusijoje pagamintos priešlėktuvinės sistemos S300. Tuomet Vokietija ir kitos NATO valstybės narės dislokavo Slovakijoje priešraketinės gynybos sistemas „Patriot“.
Tačiau sistema ne visada veikia sklandžiai. Pavyzdžiui, Lenkija atidavė Ukrainai didžiąją dalį senų rusiškų tankų, o Varšuva pasikliovė Vokietijos pažadu papildyti Lenkijos tankų parką. Lenkai tikėjosi, kad gaus naujausius tankų „Leopard“ modelius, tačiau šis noras pasirodė esąs neįgyvendinamas. Net Vokietijos Bundesveras turi tik kelias dešimtis tokių tankų.
Pažadėjo, bet atsiųs tik rudenį?
Pasak „Spiegel“, diskusijos Vokietijos vyriausybėje vėl įgavo pagreitį. Ir vėl impulsas atėjo ne iš kanceliarijos. Užpraėjusią savaitę vykusioje slaptoje Ukrainos rėmėjų vaizdo konferencijoje JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas buvo paskelbęs, kad Vašingtonas netrukus pristatys Ukrainai vidutinio nuotolio raketų sistemas, sakydamas, kad priešingu atveju šalis praras gebėjimą pasipriešinti besiveržiantiems rusams. Ll.Austinas paragino ir kitus prisijungti prie šių pastangų. Tuomet praėjusį savaitgalį Vašingtonas ir Jungtinės Karalystės vyriausybė susisiekė su Berlynu ir pasiteiravo, ką sugalvojo Vokietija.
Kancleris ir vėl buvo priverstas užimti poziciją, ir Berlyne vėl vyko įtemptas susitikimų ratas. Galiausiai O.Scholzo administracija nusprendė į JAV pažadą įtraukti keturias daugkartinių raketų paleidimo sistemas „MARS II“ iš Bundesvero.
Ir staiga slaptumas nebebuvo toks svarbus kaip anksčiau. Trečiadienį žinia apie „MARS II“ pristatymą buvo nutekinta spaudai. Tuo pat metu Vokietijos Federalinė saugumo taryba leido tiekti itin modernias priešlėktuvines sistemas „IRIS-T SLM“, kurias pagamino kompanija „Diehl Defence“. Tačiau neaišku, ar jos bus labai svarbios. Net optimistai iš O.Sholzo administracijos pripažįsta, kad jos greičiausiai bus paruoštos pristatymui tik rudenį. Arba vėliau.
Nors Berlyno pranešimai pagaliau sulaukė šiek tiek teigiamų atgarsių spaudoje, vėlgi yra daugybė požymių, kad vokiečiai ilgą laiką sėdėjo ant tvoros. Ukrainos ambasadorius Vokietijoje Andrijus Melnykas teigia, kad ukrainiečiai jau tris mėnesius derasi su kanceliarija dėl tiesioginio „IRIS-T“ pristatymo. A.Melnykas sako, kad Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habeckas ypač energingai siekė sudaryti sandorį tarp Vokietijos ginklų gamintojo ir Ukrainos. Tačiau kitos ministerijos, pasak ambasadoriaus, buvo santūresnės.
Tik praėjusį pirmadienį, likus trims dienoms iki O.Scholzo kalbos, buvo pasiektas susitarimas ir A.Melnykui buvo diskretiškai pranešta, kad „IRIS-T“ pristatymui bus uždegta žalia šviesa. Žinovų teigimu, gegužės pradžioje eksporto paraiška buvo išsiųsta Federalinei saugumo tarybai. Maždaug tuo pačiu metu Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas nusiuntė laišką savo kolegai Vokietijoje Ch.Lambrecht, ragindamas skubiai pristatyti sistemą.
Gegužės 1 d. datuotame laiške taip pat buvo pateikta daug kitų pageidavimų. O.Reznikovas skubiai prašė „paspartinti ginklų ir karinės įrangos tiekimą“. Jo sąraše buvo koviniai tankai „Leopard 1A5“ ir „Leopard 2A7“ kartu su 105 mm ir 120 mm šaudmenimis. „Šarvuotos kovos mašinos, – rašė jis, – šiuo metu yra gyvybiškai svarbios Ukrainos kariuomenės pajėgumams stiprinti“. Tačiau pristatymo kol kas nematyti.
Kodėl kancleris imasi veiksmų tik vėluodamas ir po didžiulio spaudimo – jei apskritai imasi – daugeliui yra mįslė. Netgi koalicijos partneriai, ypač FDP ir žalieji, jo elgesį stebi su skepticizmo ir pasibaisėjimo mišiniu.
FDP narys Markusas Faberis dar neseniai buvo savo partijos frakcijos parlamente atstovas gynybos politikos klausimais, kol turėjo pasitraukti iš pareigų po to, kai viešai sukritikavo O.Scholzą.
„Kanclerio neryžtingumas Vokietijoje dažnai apibūdinamas kaip atsargumas, – sako jis. – Tačiau apdairumas šiomis dienomis reiškia, kad reikia apsaugoti kuo daugiau nekaltų žmonių gyvybių nuo Rusijos agresoriaus. Vokietija gali ir turi suteikti daugiau pagalbos. Pavyzdžiui, būtų galima greitai suteikti 100 šarvuočių „Fuchs“, 100 pėstininkų kovos mašinų „Marder“, 100 kovinių tankų „Leopard 1“ arba 200 sunkvežimių“. Jo teigimu, tam trukdo tik eksporto paraiškų patvirtinimas.
R.Habecko vadovaujamoje Ekonomikos ministerijoje jau seniai jaučiamas nusivylimas dėl to, kad buvo patvirtinta nedaug ginklų eksporto. R.Habeckas ir jo komanda yra pasirengę tiekti tankus iš Bundesvero atsargų, nes juos būtų galima gauti greičiau nei transporto priemones, kurias gynybos pramonė turėtų kapitališkai remontuoti. Ir žalieji, ir FDP yra pasirengę susitaikyti su laikinu Vokietijos kariuomenės susilpnėjimu, kurį sukeltų toks žingsnis. „Mūsų geopolitiniai interesai šiuo metu ginami Ukrainoje“, – sako aukštas pareigūnas iš R.Habecko ministerijos.
Panašios nuomonės laikosi ir Žaliųjų partijos parlamentarai. „Turime ir toliau veikti, kasdien didinti ir spartinti savo paramą, – sako gynybos politikos specialistė Agnieszka Brugger. – Ypač dėl „išdegintos žemės“ Rusijos strategijos Donbase būtinas greitas papildomos ir sunkiosios ginkluotės pristatymas." Jos partijos kolegė Marieluise Beck sako, kad kai ji keliavo į Odesą, ten žmonės jos klausė, ar Berlynas galbūt net nenori, kad Ukraina laimėtų. „Vokietija prarado prielankumą Ukrainai, – sako M. Beck. – Kanceliarijos lėtapėdiškumas galiausiai virsta gyvybių praradimu Ukrainoje“.
O.Scholzo lyderystė kelia klausimų
Žaliųjų partijos vadovybė laikosi panašios nuomonės, tačiau nėra tokia atvira. Tam tikra prasme žaliųjų elgesys su kancleriu primena kanclerio elgesį su Vladimiru Putinu – vengiama tiesioginės kritikos, tikintis, kad jis visiškai neužsidarys savyje.
„Problema yra kanceliarijoje, – ne taip seniai sakė Vokietijos parlamento Europos Sąjungos reikalų komiteto pirmininkas Antonas Hofreiteris. Tačiau nuo to laiko jis sušvelnino savo toną. – Kancleris viešai gynė ginklų pristatymą. Dabar atėjo laikas veikti“.
Londone, pasak buvusio JK valstybės ministro Europai Davido Lidingtono, vis labiau abejojama Vokietijos, kaip saugumo partnerės, patikimumu. JAV dienraštis „New York Times“ straipsnyje apie O.Scholzą rašė, kad kyla „klausimų dėl jo lyderystės ir ... gebėjimo padėti Europai įveikti dramatiškiausią žemyno saugumo krizę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų“.
Berlyno vyriausybė mano, kad kritika yra visiškai perdėta. Kodėl daugiamilijardinis Vokietijos finansinis indėlis nesulaukė didesnio pripažinimo? Prancūzija, sako kai kurie vyriausybės nariai, daro mažiau Ukrainai, tačiau ji beveik nėra kritikuojama, be to, šalies vidaus diskusijų šiuo klausimu beveik nesulaukė. Ukrainos ambasadorius Paryžiuje, sako kiti, yra kur kas santūresnis nei jo kolega Berlyne, kuris nuolat kelia naujus reikalavimus – ir naujus įžeidimus – Vokietijos vyriausybei.
Tačiau pastarosiomis dienomis būtent A.Melnykas netikėtai palaikė O.Scholzą. „Tai geras sprendimas, gera pradžia, – sakė Ukrainos ambasadorius apie planuojamą oro gynybos sistemų tiekimą. – Jei viskas ir toliau taip klostysis, o po to bus daugiau sunkiosios ginkluotės, tuomet kažkuriuo metu tikrai galėsime pasakyti: Gerai padirbėjai, Vokietija!“
Ar A.Melnykas iš tiesų galiausiai taip pasakys? Iki šiol sukaupta patirtis su Vokietijos kanclerius leidžia manyti, kad ne, daro išvadą „Spiegel“.
