Praėjus penkeriems metams po to, prezidentas Michailas Saakašvilis po to taikaus sukilimo atėjo į valdžią, šios metinės taip pat akcentuoja jo valdymui mestus iššūkius.
Išvakarėse kreipdamasis per televiziją į gruzinų tautą M.Saakašvilis paragino gruzinus susivienyti prieš Rusijos keliamą „pavojingą grėsmę“, tačiau kartu pripažino, kad ne visos žmonių viltys, dedamos į „rožių revoliuciją“, pasiteisino, nes viltys visada didesnės už galimybes“.
„Mes buvome užpulti dėl pastarųjų penkerių metų sėkmės, tai buvo paskutinis imperijos iššūkis mums, – sakė jis šeštadienį vakare. – Niekada nebuvome susidūrę su tokia pavojinga grėsme. Mums reikia stiprybės ir vienybės. Privalome tikėti ateitimi ir turėti drąsos. Vietoje to, kad rytoj švęstume, privalome demonstruoti vienybę, kaip demonstravome 2003 metų lapkričio 23-ąją“.
Drauge M.Saakašvilis pabrėžė, kad „tai, kas svarbiausia, įvykdyta, Gruzija įsitvirtino kaip valstybė“.
Opozicijos rėmėjai sekmadienį numato protestuoti prie televizijos „Imedi“, kuri, pasak jų, buvo nutildyta už valdžios kritikavimą.
Be to, buvusi svarbi M.Saakašvilio sąjungininkė, buvusi parlamento pirmininkė Nino Burdžanadzė, turi įsteigti naują opozicinę politinę partiją, kuri sieks nutraukti jo valdymą.
Oficialios iškilmės turi būti kuklios, vienintelis planuojamas renginys yra koncertas puošniuose Tbilisio operos rūmuose, kuriuose dalyvaus Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis.
Kaip teigia nepriklausomi ekspertai, šiandien Gruzijoje vis mažiau žmonių švenčia „rožių revoliuciją“, manydami, jog būtent jos organizatoriai privedė prie to, kad žmonės nuskurdo ir patiria sunkius išbandymus.
Lygiai prieš penkerius metus Tbilisio centre priešais parlamentą šimtai tūkstančių Gruzijos gyventojų pradėjo revoliuciją.
Lapkričio 23-čiąją Gruzijoje visada buvo švenčiama Šv.Jurgio diena.
Lygiai prieš penkerius metus Tbilisio centre priešais parlamentą šimtai tūkstančių Gruzijos gyventojų pradėjo revoliuciją. Šio pastato sienos mena, kaip tuometinis prezidentas Eduardas Ševardnadzė buvo priverstas nusileisti įpykusių šalies gyventojų, kuriuos vedė jaunas lyderis M.Saakašvilis su aukštai iškelta rankoje rože, spaudimui, o po to ir atsistatydinti.
„Asmeniškai man iš tų rožių, su kuriomis aš pati buvau atvažiavusi iš Zugdidžio ir kelias paras išstovėjau prie parlamento, liko tik spygliai. Jeigu net ėmėme materialiniu požiūriu gyventi kiek geriau, savo mažąjį riešutų verslą pradėjome, po karo viskas nuėjo niekais“, – sako Zugdidžo rajono Gruzijos Vakaruose gyventoja Madona Šonija.
„Drebame iš baimės, kad vieną gražų rytą atsibusime po rusų batu – juk šalia administracinė siena su Abchazija ir rusų kareivius, kurie nuo to laiko drumsčia mūsų ramybę, galima ranka pasiekti“, – sako ji.
„Teritorijos prarastos galutinai – o tai svarbiausia, aš taip manau, – jai pritaria Tbilisio gyventojas Zurabas Culukidzė. – Tačiau aš vis tikėjausi, kad kada nors dar apsilankysiu Suchumyje, tai – mano jaunystės miestas, o dabar jau žinau, kad niekada to nebebus".
Gydytoja Marina Beriašvili prisipažįsta, kad niekada nebuvo politiniu požiūriu aktyvi ir prie revoliucijos barikadų nestovėjo. Dabar, sako ji, išeitų į gatves, bet nemato tos opozicijos, kuri galėtų realiai ką nors pakeisti šalyje.
Skundų, kad nėra darbo ir trūksta pinigų paprasčiausioms gyvenimo reikmėms, galima išgirsti visur, ypač parduotuvėse ir turgavietėse, kur produktai ir būtiniausios prekės vis brangsta.
