Kovo 18 d. Volodymyras važiavo mokykliniu autobusu į Kozarovyčių kaimą, esantį maždaug už 40 km į šiaurės vakarus nuo Kyjivo, evakuoti kelių civilių gyventojų, kurie ten įstrigo vykstant mūšiams. Kai jis bandė įtikinti rusų karius, kad šie leistų jam pravažiuoti pro patikros punktą, jie jį sulaikė.
Pasijuto nublokšti į XVI amžių
Pirmąsias kelias dienas jis buvo laikomas netoliese esančiame kaime fabriko rūsyje kartu su kitais civiliais – 40 žmonių 28 kv. m patalpoje.
„Mus mušė šautuvais, daužė ir spardė kojomis. Man užrišo akis ir lipnia juosta surišo rankas. Jie naudojo „Taser“ ir vis reikalavo informacijos apie kariuomenę, – sakė BBC Volodymyras. – Vienas iš kareivių buvo labai jaunas, beveik vaikas. Jis naudojo „Taser“ ant žmonių kaklų, veidų, kelių. Atrodo, kad jam buvo smagu“.
Po beveik savaitės rūsyje Ukrainoje jie buvo pervežti į Baltarusiją.
„Jie manė, kad mes nieko nematome, bet aš mačiau kaimus, pro kuriuos važiavome, Ivankivą, Černobylį, o tada pamačiau, kaip kertame sieną“, – pasakojo jis.
Baltarusijoje jiems buvo išduoti asmens tapatybės dokumentai. Juose nurodyta, kad dokumentus išdavė Rusijos Federacijos kariuomenė, o Volodymyro gimimo vieta – „Ukrainos Sovietų Socialistinė Respublika“. Taip Ukraina buvo vadinama iki Sovietų Sąjungos subyrėjimo 1991 m., prieš jai tampant nepriklausoma šalimi. Pasak BBC, tai rodo Rusijos ambicijas regione.
Iš Baltarusijos, sako Volodymyras, jie buvo nugabenti į kalėjimą Rusijoje.
„Kankinimai tęsėsi. Mus žemino, vertė klūpėti, užimti nepatogias padėtis. Jei pažvelgdavome jiems į akis, mus mušdavo. Jei ką nors darydavome lėtai, mus mušdavo. Jie elgėsi su mumis kaip su gyvuliais“, – sakė jis.
Vieną vakarą Volodymyras suskaičiavo, kad kartu su juo buvo kalinami dar 72 žmonės. Tačiau jis girdėjo, kad jų buvo daugiau.
„Stengėmės palaikyti vieni kitus. Kai kuriomis dienomis negalėjome patikėti, kad visa tai vyksta. Atrodė, lyg būtume iš XXI amžiaus persikėlę į XVI amžių“, – sakė jis.
Praėjus dviem savaitėms po sulaikymo, balandžio 7 d., Volodymyras buvo išvežtas iš kalėjimo. Jis ir trys Ukrainos pilietės iš kito sulaikymo centro lėktuvu buvo nugabenti į Krymą, kurį 2014 m. Rusija atplėšė nuo Ukrainos ir aneksavo.
Moterys taip pat pasakojo, kad Volodymyras buvo sumuštas. Jos nesuprato, kur jas veža, bet dažnai girdėjo, kaip kareiviai vartojo žodį „mainai“.
Iš Krymo jie buvo nugabenti keliu į 32 km nuo Zaporižios esantį punktą. Jiems leista per tiltą pėsčiomis patekti į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją. Prieš leidžiant ukrainiečių civiliams pereiti per tiltą, buvo apsikeista abiejų pusių karo belaisviais. Tai buvo balandžio 9 d. Jiems prireikė dviejų dienų kelionei.
Volodymyras sunkiai apibūdina savo jausmus, bet jis nori, kad pasaulis išgirstų jo istoriją.
„Tai, kad Ukrainos civiliai yra laikomi ten [Rusijoje], yra šimtaprocentinė tiesa“, – sako jis.
Kalėjime Volodymyras išgirdo, kad gretimame kambaryje laikomi žmonės iš Černobylio atominės elektrinės.
Černobylį saugoję Ukrainos kariai dingo
Neaišku, kas tiksliai buvo kalėjime esantys vyrai, tačiau 169 Ukrainos nacionalinės gvardijos, atsakingos už Černobylio atominės elektrinės teritoriją saugumo užtikrinimą, karių likimas nežinomas. Jie buvo paimti į nelaisvę karo pradžioje, kai Rusijos kariai užėmė Černobylio atominės elektrinės teritoriją.
Valerijus Semonovas, vienas iš Černobylio atominės elektrinės inžinierių, sakė, kad kai kovo pabaigoje Rusijos pajėgos pasitraukė, jos pasiėmė ir į nelaisvę patekusius Ukrainos nacionalinės gvardijos karius.
Netoliese esančiame kaime gyvena vieno iš dingusių vyrų šeima. BBC žurnalistai neskelbia jų tapatybės siekdami juos apsaugoti.
Černobylyje budėjęs kariškis pirmąją invazijos dieną, kai buvo užimtas branduolinis objektas, paskambino žmonai ir liepė jai palikti jų kaimą.
Ji pasiėmė tėvus, mažametį sūnų ir išvyko į Lvivo miestą Vakarų Ukrainoje.
Nuo vasario 24 d. iki kovo 9 d. ji galėjo kalbėtis su vyru jo mobiliuoju telefonu.
„Telefonu jis daug kuo nepasidalydavo. Jis tik sakydavo: „Mums viskas gerai“. Jis liepdavo man nesijaudinti dėl jo, – sakė ji. – Tada dingo elektra, todėl negalėjome susisiekti su juo telefonu“.
Jai vis dėlto pavyko dar kelis kartus su vyru pasikalbėti stacionariu telefonu.
„Paskutinį kartą su vyru kalbėjausi kovo 31 d., tą dieną, kai jie buvo jėga išvežti iš Černobylio. Jis man pasakė: „Fiziškai man viskas gerai, bet emociškai labai sunku“. Iš jo balso supratau, kad jis labai nerimauja“.
Jos sūnus nuolat klausinėja apie tėvą.
„Aš jam sakau, kad jis darbe, bet jis labai išsigandęs. Jis nerimauja, kad ir aš dingsiu, ir visur mane sekioja: į darbą, į parduotuves, – sakė ji. – Mums labai sunku. Aš tik noriu, kad Rusija paleistų mano vyrą.“
Ukrainos vidaus reikalų ministerija jai pranešė, kad jis laikomas Rusijoje.
Grįžusieji pasakoja apie kankinimus
BBC kalbėjosi su daugiau nei dešimties žmonių, kuriuos Rusijos kariai paėmė įkaitais, šeimomis.
Tik keli iš jų grįžo. Dauguma vis dar laikomi dingusiais be žinios, kaip ir Julija Pajevska. Jos vyras Vadimas papasakojo, kad kovo 14 d. ji pateko į Rusijos pajėgų nelaisvę, kai dirbo Mariupolyje paramedike ir padėjo evakuoti sužeistus karius ir civilius.
Kai kurie prokremliški Rusijos televizijos kanalai rodė propagandinį vaizdo įrašą, kuriame buvo ir Julija, taip jis sužinojo, kad ji yra Rusijos nelaisvėje. Vadimas mano, kad ji buvo išvežta į Rusiją.
Kremlius tvirtina, kad Ukrainos piliečiai į Rusiją vyksta savo noru.
„Nenoriu atsakyti šiems dideliems melagiams“, – sakė Ukrainos generalinė prokurorė Iryna Venediktova.
„Identifikavome, kad deportuota mažiausiai 6000 civilių, o iš Rusijos žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos galima spręsti, kad jie išvežė milijoną ukrainiečių“, – sakė generalinė prokurorė.
Ji teigė, kad buvo atvejų, kai vaikai buvo atskirti nuo tėvų, ir kad beveik visi, kurie grįžo apsikeitus belaisviais, pasakojo, kad buvo kankinami ir mušami.
Karui siaučiant Ukrainos pietuose ir rytuose, kasdien gaunama naujų pranešimų apie prievarta į Rusiją deportuojamus žmones.
