Aiškinama, esą Europos Sąjunga taip ir nesugebėjo pasiekti jokių rezultatų, nepaisant daugybės įvestų sankcijų. Karinė pagalba Ukrainai taip pat neduoda jokio efekto. Straipsnyje teigiama, kad net leidimas Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms smogti gilyn į Rusijos teritoriją neatneš Vakarams norimų rezultatų.
„Naujosios ES sankcijos turės teigiamą poveikį. Tačiau ne Vakarams, kaip tikisi europiečiai. Naujas ribojimų paketas, kaip pažymi britų leidinys The Guardian, priartins Rusijai palankią susitarimo galimybę“, – tvirtinama vienoje tokių publikacijų.
Kokia tai publikacija?
Turimas omenyje straipsnis, paskelbtas „The Guardian“ skiltyje „Nuomonė“, kurį parašė Carnegie tarptautinės taikos fondo Amerikos valstybingumo programos vadovas Christopheris S Chivvisas.
Tačiau teiginio, esą sankcijų pasekmė gali būti Rusijai palankesnis susitarimas, nėra.
Ch.Chivvisas apie situaciją dėl sankcijų rašo:
„Trečiadienį prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė reikšmingas naujas sankcijas didžiosioms Rusijos naftos ir dujų bendrovėms bei panaikino apribojimus dėl tam tikros rūšies tolimojo nuotolio raketų naudojimo Ukrainoje.
Dabar Ukraina galės laisviau smogti ir pačiai Rusijai. Šie sprendimai priimti netrukus po praėjusią savaitę vykusių D.Trumpo pokalbių su Vladimiru Putinu ir Volodymyru Zelenskiu, po kurių JAV prezidentas išreiškė nusivylimą abiejų pusių nepaslankumu. D.Trumpas tikėjosi užbaigti šį karą jau seniai. Ar to pakaks?“.
Vėliau jis tekste analizuoja, kaip iki šiol veikė sankcijos Vakarų taikomos Rusijai už pradėtą karą Ukrainoje:
„Kai Rusija 2022 m. vasarį pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai pasirinko strategiją, kurios tikslas buvo pasitelkus įspūdingą Vašingtono politinę, ekonominę ir karinę galią primesti Rusijai tokias dideles išlaidas, kad Kremlius būtų priverstas siekti taikos Ukrainos sąlygomis.
Ši vadinamoji „išlaidų primetimo“ strategija teoriškai atrodo logiška, tačiau praktikoje ji tik sulėtino Rusijos pažangą, bet neįtikino V.Putino nutraukti agresiją.
Nepaisant daugybės sankcijų etapų, pažangesnių ginklų tiekimo Ukrainai ir pačios Ukrainos sukurtų efektyvesnių ginklų, tokių kaip dronai, Rusija vis dar toli nuo kapituliacijos.
Dabar ji yra okupavusi daugiau Ukrainos teritorijos nei prieš trejus metus. Vasario mėnesį karas įžengs į penktuosius metus – vos keli mėnesiai skirs jį nuo Pirmojo pasaulinio karo trukmės.
„Išlaidų primetimo“ strategijos šalininkams atsakymas aiškus – reikia dar daugiau spaudimo.
Jie ragina neribotai tęsti sankcijas, tiekti daugiau ginklų Ukrainai (pavyzdžiui, „Tomahawk“ raketas, kurių JAV kol kas atsisakė perduoti) ir konfiskuoti įšaldytus Rusijos aktyvus Europoje.
Tačiau vien šių priemonių, tikėtina, nepakaks, kad karas iš esmės pasikeistų ir Kremlius būtų priverstas sutikti su Ukrainos derybų sąlygomis“.
Taigi, akivaizdu, kad apžvalgininkas neteigia, kad sankcijos neveikia – jo vertinimu, Vakarams reikia labiau didinti spaudimą V.Putinui, kuris kol kas nusiteikęs tęsti karą bet kokiomis sąlygomis, nepaisant sąnaudų.
Jis taip pat aprašo, kaip iki šiol Rusiją veikė Vakarų spaudimo taktikos:
„Ką tik paskelbtos sankcijos Rusijos naftos ir dujų sektoriui dar labiau didina spaudimą, tačiau jos seka po daugelio metų sankcijų, prie kurių Rusija jau prisitaikė. Europos Sąjunga yra priėmusi jau devynioliktą sankcijų paketą Rusijai, o jų poveikis vis menksta, nes Kinijos parama Maskvai silpnina jų efektyvumą.
Tuo tarpu nedaug karinių ekspertų tiki, kad papildomi ginklai, net ir tokie galingi kaip „Tomahawk“, iš esmės pakeistų karo eigą. Dar 2023 m. Ukraina atkakliai siekė gauti „Abrams“ tankus, teigdama, kad jie nulems lūžį, tačiau taip neatsitiko. Ilgai laukti F-16 naikintuvai taip pat netapo stebuklingu sprendimu – kaip ir pernai sušvelninti apribojimai dėl Ukrainos tolimųjų smūgių prieš Rusiją.
Be to, „išlaidų primetimo“ strategijoje glūdi loginė spraga. Viena vertus, jos šalininkai teigia, kad rimtos derybos dabar beprasmės, nes Putinas esą pasiryžęs užvaldyti visą Ukrainą. Kita vertus, jie mano, kad nedidelis karinio ar ekonominio spaudimo padidinimas jį vis dėlto privers pasiduoti. Tačiau jeigu V.Putinas iš tiesų yra pasiryžęs pavergti visą Ukrainą, kodėl turėtume tikėtis, kad šiek tiek padidintas spaudimas ką nors pakeis?
Žinoma, JAV ir jų sąjungininkai turi rimtų priežasčių daryti spaudimą Kremliui. Rusija iš tiesų patiria ekonominį ir karinį spaudimą – pakankamą, kad atkreiptų dėmesį kitų potencialių agresorių visame pasaulyje.
Be Vakarų paramos, Ukrainai būtų buvę itin sunku sustabdyti Rusijos pajėgas nuo įžengimo į Kijyvą ir V.Zelenskio nuvertimo. Toks spaudimas yra svarbi sudedamoji dalis siekiant paliaubų, tačiau vien jo nepakanka“.
Galiausiai, vienoje pastraipoje Ch.Chivvisas užsimena, kad galutinis paliaubų susitarimas galėtų būti „kiek palankesnis Rusijai, nei to norėtų Vakarai“, tačiau jis neteigia, kad Rusijai gali pavykti užbaigti karą sau naudingomis sąlygomis.
„Todėl nereikėtų tikėtis, kad šios papildomos sankcijos greitai užbaigs karą – nebent jos būtų derinamos su atviresne Vakarų derybine pozicija. Tai galėtų reikšti susitarimą, kiek palankesnį Rusijai, nei Vakarai norėtų. Pavyzdžiui, jei karas pasibaigtų Rusijai išlaikant Donbasą, toks rezultatas būtų neteisingas Ukrainai ir nuviliantis jos rėmėjus, tačiau vis tiek geresnis už daugelį alternatyvų“, – rašoma „The Guardian“ publikacijoje.
Apžvalgininko mintis gana aiški: jis siūlo derinti sankcijų spaudimą su lankstesne taktika ir net tam tikromis nuolaidomis derybose. Idėja gana prieštaringa – ne visai aišku, kokios šios taktikos sėkmės galimybės, jei, kaip pats Ch.Chivvisas pripažįsta, V.Putinas „apsėstas siekio dominuoti visoje Ukrainoje“.
Taip pat publikacijoje nėra tvirtinama, esą naujas sankcijų paketas Rusijai galėtų kažkaip padėti ar reikšti palankesnę karo baigtį.
Lėtas progresas
Rusijos apetitas išties nepamatuotai didelis – prezidentas Vladimiras Putinas viešai pareikalavo išvesti Ukrainos kariuomenę iš neokupuotų Donbaso dalių, taip pat Zaporižios ir Chersono sričių, kad būtų baigtas karas Ukrainoje.
Vėliau, per pokalbį su JAV prezidentu Donaldu Trumpu, jis sutiko įšaldyti fronto liniją Zaporižios ir Chersono srityse mainais į visišką Donbaso perdavimą Rusijai.
Remiantis „Washington Post“ šaltiniais, V.Putinas vis dar reikalauja viso Donbaso iš Kyjivo, tačiau dabar yra pasirengęs mainais atiduoti dalį Zaporižios ir Chersono sričių.
Leidinio „The Economist“ skaičiavimu, esant dabartiniam puolimo tempui, Rusijos armijai tektų kariauti iki 2030 m. birželio, kad visiškai užimtų Luhansko, Donecko, Chersono ir Zaporižios sritis, o visos Ukrainos užgrobimas užtruktų dar 103 metus.
Leidinio skaičiavimais, nuo šių metų gegužės, kai Rusija suintensyvino puolimą fronte, ji užėmė tik 0,4 proc. Ukrainos teritorijos ir nepasiekė jokių reikšmingų tikslų.
Tačiau net ir toks menkas proveržis pareikalavo didelės kainos. Leidinio duomenimis, nuo plataus masto invazijos pradžios iki šių metų sausio Rusijos pajėgos neteko 640–877 tūkst. karių, iš kurių žuvo 137–228 tūkst. Iki spalio 13 d. šis skaičius išaugo beveik 60 proc., iki 0,984–1,438 mln., įskaitant 190–480 tūkst. žuvusiųjų.
Fronto linija nuo pirmojo Ukrainos kontrpuolimo pabaigos 2022 m. spalį beveik nepasikeitė, o staigus proveržis pro Ukrainos gynybines linijas mažai tikėtinas, nes nėra galimybės sutelkti didelio skaičiaus karių vienoje vietoje, pažymi leidinys.
„Po trejų metų nesėkmingų puolimo operacijų staigus žlugimas labiau tikėtinas Rusijos karinei ekonomikai nei Ukrainos gynybinėms linijoms“, – teigiama „The Economist“ publikacijoje.
15min verdiktas: melas. „The Guardian“ publikacijoje nėra tvirtinama, esą naujas sankcijų paketas Rusijai galėtų kažkaip padėti ar reikšti palankesnę karo baigtį.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
