Tai – buvęs Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas, kuris garsėjo savo griežtomis antiizraelietiškomis ir antiamerikietiškomis pažiūromis.
Tačiau, kaip pasakoja apie tai informuoti JAV pareigūnai, drąsus Izraelio parengtas planas, dėl kurio buvo konsultuojamasi su M.Ahmadinejadu, greitai žlugo.
Jau pirmąją karo dieną M.Ahmadinejadas buvo sužeistas, kai Izraelis sudavė smūgį jo namams Teherane, taip siekdamas išlaisvinti jį iš namų arešto, sakė JAV pareigūnai ir vienas buvusio prezidento bendražygis. Pasak jų, smūgį M.Ahmadinejadas išgyveno, bet, per plauką išvengęs mirties, nusivylė planu dėl režimo pakeitimo.
Nuo to laiko niekas jo nematė viešumoje, o dabartinė jo buvimo vieta ir būklė nežinoma.
Galima sakyti, kad M.Ahmadinejadas buvo neįprastas pasirinkimas. Tačiau toks vertinimas būtų labai santūrus.
Nors jis dažnai konfliktuodavo su Irano režimo lyderiais ir buvo atidžiai stebimas savo šalies valdžios institucijų, 2005-2013 m. eidamas prezidento pareigas, išsiskyrė savo raginimais „ištrinti Izraelį iš žemėlapio“.
Jis taip pat buvo tvirtas Irano branduolinės programos šalininkas, aršus Jungtinių Valstijų kritikas ir garsėjo žiauriais susidorojimais su tais, kurie priešindavosi šalies viduje.
Kol kas nežinoma, kaip M.Ahmadinejadas buvo užverbuotas prisijungti prie Izraelio plano.
Šios anksčiau neviešintos pastangos buvo dalis Izraelio parengto kelių etapų plano, kuriuo siekta nuversti teokratinę Irano vyriausybę. Tai taip pat rodo, kad Donaldas Trumpas ir Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu pradėjo karą ne tik neteisingai įvertinę, kaip greitai galėtų pasiekti savo tikslus, bet ir iš dalies pastatydami viską ant rizikingo Irano vadovybės pakeitimo plano.
Net kai kuriems D.Trumpo padėjėjams šis planas atrodė neįtikėtinas. Dalis JAV pareigūnų ypač skeptiškai vertino M.Ahmadinejado sugrąžinimo į valdžią perspektyvą.
„Prezidentas Trumpas nuo pat pradžių aiškiai įvardijo operacijos „Epinis įniršis“ tikslus: sunaikinti Irano balistines raketas, sugadinti jų gamybos įrenginius, paskandinti Irano laivyną ir susilpninti jo įgaliotinius“, – nurodė Baltųjų rūmų atstovė spaudai Anna Kelly, atsakydama į prašymą pakomentuoti režimo pakeitimo planą ir M.Ahmadinejado vaidmenį jame.
„Jungtinių Valstijų kariuomenė pasiekė arba viršijo visus savo tikslus, o dabar mūsų derybininkai dirba, kad sudarytų susitarimą, kuris visam laikui panaikintų Irano branduolinius pajėgumus“, – pridūrė ji.
Izraelio užsienio žvalgybos agentūros „Mossad“ atstovas spaudai komentuoti atsisakė.
Amerikiečių pareigūnai atskleidė, kad pirmosiomis karo dienomis kartu su Izraeliu svarstė, kaip rasti pragmatišką vadovą, kuris galėtų perimti šalies valdymą. Pareigūnų teigimu, turėta ir žvalgybinės informacijos, kad kai kurie Irano režimo atstovai būtų linkę bendradarbiauti su Jungtinėmis Valstijomis, net jei tų žmonių nebūtų galima pavadinti „nuosaikiaisiais“.
Savo ruožtu D.Trumpas džiaugėsi sėkmingu JAV pajėgų reidu, kurio metu buvo suimtas Venesuelos lyderis Nicolasas Maduro, ir jo laikinosios įpėdinės noru bendradarbiauti su Baltaisiais rūmais. Atrodo, kad JAV prezidentas tikėjo, jog šį modelį būtų galima atkartoti ir kitur.
Pastaraisiais metais M.Ahmadinejadas buvo įsivėlęs į konfliktą su režimo lyderiais, kuriuos kaltino korupcija, ir sklandė gandai apie jo lojalumą. Jis buvo diskvalifikuotas iš ne vienų prezidento rinkimų, jo padėjėjai buvo suimti, o paties M.Ahmadinejado judėjimo laisvė buvo smarkiai apribota: jis negalėjo palikti savo namų Narmako rajone Teherano rytuose.
Tai, kad JAV ir Izraelio pareigūnai laikė M.Ahmadinejadą potencialiu naujosios Irano vyriausybės vadovu, dar kartą patvirtina, jog karas vasario pabaigoje buvo pradėtas tikintis, kad Teherane bus suformuota paklusnesnė vadovybė. Tuo tarpu D.Trumpas ir jo kabineto nariai sakė, kad karo tikslai buvo konkretūs ir orientuoti į Irano branduolinių, raketinių ir karinių pajėgumų sunaikinimą.
Lieka daug neatsakytų klausimų apie tai, kaip Izraelis ir Jungtinės Valstijos planavo sugrąžinti M.Ahmadinejadą į valdžią. Taip pat mažai žinoma apie aplinkybes, susijusias su antskrydžiu, per kurį jis buvo sužeistas. Amerikiečių pareigūnai tvirtina, kad Izraelio pajėgų smūgis buvo plano dalis, per kurią siekta nužudyti M.Ahmadinejadą prižiūrinčius sargybinius ir išvaduoti jį iš namų arešto.
Pirmąją karo dieną Izraelio smūgių metu žuvo Irano aukščiausiasis dvasinis lyderis ajatola Ali Khamenei. Per smūgį Ali Khamenei kompleksui Teherano centre buvo išsprogdinti į susitikimą susirinkę Irano pareigūnai, taip pat nužudyta ir dalis tų, kurie, anaiptol nei jų vadovai, Baltųjų rūmų vertinimu, buvo labiau linkę derėtis dėl šalies vadovybės pakeitimo.
Tuo pat metu Irano žiniasklaidoje pasirodė pirminiai pranešimai, kad M.Ahmadinejadas per smūgį žuvo.
Tačiau per antskrydį buvusio prezidento namas, esantis akligatvio gale, smarkiai nenukentėjo. Buvo smogta saugumo postui prie įvažiavimo į gatvę. Palydovinės nuotraukos rodo, kad tas pastatas buvo sugriautas.
Po kelių dienų oficialios naujienų agentūros patikslino, kad M.Ahmadinejadas liko gyvas, bet pridūrė, jog žuvo jo asmens sargybiniai. Kitaip tariant, Revoliucinės gvardijos korupuso nariai, kurie jį saugojo ir prižiūrėjo, kad jis neišeitų iš namų.
Kovo mėn. žurnale „The Atlantic“ pasirodžiusiame straipsnyje buvo cituojami neįvardyti M.Ahmadinejado bendražygiai, kurie teigė, kad minėtas smūgis iš tikrųjų išvadavo buvusį prezidentą iš vyriausybės primestos nelaisvės ir iš esmės pavadino tai „pabėgimo iš kalėjimo operacija“.
Po šio straipsnio vienas iš M.Ahmadinejado artimos aplinkos žmonių dienraščiui „The New York Times“ patvirtino, kad buvęs prezidentas smūgį suprato kaip bandymą jį išlaisvinti. Jo bendražygis taip pat pridūrė, kad amerikiečiai M.Ahmadinejadą laikė žmogumi, kuris galėtų vadovauti Iranui ir suvaldyti Irano politinę, socialinę ir karinę padėtį.
Anot šaltinio, netolimoje ateityje M.Ahmadinejadas būtų galėjęs „atlikti labai svarbų vaidmenį“ Irane. Pašnekovas leido suprasti, kad Jungtinės Valstijos jį laikė panašiu į Delcy Rodriguez, kuri perėmė valdžią Venesueloje po to, kai JAV pajėgos sulaikė N.Maduro, ir nuo to laiko glaudžiai bendradarbiauja su D.Trumpo administracija.
Tuo metu, kai ėjo prezidento pareigas, M.Ahmadinejadas buvo žinomas ir dėl savo griežtosios linijos politikos, ir dėl dažnai neįprastų fundamentalių pasisakymų, pavyzdžiui, pareiškimo, kad Irane nėra nė vieno homoseksualaus žmogaus, ir Holokausto neigimo. Sykį jis net pasisakė Teherane vykusioje konferencijoje „Pasaulis be sionizmo“.
Komikai Vakaruose pašiepė tokias pažiūras, o M.Ahmadinejadas nesąmoningai tapo popkultūros įdomybe, netgi laidos „Saturday Night Live“ parodijų objektu.
Jis vadovavo šaliai tuo metu, kai Iranas didino prisodrinto urano atsargas, kad vieną dieną galėtų jas panaudoti branduolinei bombai sukurti, jei nuspręstų, jog jo branduolinė programa peržengia civilinės programos ribas.
2007 m. paskelbtame JAV žvalgybos vertinime buvo padaryta išvada, kad Iranas dar prieš kelerius metus įšaldė pastangas sukurti branduolinį ginklą, tačiau taip pat pridurta, kad jis toliau sodrina branduolinį kurą, kurį galėtų panaudoti branduoliniam ginklui.
Po to, kai M.Ahmadinejadas paliko prezidento postą, jis palaipsniui tapo atviru teokratinės vyriausybės kritiku arba bent jau nesutarė su Ali Khamenei.
Jis tris kartus – 2017 m., 2021 m. ir 2024 m. – bandė vėl kandidatuoti į prezidento postą, bet kaskart Irano sargų taryba, kurią sudaro civiliai ir islamo teisininkai, blokavo jo prezidentinę kampaniją.
Dėl to M.Ahmadinejadas apkaltino aukšto rango Irano pareigūnus korupcija, blogu valdymu ir tapo vyriausybės Teherane kritiku. Nors jis niekada nebuvo atviras disidentas, režimas ėmė jį laikyti potencialiai destabilizuojančiu elementu.
Tuo tarpu M.Ahmadinejado ryšiai su Vakarų šalimis yra kur kas labiau migloti.
2019 m., duodamas interviu laikraščiui „Times“, M.Ahmadinejadas gyrė D.Trumpą ir pasisakė už Irano ir Jungtinių Valstijų suartėjimą.
„Trumpas yra veiksmo žmogus, – kalbėjo buvęs Irano prezidentas. – Jis yra verslininkas, todėl sugeba apskaičiuoti sąnaudas ir naudą bei priimti sprendimą. Sakome jam: apskaičiuokime ilgalaikę abiejų šalių gaunamą naudą bei nuostolius ir nebūkime trumparegiški“.
M.Ahmadinejadui artimi žmonės buvo kaltinami pernelyg glaudžiais ryšiais su Vakarais ar net šnipinėjimu Izraeliui. Buvęs M.Ahmadinejado administracijos vadovas Esfandiaras Rahimas Mashai 2018 m. atsidūrė teisiamųjų suole, o bylos teisėjas viešai paklausė apie jo ryšius su Didžiosios Britanijos ir Izraelio šnipinėjimo agentūromis – šį kaltinimą paviešino valstybinė žiniasklaida.
Be kita ko, per pastaruosius kelerius metus M.Ahmadinejadas surengė ne vieną vizitą už Irano ribų, o tai dar labiau pakurstė spėliones.
2023 m. M.Ahmadinejadas nuvyko į Gvatemalą, 2024 m. ir 2025 m. jis lankėsi Vengrijoje, atkreipė dėmesį žurnalas „New Lines“. Pažymėtina, kad abi šios šalys puoselėja artimus ryšius su Izraeliu.
Buvęs Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas ne kartą gyrėsi savo artima draugyste su B.Netanayahu. Viešėdamas Vengrijoje, M.Ahmadinejadas buvo pakviestas sakyti kalbą universitete, kuris siejamas su buvusiu Vengrijos premjeru.
M.Ahmadinejadas sugrįžo iš Budapešto, likus vos kelioms dienoms iki Izraelio smūgių kampanijos praeitą birželį. Kai įsiplieskė karas, jis nesirodė viešumoje, o socialiniuose tinkluose paskelbė vos keletą įrašų. Irano socialinių tinklų vartotojai atkreipė dėmesį į santykinę buvusio šalies prezidento tylą dėl karo prieš šalį, kurią M.Ahmadinejadas ilgą laiką laikė pagrindine Irano prieše.
Pasak bendrovės „FilterLabs“, kuri fiksuoja visuomenės nuotaikas, atliktos analizės, po pranešimų apie M.Ahmadinejado mirtį socialiniuose tinkluose kilo tikra audra ir įsiplieskė diskusijos. Tačiau po kelių savaičių diskusijos nuslopo daugiausia dėl painiavos, susijusios su dabartine jo buvimo vieta.
Pasak dviejų Izraelio gynybos pareigūnų, susipažinusių su operatyviniu planavimu, iš pradžių Izraelis numatė, kad karas vystysis keliais etapais. Jis turėjo prasidėti JAV ir Izraelio oro antpuoliais, Irano aukščiausiųjų vadovų nužudymu ir kurdų sutelkimu kovai prieš Irano pajėgas.
Kitame plano etape buvo numatyta, kad Izraelio vykdomų įtakos kampanijų ir kurdų invazijos derinys sukels politinį nestabilumą Irane ir jausmą, kad režimas praranda kontrolę. Trečiajame etape režimas, veikiamas didelio politinio spaudimo ir žalos pagrindinei infrastruktūrai, pavyzdžiui, elektros energijai, turėjo žlugti, o tai turėjo leisti sukurti tai, ką izraeliečiai vadino „alternatyvia vyriausybe“.
Be apšaudymo iš oro kampanijos ir aukščiausiojo lyderio nužudymo, mažai kas iš to plano buvo įgyvendinta taip, kaip tikėjosi izraeliečiai. Dabar, žvelgiant į praeitį, atrodo, kad buvo labai klaidingai įvertintas Irano atsparumas ir Jungtinių Valstijų bei Izraelio gebėjimas įtvirtinti savo valią.
Tačiau net ir po to, kai tapo aišku, kad Irano teokratinė vyriausybė išgyveno pirmuosius karo mėnesius, kai kurie Izraelio pareigūnai ir toliau tikėjo savo vizija pakeisti Teherano režimą.
-
Irane – masinės vestuvės poroms, pasirengusioms pasiaukoti kare
-
Xi Jinpingas Vladimirui Putinui: tolesni karo veiksmai Artimuosiuose Rytuose nepatartini
-
JAV ir Iranas apsikeitė grasinimais, nors Donaldas Trumpas sako, kad Teheranas nori susitarimo
-
JAV Kongresas nepatenkintas: paaiškėjo, kiek prarado karinių orlaivių Irane
-
Irano gvardija grasina: jei JAV atnaujins atakas, karas išplis toli už regiono ribų
-
Iranas: JAV siekia pradėti naują karą
„Mossad" vadovas Davidas Barnea per diskusijas kolegoms prisipažino manantis, kad agentūros planas, paremtas dešimtmečius trukusiu žvalgybos duomenų rinkimu ir operatyvine veikla Irane, turėjo labai daug šansų pavykti, jei tik būtų gautas leidimas jį įgyvendinti.
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company
