JT karius buvo apsupusi beveik keturis kartus didesnė armija. Tačiau jie pagaliau turėjo būdą saugiai pabėgti – jūra. Tiesa, laiko tam jie turėjo labai mažai – kinai artinosi.
Kariai buvo ne vieni. Tūkstančiai Šiaurės Korėjos pabėgėlių taip pat nusigavo į ledėjantį paplūdimį. Daug jų ėjo kelis kilometrus per gilų sniegą, su mažais vaikais, tikėdamiesi, kad bus išgelbėti.
Jie buvo sušalę, išsekę ir praradę viltį.
Apie 100 JAV laivų, įskaitant prekybinį „SS Meredith Victory“, atplaukė į Hingnamą paimti įgulos, atsargų ir amunicijos, kad nugabentų juos į Pietų Korėjos uostus Busane ir Godžės saloje.
Pabėgėlių gelbėjimas nebuvo plano dalis.
Pulkininkas Edwardas Forney, tarnavęs JAV jūrų pėstininkų pajėgose, bei kiti bandė pabėgėlių gelbėjimą paversti plano dalimi.
„Jei nori laimėti karą, tavo darbas nėra gelbėti civilius. Tai – geras dalykas. Tačiau kariuomenė – svarbiausia“, – BBC sakė W.Forney anūkas Nedas, gyvenantis Seule.
„Kažkas tiesiog nutiko. Tie vyrukai Hingname paklausė savo gerųjų angelų ir padarė, kaip aš mėgstu tai vadinti, teisingą dalyką dėl teisingų priežasčių labai sudėtingoje situacijoje“, – tikino jis.
Praėjo kelios dienos, kol visi buvo sulaipinti į laivus. Pakrantėje būriavosi pabėgėliai, laukdami ir tikėdamiesi, kad ateis jų eilė.
Tarp jų buvo ir 17--metė Han Bo-bae su mama.
Han Bo-bae: „Tai buvo gyvybės ar mirties klausimas. Negalvojome nieko kito, išskyrus tai, kad mums reikia patekti į laivą, antraip mirsime.“
„Tai buvo gyvybės ar mirties klausimas. Negalvojome nieko kito, išskyrus tai, kad mums reikia patekti į laivą, antraip mirsime. Nežinojome, kur jis keliaus, tačiau tai nerūpėjo. Žinojome tik tai, kad patekusios į laivą galėsime išgyventi“, – BBC sakė Han Bo-bae.
Tačiau palikti gimtąjį miestą nebuvo lengva.
„Žiūrint į tolstantį paplūdimį mano jauna širdis buvo liūdna. Galvojau: dabar išvykstu“, – tikino ji.
Sąlygos laivuose buvo sudėtingos. Pabėgėliai buvo susispaudę tarp variklių, dėžių su amunicija ir atsargomis. Nebuvo maisto ar vandens.
Didžiausias laivas – „SS Meredith Victory“ – buvo skirtas daugiausia 60-iai įgulos narių. Tą dieną jame buvo 14 tūkst. pabėgėlių ir krovinys.
Han Bo-bae gavo vietą ant vieno mažo laivo denio. Jos mama kartu pasiėmė antklodę.
„Mano mama, jaunesnioji sesuo ir aš buvome susiglaudusios. Laive buvo tiek daug žmonių. Visi buvome susispaudę. Bangos ant manęs užliedavo vandenį, mama nerimavo, kad nuskęsime“, – 1950-ųjų Kalėdas prisimena Han Bo-bae.
Nė vienas iš buvusiųjų laivuose nemirė – visi 200 tūkst. pasiekė Pietų Korėjos žemę.
Tai buvo didžiausia jūrinė karinė piliečių evakuacija kovos sąlygomis JAV istorijoje.
Kai „SS Meredith Victory“ prisišvartavo Godžės salos uoste, jame buvo penkios naujos gyvybės.
Amerikiečių įgulos nariai nežinojo jokių korėjietiškų vardų, todėl pavadino visus naujagimius patiekalo pavadinimu – Kimči. Lee Gyong-pilas tapo Kimči nr. 5.
Lee Gyong-pilas: „Iš pradžių man tai visai nepatiko. Kimči nr. 5? Turiu savo paties vardą. Tačiau kai apie tai pagalvoju labiau, man tai neberūpi. Dabar esu dėkingas žmogui, kuris mane išgelbėjo.“
„Iš pradžių man tai visai nepatiko. Kimči nr. 5? Turiu savo paties vardą. Tačiau kai apie tai pagalvoju labiau, man pradėjo neberūpėti. Dabar esu dėkingas žmogui, kuris mane išgelbėjo“, – BBC sakė Lee Gyong-pilas.
Neplanuotas išsiskyrimas
BBC rašo, kad niekas nežino, kas nutiko Kimči nr. 2, 3 ar 4.
Tačiau pirmojo laive gimusio kūdikio – Kimči 1 – vėliau pavadinto Sohn Yang-youngu, tėvai tą dieną Hingname priėmė sudėtingą sprendimą, persekiojusį juos visą likusį gyvenimą.
Jie, kaip ir dauguma pabėgėlių, galvojo, kad išvyksta tik kelioms dienoms – daugiausia savaitei. Visi jie planavo grįžti, tačiau nė vienas to nepadarė.
Sohn Yang-youngo tėvai tuomet turėjo dar du vaikus: 9 metų Taeyoung ir 5 metų Youngok. Buvo labai šalta, o uostas – apimtas chaoso.
Sohn Yang-youngas tėvas, žiūrėdamas į besilaukiančią žmoną, žinojo, kad ji turi patekti į laivą. Tačiau jie nusprendė palikti vaikus su dėde ir pažadėjo, kad greitai sugrįš į Šiaurės Korėją.
Tačiau jie niekada vieni kitų nebepamatė. Net sustojus kovoms ir sudarius paliaubas, pusiasalis buvo padalytas.Korėjos ligi šiol oficialiai kariauja.
Ilgus metus Sohn Yang-youngo meldė sutuoktinio, kad jie grįžtų į Šiaurės Korėją vaikų, tačiau žinojo, kad prašo to, kas neįmanoma.
Susprogdintas uostas
Manoma, kad Pietų Korėjoje ir kitose pasaulio dalyse gyvena apie milijoną palikuonių tų, kurie buvo evakuoti iš Hingnamo. Tačiau ne visi paliko uostą.
Kai amerikiečiai paskutinį kartą per Kūčias plaukė iš Hingnamo, admirolas Jamesas Doyle'as žiūrėjo pro žiūronus.
„Jis ant kranto matė maždaug tiek pat pabėgėlių, kiek JAV išgelbėjo“, – sakė Nedas Forney, rašantis knygą apie evakuaciją.
Tačiau JAV tikina neturėjusios kito pasirinko. Buvo būtina susprogdinti uostą, kad Kinijos kariuomenė nepasisavintų likusių atsargų.
Han Bo-bae nuo laivo denio stebėjo, kaip uostas tapo „ugnies jūra“. Netrukus po sprogimo Kinijos kariuomenė pasiekė miestą.
„Tiek daug žmonių vis dar laukė uoste. Tiek daug žmonių nepateko į laivus“, – ji sakė BBC.
„Buvo tiek daug laukiančių, ir jie turėjo mirti. Skauda širdį – artilerija, bombos. Karas neturėjo įvykti. Karas neturėjo įvykti“, – pridūrė Han Bo-bae.
