Pasak jo, sutartis yra įpareigojantis dokumentas pagal tarptautinę teisę, o memorandumas gali būti ir viso labo politinis susitarimas be privalomų vykdymo mechanizmų. Ar tai sutarties lygio įsipareigojimai, ar ne, tebevyksta teisininkų debatai.
„Man nekyla abejonių, kad memorandumas – ne veltui taip įvardytas – tikslingai surašytas kaip politinis to meto aplinkybių susitarimas, Vakarų šalims turint konkretų tikslą – išvengti branduolinio ginklo platinimo rizikos. Ir niekas daugiau“, – tvirtina L.Kojala.
Anot jo, Budapešto memorandumo tekstas miglotas. Pvz., skirtingos kalbinės versijos naudojo netapačias sąvokas „saugumo užtikrinimas“ (anglų k.) / „saugumo garantijos“ (ukrainiečių/rusų k.), taip paliekant sąmoningą dviprasmybę. JAV atsisakė suteikti tvirtas saugumo garantijas, pastebi analitikas.
„JAV siekė, kad dokumente nebūtų aiškiai apibrėžta, jog yra teisiškai privalomas, paliekant Vašingtonui veiksmų laisvę.
Memorandumas iš esmės atkartojo anksčiau prisiimtus įsipareigojimus (pvz., Helsinkio baigiamasis aktas, branduolinio ginklo neplatinimo įsipareigojimai), bet nesukūrė naujų teisinių prievolių“, – atkreipė dėmesį analitikas.
„Kuo tai skiriasi nuo NATO? Esmingai:
a) JAV memorandumo neratifikavo. Memorandumą pasirašė prezidentas Billas Clintonas, bet JAV sistemoje jis nebuvo įtvirtintas kaip visus etapus (politinius ir teisinius) praėjęs tarptautinis dokumentas. Kitaip tariant, memorandumas liko vieno politiko, kad ir prezidento, išreikšta valia be papildomų saugiklių. JAV ratifikavo NATO sutartį ir Senate patvirtina kiekvieno naujo nario priėmimą.
b) NATO turi integruotas karines struktūras, gynybos planus, pasirengimą ir informacijos rinkimą, politinį sprendimų priėmimo mechanizmą, biurokratiją (šis žodis ne visada turi turėti neigiamą konotaciją). Dėl to vyksta kompleksinis stojimo į NATO procesas, siekiant atliepti naujokams keliamus reikalavimus, o ne vien išreikšti politinę valią.
c) NATO struktūra kuria ir socializacijos veiksnį. Sąjungininkai nėra tik žodis, bet ir politinę kultūrą, viešą žodyną (žiniasklaida, mokyklų vadovėliai, universitetų programos ir pan.), bendrą emocinį foną kuriantis veiksnys. Dėl Budapešto memorandumo Ukraina netapo JAV ar JK sąjungininke tikrąja to žodžio prasme.
d) 1994 m. nebuvo net iliuzijų, kad Ukraina kada nors siektų narystės NATO – ir kad jai Aljanse kažkas atvertų duris (tuo metu Vakaruose daug kam juoką kėlė ir Baltijos valstybių siekiai)“, – svarbius akcentus vardijo L.Kojala.
Pasak jo, bet kokį susitarimą galima sulaužyti, jo nesilaikyti, pritemptai interpretuoti. Tačiau dėl to skirtingo tipo susitarimai ir įsipareigojimai netampa lygiaverčiais.
„P.S. Ukrainos noras į Fondo dėl Ukrainos išteklių naudojimo sutartį įtraukti saugumo įsipareigojimus yra logiškas, suprantamas ir visiškai racionalus (kol kas to nėra ir mažai tikėtina, kad atsiras). Visgi būčiau priblokštas, jei ateityje sprendimus padėti ar ginti sąlygotų keli sakiniai, įrašyti į... fondo steigimo sutartį“, – apibendrino politologas.
