Kaip rašo „The Moscow Times“, Dmitrijus Čugunovas atrodo kaip tipiškas Kremliaus auksinis berniukas.
30-mečio kabinetas Rusijos Visuomenės rūmuose Maskvos centre spindi tvarka, o pats Dmitrijus iškalbus, bet atidžiai save kontroliuoja – kone kaip jo idealas Vladimiras Putinas.
Išvedė politikus iš kantrybės
D.Čugunovas – vieno populiariausių rusiškų „YouTube“ kanalų „Stop Cham“ įkūrėjas.
Daugelis rusų puikiai žino, kas slepiasi po šiuo pavadinimu – jie mėgsta juoktis iš vairuotojų, kuriuos viešai gėdina judėjimo aktyvistai. Maskvoje ir kituose Rusijos didmiesčiuose iš tiesų įprasta automobilius palikti bet kur, o „Stop Cham“ siekia išguiti tokias tradicijas.
Vaizdo įrašuose – įsiutusios garsenybės, į kovą paleidžiami kumščiai, beisbolo lazdos, net šaunamieji ginklai.
Nors „Stop Cham“ veikla neretai įvertinama ir neigiamai, prie judėjimo nagų ilgai niekas nekišo – mat įkurti organizaciją padėjo pats Kremlius.
Tačiau dabar „Stop Cham“ kritikai sulaukė netikėtų sąjungininkų – Teisingumo ministerijos. Kovo pabaigoje ministerija paskelbė judėjimą „už įstatymo ribų“. Organizacija buvo išbraukta iš vyriausybinio registro ir neteko valstybinio finansavimo.
Tai laikoma ženklu, kad Rusijos valdžia pamažu nusisuka nuo patriotiško judėjimo, kurį kadaise pati skatino veikti.
„Stop Cham“ pradėjo erzinti žmones Kremliuje. Valdžią aktyvistai išvedė iš kantrybės“, – teigia politikos analitikas Dmitrijus Oreškinas.
Kartūs vaikystės prisiminimai
Kaip sako pats D.Čugunovas, priežastis, kodėl jam taip svarbu įstatymai ir tvarka, – dešimtmetis po Sovietų Sąjungos žlugimo.
Maskvietis užaugo laikydamasis gatvės taisyklių. Maskvos Biriuliovo rajono gatvėse jis kasdien matydavo numestus panaudotus švirkštus – ten gyventi buvo pavojinga.
„Daug mano bendraklasių dabar jau mirę“, – teigia Dmitrijus, kuris neryškiai prisimena ir savo tėvą, palaužtą alkoholizmo.
Jo teigimu, būtent tada rusai pradėjo masiškai nebegerbti įstatymų: „Refleksą paklusti įstatymui pakeitė noras apgaudinėti sistemą. Bet jei negerbiami įstatymai, valdžiai nebeįmanoma dirbti. Tokią sistemą sunku reguliuoti.“
Viltį jis įžvelgė sparčiai į Rusijos valdžios olimpą užkopusio V.Putino asmenybėje. Tarsi sekdamas pastarojo pėdomis, tuomet dar jaunas vaikinas susidomėjo dziudo.
O tuo metu, kai daugelis rusų paauglių ieškojo naujų būdų, kaip išvengti privalomosios karo tarnybos, D.Čugunovas prievolės nevengė ir kariuomenėje pasiliko papildomiems metams – kaip specialiųjų pajėgų narys.
„Naši“ sužydėjo ir nuvyto
Toliau – brolybės paieškos jaunimo judėjime „Naši“. Kremliaus stratego Vladislavo Surkovo 2005 metais įkurta organizacija buvo rusiškas atsakas jaunimo aktyvizmui, įkvėpusiam Oranžinę revoliuciją kaimyninėje Ukrainoje.
V.Surkovas nutarė, kad valdžiai reikia išeiti į gatves. Žinoma, ne patiems politikams, o V.Putino režimui ištikimiems jaunuoliams – jie turėjo saugoti Rusiją nuo neramumų.
Tiesa, kadangi revoliucijos grėsmė Rusijoje taip ir neprisirpo, „Naši“ veikla nusidažė tamsesnėmis spalvomis. Prie Seligero ežero patriotines stovyklas rengę jaunuoliai netrukus ėmė persekioti opozicijos aktyvistus ir neva nedraugiškų Vakarų šalių ambasadorius.
Tokie veiksmai „Naši“ netrukus užtraukė išties negarbingą pravardę – „Putinjugendas“.
Pats D.Čugunovas, prie „Naši“ prisijungęs pirmosiomis judėjimo gyvavimo mėnesiais ir greitai iškilęs iki prestižinio – komisaro – posto, organizacijos taip niūriai nevertina.
„Tai buvo susibūrimo vieta paaugliams, kurie norėjo pabandyti pakeisti mūsų šalį. Ir tuo pat metu – pabendrauti su gražiomis merginomis“, – dabar juokauja vyras.
„Naši“ mirtis prasidėjo 2012-aisiais, kai V.Surkovą pirmojo prezidento administracijos vadovo pavaduotojo poste pakeitė Viačeslavas Volodinas. Jam V.Surkovo projektai nerūpėjo.
Netrukus pasitraukė „Naši“ veidas Vasilijus Jakemenka, ir organizacija – kaip ir visos per jėgą, dirbtinai suburtos jėgos – pradėjo merdėti.
Bet tada atsirado kitų panašių, tik jau nebe politinių, o socialinių projektų. „Chriušy Protiv“ buvo judėjimas prieš prekybą maisto produktais, kurių galiojimo laikas pasibaigęs, o D.Čugunovo „Stop Cham“ kovojo su prasčiokais keliuose.
Maskva dosniai rėmė judėjimą
Oficiali „Stop Cham“ įsikūrimo legenda įtartinai paprasta. D.Čugunovas tvirtina, kad idėja gimė, kai jo automobilį gatvėje užstatė prabangusis „Porsche Cayenne“.
Kai po pustrečios valandos pagaliau pasirodė mašinos savininkė – „graži mergina“, ji esą tiesiog įsėdo į automobilį ir nuvažiavo. Lyg nebūtų padariusi nieko blogo.
„Kažkas mano galvoje įvyko. Staiga pagalvojau: „Kale, taip negražu!“ Visur tiek savivalės ir privilegijų. Žmonės mano, kad gali statyti mašiną bet kur, nes turi didesnį automobilį“, – pasakojo D.Čugunovas.
„Stop Cham“ rėmė V.Putino valdžią. Tad daugelis manė, kad aktyvistai nelies privilegijuoto elito atstovų.
Neoficiali versija kitokia. Esą judėjimą įkūrė pati Rusijos valdžia, taip norėdama užgožti tikrus opozicinius judėjimus.
Pavyzdžiui, draugija „Mėlynieji kibirėliai“ protestuoja prieš pernelyg dažną mėlynų žiburėlių naudojimą – elitas Kremliuje taip įveikia garsiąsias Maskvos automobilių spūstis.
„Stop Cham“ rėmė V.Putino valdžią. Tad daugelis manė, kad aktyvistai nelies privilegijuoto elito atstovų.
Juolab kad Kremlius dosniai rėmė judėjimą, kuris 2013 metais buvo oficialiai įregistruotas kaip organizacija ir iki 2015-ųjų iš valstybės sulaukė solidžios finansinės paramos – 18 milijonų rublių (dabartiniu kursu – 237 tūkst. eurų).
Buvo įkliuvęs ir N.Michalkovas
„Stop Cham“ iš pradžių elgėsi paklusniai. Bet netrukus pradėjo rodyti ragus. Garsiuosius lipdukus, skelbiančius „Man ant visų nusispjaut. Parkuoju kur noriu“, imta klijuoti ant automobilių, priklausančių Valstybės Dūmos deputatams ir policininkams, langų.
Be to, D.Čugunovas spaudoje pradėjo garsiai skelbti, kad judėjimas „nedaro jokių išimčių“ – net prezidento administracijos nariams.
„Valdžia niekada nesitikėjo, kad „Stop Cham“ atsisuks prieš režimą, – sako draugijos „Mėlynieji kibirėliai“ lyderis Piotras Škumatovas. – Bet aš nesistebiu, kad taip atsitiko. Juk didžiausi akiplėšos Rusijoje yra būtent valdininkai“.
Pats D.Čugunovas dabar tikina visada žinojęs, kad ateis laikas, kai Kremlius supyks. Režimui nepatinka, kai kažkas nuolat primena visuomenei, ko trūksta teisėsaugos darbe – pagarbos įstatymams.
D.Čugunovas spaudoje pradėjo garsiai skelbti, kad judėjimas „nedaro jokių išimčių“ – net prezidento administracijos nariams.
Dabar tarp „Stop Cham“ priešų – ne tik elitas Kremliuje, bet ir visa grupė garsenybių. Kartą įkliuvo politikuojantis kino režisierius Nikita Michalkovas, kitąsyk – garsus gimnastas Aleksejus Nemovas.
O tie, kurie susiduria su stoti jiems skersai kelio drįstančiais aktyvistais, dažniausiai įsiunta taip, kad pradeda reikalauti užčiaupti jaunuolius.
Gali išsilaikyti ir be paramos
„Stop Cham“ jau beveik nebeturi sąjungininkų. Kremlius dabar skiria daugiau dėmesio represijoms, kuriomis spaudžia politinius oponentus“, – teigė Politinių technologijų centro analitikė Tatjana Stanovaja.
Tuo metu su sistemine politine opozicija deramasi. Tai – kompromisas tarp švelnesnių pareigūnų, suprantančių, kad reikia palaikyti demokratijos iliuziją, ir „silovikų“. Nepriklausomiems aktyvistams vietos beveik nėra“, – pridūrė T.Stanovaja.
Savo ruožtu politologas D.Oreškinas teigia, kad Rusijoje jau kelerius metus tildoma bet kokia visuomeninė veikla.
„Siunčiama žinia, kad režimas nori sovietinio stiliaus sistemos, kai visi paklusniai sėdi ir tyli. Žvelgiant iš šios perspektyvos, valdžią „Stop Cham“ erzina lygiai taip pat, kaip Aleksejaus Navalno kova su korupcija“, – svarstė D.Oreškinas.
Tiesa, uždaryti „Stop Cham“ Kremliui gali būti ne taip paprasta, kaip galbūt įsivaizduojama. Judėjimas net ir netekęs valstybinio finansavimo tęsia savo žygius gatvėse, be to, yra toks populiarus, kad gali gauti pinigų iš paties portalo „YouTube“.
Anot P.Škumatovo, Teisingumo ministerijos sprendimas net padėjo „Stop Cham“ įvaizdžiui – aktyvistus dabar gerbia tie, kurie niekina valdžią palaikančius judėjimus.
„Stop Cham“ lyderiai parodė, kad nesieks šlovės lipdami per paprastų žmonių galvas. Toks elgesys rusams patinka“, – teigė P.Škumatovas.
O ir pats D.Čugunovas, beje, neslepiantis politinių ambicijų, tikina visai nesijaudinantis dėl to, kad užsitraukė valdžios nemalonę: „Smagu, kai remia vyriausybė, bet dar smagiau jausti, kad remia liaudis.“
