Žurnalistas išskyrė trys vyrus, kurie atvirai demonstravo palaikymą V.Putinui ir jo pradėtai plataus masto invazijai Ukrainoje, už ką buvo apdovanoti pinigais, statusu ir įtaka.
Vienas jų – neįvardintas prokremliškas ekspertas, kuris jau daugelį metų užsienio žiniasklaidoje gyrė Vladimirą Putiną kaip vieną iš didžiausių istorijos asmenybių. Kitas – karinis tinklaraštininkas, uolus Rusijos kariuomenės rėmėjas ir atvirai genocidinės retorikos apie Ukrainą skleidėjas.
Trečiasis – Ukrainoje gimęs armijos savanoris ir valstybinės televizijos RT tinklo komentatorius, ne sykį išreiškęs apgailestavimą, kad Rusija nesugebėjo anksčiau pradėti plataus masto invazijos.
„Tačiau visi trys – kartu su kitais išoriškai Kremliui palankiais asmenimis – pastaruoju metu tapo to paties valstybės, kurią jie kadaise gyrė, taikiniu, nes ši savo represinę mašiną nukreipė į savus“ – rašo „The Guardian“.
Sergejus Markovas ir Romanas Aliochinas, atitinkamai politinis analitikas ir karą remiančio tinklaraščio autorius, šiemet taip pat buvo paskelbti „užsienio agentais“. Tačiau, kaip pastebi autorius, šis pavadinimas anksčiau buvo naudojamas V.Putino priešininkams įvardinti.
Analitikai teigia, kad visi šie atvejai rodo naują tendenciją: ne tik disidentų, bet ir paties režimo rėmėjų „valymą“, nes sistemos viduje konkuruojančios frakcijos pradėjo kovoti tarpusavyje.
„Pirmiausia jie ėmėsi prieš karą pasisakančių asmenų. Dabar jų nebeliko, o represijų mašina negali būti sustabdyta“, – mano Rusijos politologė Jekaterina Schulmann.
Maskva nepateikė jokio oficialaus paaiškinimo dėl represijų, o kiekvienas atvejis, atrodo, buvo išprovokuotas skirtingai.
Manoma, kad S.Markovas, kuris yra žinomas dėl ryšių su Azerbaidžano politiniu elitu, neteko palankumo po to, kai santykiai tarp Maskvos ir Baku smarkiai pablogėjo.
Tuo tarpu R.Aliochinas buvo apkaltintas netinkamu lėšų, surinktų Rusijos kariams, panaudojimu, kai socialiniuose tinkluose pasigyrė nauju sportiniu automobiliu ir brangiu laikrodžiu.
Stebėtojai mano, kad po šiais akivaizdžiais motyvais slypi gilesnis nesutarimas.
J.Schulmann šį nesutarimą apibūdina kaip dviejų priešiškų stovyklų kovą – veteranų propagandininkų, glaudžiai susijusių su gynybos ministerija ir Kremliumi, vadinamų „lojalistais“, ir plintančio ultranacionalistų karo rėmėjų judėjimo, vadinamo „militaristais“ arba „Z-blogeriais“.
Minėtam judėjimui priklauso šimtai žinomų tinklaraštininkų ir savanorių aktyvistų, kurie rinko pinigus, pirko dronus ir transporto priemones bei tiesiogiai pristatė reikmenis į frontą. Jis susibūrė kaip tinklas netrukus po V.Putino surengtos plataus masto invazijos 2022 m.
Kietosios linijos „militaristai“ ne kartą atvirai kritikavo karo vedimo būdą, o jų santykinė nepriklausomybė nuo valstybės paskatino Maskvą pritarti prieš juos nukreiptoms atakoms.
„Autokratijos bijo bet kokios pilietinės mobilizacijos, – atkreipė dėmesį J.Schulmann. – Bet koks autentiškas judėjimas, įskaitant karą remiančius, yra laikomas trukdžiu ir potencialiai pavojingu.“
Kremlius jau praeityje ėmėsi veiksmų, siekdamas pažaboti karą remiančio judėjimo dalis, kurios išslydo iš jo kontrolės. Pirmiausia 2024 m. jis įkalino populiarų kraštutinės dešinės komentatorių Igorį Girkiną-Strelkovą.
Milijardai rublių, skirti karui Ukrainoje, tapo dar vienu ginčų objektu.
„Iš esmės jų konfliktas yra kova dėl išteklių“, – teigė Ivanas Filipovas, rusų tyrėjas ir rašytojas, kuris specializuojasi šalies karą remiančio judėjimo srityje.
Jis papasakojo, kad Vladimiras Solovjovas, galingas televizijos propagandininkas, kuris yra „lojalistų“ stovyklos, turinčios artimus ryšius su gynybos ministerija, viešasis veidas, ėmėsi iniciatyvos „išvalyti“ karą remiančius tinklaraštininkus ir savanorius, nes, kaip pranešama, supyko, kad daugelis jų surinko daugiau lėšų frontui nei jo paties valstybės patvirtinta labdaros organizacija.
Ironija, susijusi su represijomis, neaplenkė ilgametės Rusijos opozicijos, prieštaraujančios V.Putinui.
„Buvo juokinga stebėti, kaip tie, kurie niekada neprieštaravo, kai buvo įkalinami liberalai, staiga atrado, kad teisingumas Rusijoje yra selektyvus, kad bet kas gali būti įmestas į kalėjimą be priežasties“, – pažymėjo I.Filipovas.
„Tai kažkoks nesusipratimas“, – protestavo S.Markovas, praėjus kelioms valandoms po to, kai buvo pavadintas „užsienio agentu“.
R.Aliochinas sureagavo pasitelkdamas kalbą, kurią dažniau vartoja žmogaus teisių grupės, apgailestaudamas, kad užsienio agentų įstatymas „pažeidžia pačią Rusijos konstituciją“ ir yra „rimtas piliečių teisių pažeidimas“.
J.Schulmann spėja, kad bus daugiau areštų. Analitikės teigimu, sistema, jau įkalinusi ar ištrėmusi didžiąją dalį Rusijos karui prieštaraujančių disidentų, dabar privalo rasti naujų priešų.
„Rusijos represinis aparatas turi įvykdyti savo kvotas. Mašina turi toliau maitintis“, – sakė ji.




