Garsaus vokiečių žurnalisto Boriso Reitschusterio moderuojama diskusija prasidėjo nuo neseniai įvykusių Prancūzijos prezidento rinkimų, taip pat neapsiėjusių be Rusijos žiniasklaidos ir specialiųjų tarnybų įtakos.
Šiuo metu Paryžiuje gyvenanti žurnalistė Anastasija Kirilenko teigė: „Nėra abejonių, kad Kremlius bandė paveikti rinkimų Prancūzijoje rezultatus. Iš pradžių rusiška žiniasklaida atvirai palaikė Francois Filloną, vėliau favorite tapo Marine Le Pen. Išvydus, kad centristui Emmanueliui Macronui atsirado realių šansų laimėti, tokios Rusijos žiniasklaidos priemonės kaip „Sputnik“ ir „RT“ pradėjo puolimą – teigė, kad jo pergalė Prancūzijai būtų tikra katastrofa. Vėliau buvo juokiamasi, kad E.Macronas vaidina Rusijos propagandos auką.“
Vis dėlto žurnalistė tikina, kad Rusijos skleidžiamas šmeižtas ne tik nepakenkė, bet kai kuriais atvejais net ir padėjo E.Macronui pasiekti pergalę.
A.Kirilenko spėja, kad „mandagus E.Macrono kalbėjimo tonas Rusijoje gali būti pristatytas kaip didelė pergalė.“
A.Kirilenko priminė, kad nepaisant bandymo paveikti rinkimų rezultatus, E.Macronas ir V.Putinas jau kitą savaitę susitinka Versalyje aptarti bendradarbiavimo kovoje su terorizmu strategijos. Žurnalistė spėja, kad „mandagus E.Macrono kalbėjimo tonas Rusijoje gali būti pristatytas kaip didelė pergalė.“
Tuo tarpu sociologas Igoris Eidmanas, anksčiau prezidento rinkimus Prancūzijoje apibūdinęs kaip V.Putino „Leningrado mūšį“, kalbėjo apie naują Rusijos taktiką kenkti Vakarams pasitelkiant demokratinius įrankius, pavyzdžiui, rinkimus: „Nors nėra iki galo ištirta, akivaizdu, kad Rusija JAV prezidento rinkimams padarė įtaką.“
I.Eidmanas sakė, kad šios taktikos sėkmė nustebino pačius rusus, kuriems būtų užtekę rinkimų proceso ir demokratijos diskreditavimo: „Prezidentu išrinkus D.Trumpą ir įsitikinus, kad taktika veikia, Kremlius nusprendė ją taikyti ir kituose rinkimuose, dažnai pasirenkant tokius marginalius kandidatus kaip Marine Le Pen.“
Lietuvių žurnalistas Vytautas Bruveris kolegoms antrino teigdamas, kad pagrindinė V.Putino užsienio politikos kryptis yra siekis, jog vidinių krizių ir politinio chaoso Vakaruose būtų kiek įmanoma daugiau, o demokratija būtų diskredituota.
Pagrindinė V.Putino užsienio politikos kryptis yra „siekis, kad vidinių krizių ir politinio chaoso Vakaruose būtų kiek įmanoma daugiau, o demokratija būtų diskredituota.“
Paklaustas, ką su Rusija kariavusi Lietuva patartų „naiviems Vakarams“, V.Bruveris pirmiausia įvardijo „bendrą konsoliduotą politiką“. Žurnalisto teigimu, „dabartinis V.Putino režimas yra egzistencinis Vakarų priešas“, kurį reikia kiek įmanoma labiau izoliuoti ir naikinti. V.Bruveris sakė, kad Vakarai turi būti pasiruošę naujam Šaltajam karui ir būtinai palaikyti Ukrainą.
Žurnalisto teigimu, siekiant taikos Ukrainoje geriausia eiti teisiniu keliu ir rinkti įrodymus apie nusikalstamus Rusijos veiksmus Donbase, kurie vėliau galėtų būti perduoti Tarptautiniam Teisingumo Teismui Hagoje. Anot žurnalisto, ne mažiau svarbus ir finansų klausimas: „Atimkite pinigus ir karas baigsis.“
V.Bruveris skatina atsisakyti klaidingo įsitikinimo, kad į konkrečius asmenis nukreiptos sankcijos – pačios efektyviausios: „Išeitis – sankcijos, sankcijos ir dar kartą sankcijos. Jos turi paveikti visą ekonomiką, visą Rusijos sociumą. Tai – vienintelė priemonė, kurios bijo Kremliaus režimas.“
Šiuo metu Prancūzijoje gyvenanti žurnalistė A.Kirilenko sakė, kad nors E.Macronas teigė nepalaikantis V.Putino, o Vakarų lyderiai itin jautriai sureagavo į gėjų persekiojimą Čečėnijoje, „jiems nuolat reikia priminti, kad Putinas – banditas“.
Diskusijos viduryje prisijungęs ir Rusijos opozicionierių plojimų sulaukęs profesorius Vytautas Landsbergis kalbėdamas apie Rusijos užsienio politiką svarstė, kodėl taip dažnai vengiama termino „karas“, o vietoj jo priešiški veiksmai vadinami „hibridiniu karu“ ar „informaciniu karu“.
„Vadinkime karą karu“, – ir šiuos profesoriaus žodžius lydėjo plojimai.
V.Landsbergio teigimu, šis karas nukreiptas ne prieš Ukrainą: „Karas vyksta Ukrainoje, tačiau tai – tik vieta. Ukraina – Vakarų civilizacijos, trukdančios diktatoriškam režimui, dalis, o priešiški veiksmai nukreipti į visumą.“
V.Landsbergis klausė, ar diskusijos dalyviai, kalbėdami apie kovą su terorizmu, omenyje turi ir Kremliaus terorizmą. „Jei taip, tai – rimta. Kas nors kada nors Kremliaus vadovams turėtų pasakyti, kad jiems į šią kovą reiktų įtraukti ir pačius save“, – juokavo profesorius.
