Dėl kaimynystėje esančių Rusijos kariuomenės dalinių Kaliningrado anklave Kybartų gyventojai prisimena sovietinės okupacijos laikotarpį, kai šis mažas Lietuvos miestelis buvo disidentų centras.
Augustė Venslauskaitė puikiai jaučia greta esančią Rusiją, nes nuolat girdi automatinių šautuvų serijas, bombų sprogimus, reaktyvinių lėktuvų trenksmą. Šis triukšmas, kai Vladimiro Putino kariai pradeda manevrus, mažai mergaitei ir jos miestelio gyventojams primena, kad už Lieponos upės, Lietuvos ir Rusijos Kaliningrado anklavo sienos, tyko priešiška armija. Augustei – septyneri. Susitinkame su mergaite, jos tėvais ir seneliais iš motinos pusės Kybartuose, kur 4 500 gyventojų gyvena prie Rusijos Federacijos iškyšulio pačioje Europos širdyje.
Jiems Rusija – tai už tvorų ir kamerų, išdėstytų palei sieną, esanti niekieno žemė, apaugusi piktžolėmis, krūmais, keli toli esantys pastatai, taip pat ir griuvėsiai: Eydtkuhneno liuteronų bažnyčia (dabar Černiševskoje), likusi iš laikų, kai šis anklavas buvo Rytų Prūsijos dalis, kol 1945 m. jį aneksavo Stalinas ir jis tapo sovietiniu, o vėliau – Rusijos sritimi. Šį Rusijos gabalėlį Kybartuose gali matyti iš visur. Už gatvės kampo, sodo gale, už miesto kapinių.
Šaudykla, kurioje treniruojasi Rusijos pasienio sargybiniai, esanti 500 metrų nuo sienos, ir karinis mokymo centras Dobrovolske, esantis maždaug už 8 kilometrų, nematomi. Tačiau kai pavasarį priartėjate prie miestelio, esančio ramioje kaimo vietovėje, kur akys mato tik laukus, tvenkinius, lizdus kraunančius gandrus, ir išgirstate sprogimą, pradedate suprasti, kad Kybartai nėra tokie, kokie atrodo. Tada pakalbėję su gyventojais suprantate, kad šiame mažame avanposte, kuris sovietų okupacijos laikais buvo disidentų centras, susitelkė visas mūsų žemyno, persekiojamo grįžtančios priespaudos ir karo, nerimas.
Destabilizavimo operacijos
„Girdžiu, kaip šaudo rusai. Man labai baisu“, – apibendrina Augustė. Jos šeima taip pat pasakoja apie virpančius langus, naikintuvus, kuriuos vakar matė rusų pusėje. Kitas Kybartų gyventojas prisiminė namą, kurio sienos vieną dieną įtrūko po ypač galingo sprogimo. Augustės tėvas, 36-erių Edvardas Venslauskas, šešiolika metų dirbantis pasienio pareigūnas Kybartų poste, vieninteliame tarp Lietuvos ir Rusijos, paaiškina: „Nuo 2022 m., kai buvo įsiveržta į Ukrainą, juos girdime šiek tiek rečiau. Jie ten išvežė savo patrankų mėsą, čia liko mažiau vyrų.“
2025 m. ataskaita apie grėsmes Lietuvai, paskelbta šalies nacionalinio saugumo departamento ir gynybos ministerijos, patvirtina šį Kaliningrade dislokuotų karinių pajėgų sumažėjimą, tačiau pabrėžia, kad jos „lieka didelės“. Beje, Rusija šios mažos, beveik 2,9 mln. gyventojų turinčios šalies, kuri nuo 2004 m. yra Europos Sąjungos ir NATO narė, suverenitetą, kaip ir kitų Baltijos šalių – Latvijos ir Estijos, – per pastaruosius trejus metus ėmė kvestionuoti dar stipriau.
Ataskaitoje pažymima, kad „jeigu karas Ukrainoje baigtųsi arba būtų įšaldytas, grėsmė iš Rusijos (...) išliktų. Maskva tik persvarstytų savo prioritetinius tikslus“. Lietuva, paskelbusi nepriklausomybę 1990 m. kovo mėn., daugiau nei metai prieš SSRS žlugimą, dabar labiau nei bet kada anksčiau yra Maskvos norimų susigrąžinti buvusių sovietinių respublikų sąraše.
Tai atsispindi konkrečiuose veiksmuose, teigiama ataskaitoje, kurioje pabrėžiama, kad nuo 2022 m. jau buvo įvykdyta ir užkirstas kelias keliems bandymams, kuriuos ataskaita priskiria Rusijos specialiosioms tarnyboms, – diversijos aktai prieš paminklus, IKEA parduotuvę ir kt. Balandžio 22 d. Lietuvos žvalgybos tarnybos paskelbė, kad atskleidė bendrą Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybų operaciją, nukreiptą prieš Baltarusijos režimo oponentus, kurių daugelis yra pabėgę į Lietuvos sostinę Vilnių.
Tomas Žvirblis su šiomis destabilizavimo operacijomis susiduria reguliariai. 48-erių metų vyras, kuris visą gyvenimą gyvena Kybartuose, yra pagrindinis tyrėjas Lietuvos vidaus reikalų ministerijai pavaldžios Nacionalinės sienos apsaugos tarnybos regioninio skyriaus žvalgybos tarnyboje. Pasak jo, nuo 2022 m. įsibrovėlių iš Kaliningrado anklavo skaičius išaugo beveik 50 proc. „Kai kurie ieško prieglobsčio Europoje, – aiškina jis. – Kiti dažniausiai yra rusų siųsti agentai, kurių užduotis – sukelti incidentus, kurstyti nesantaiką šalyje.“
Gyventojų nerimas
Tai lyg testai, teigia Tomas Žvirblis. “Jie bando įvairias įsibrovimo ir veikimo taktikas, kad išsiaiškintų mūsų silpnąsias vietas.“ Bet ką reiškia šių bandymų padaugėjimas per pastaruosius trejus metus? “Akivaizdu, kad tai pasirengimas karui, – atsako jis. – Nesakau, kad karas neišvengiamas. Aš to nežinau. Bet jeigu rusai norėtų mus užimti, pradėtų nuo šių destabilizavimo metodų. Jie nuo 1960-ųjų nekeičia savo doktrinos: prieš siųsdami savo karius, jie visada imasi tokių operacijų.“
Nesakau, kad karas neišvengiamas. Aš to nežinau. Bet jeigu rusai norėtų mus užimti, pradėtų nuo šių destabilizavimo metodų.
Tuo tarpu Kybartuose viskas ramu, pabrėžia Romas Šunokas, miesto senbuvis – šio miestelio, priklausančio kaimyninio Vilkaviškio savivaldybei, seniūnas. Nuolatinis rusų ginklų triukšmas už sienos? „Mes prie to pripratę“, – mosteli jis. Dažnėjantys įsiveržimai? Jie nukreipti ne į Kybartus, o į didžiuosius miestus.
Žinoma, reikia imtis visų būtinų atsargumo priemonių, patikslina jis. Vasario mėnesį regioninės valdžios institucijos jam perdavė apsaugos planą su įrangos pirkimo sąrašu, rekomendacijomis, kaip įrengti slėptuves rūsiuose, ir miesto evakuacijos schema. Iki šiol jis apie tai dar nekalbėjo su savo gyventojais. „Jiems nėra tiesioginio pavojaus, – sako jis. – Nereikia dirbtinai kelti panikos.“
Tai ir yra Kybartų paradoksas. Kuo daugiau rusų karių susirenka Ukrainoje, tuo mažėja įtampa prie Lieponos užtvarų. Tačiau tuo pačiu stiprėja suvokimas, kad jie yra pirmoje linijoje, jeigu Rusijos ekspansijos siekiai peržengs dar vieną ribą.
Augustės senelė 58-erių metų Elena Dobiliauskienė pripažįsta, kad kasdienis gyvenimas vyksta normaliai. Pavyzdžiui, savo darbe Kybartų geležinkelio stotyje, kur kasdien pravažiuoja Rusijos keleiviniai ir krovininiai traukiniai, turintys teisę važiuoti per Suvalkų koridorių – žemės juostą, jungiančią Kaliningradą su Rusija per Baltarusiją. Tačiau ji jaučia vis didesnį nerimą. „Negalima pasitikėti niekuo, ypač rusais, – sako ji. – Stengiamės apie tai negalvoti. Bet taip yra.“
Jos dukra Toma Venslauskienė, Augustės mama, sako, kad ir ji stengiasi išvaryti šias mintis, daugiau ar mažiau sėkmingai: „Mažiau žiūriu televizijos naujienas, mažiau naršau internete, nes kai gaunu per daug informacijos, jaučiuosi blogai.“ Jauna moteris dirba kosmetologe nedideliame salone Kybartuose. Kartais ji aptaria padėtį su savo klientėmis. „Jos visos sako tą patį: ‚Nesijaučiame saugios.“ Bet apie tai daug nekalbame. Stengiamės galvoti apie gražius dalykus, makiažą, gyvenimą...“
Griežta priežiūra
36-erių Toma Venslauskienė nepažįsta SSRS: jai buvo 1 metai, kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybę. Ji gali tik įsivaizduoti rusų priespaudą. Tačiau jos tėvams tai yra artima, nepamirštama praeitis. Pirmą kartą okupuota SSRS 1940 m., o nuo 1944 m. – po nacių okupacijos, kurios metu siaubas pasiekė kulminaciją, kai vokiečiai, padedami lietuvių kolaborantų, nužudė 90 proc. šalies žydų – Lietuva patyrė visas sovietinio totalitarizmo formas.
Stalino laikais buvo vykdoma neriboto teroro politika (daugiau nei 120 000 deportacijų, nuolatiniai areštai, kankinimai, žudymai...). Po Stalino mirties 1953 m. buvo sukurta visuomenė, kurioje, nors politinis smurtas sumažėjo, kiekvienas lietuvis buvo atidžiai stebimas ir privalėjo paklusti režimui, kuris, vadovaudamasis komunizmo siekiu, bandė sunaikinti visą individualų ir kolektyvinį savitumą.
Būtent šie prisiminimai, šūviai už sienos, sabotažai Vilniuje, nuolatinė rusų propaganda apie tariamą Baltijos šalių suvereniteto neteisėtumą nuolat atgaivina Elenos Dobiliauskienės ir jos vyro Gentauto Dobiliausko mintis, tarsi įtikinėjantis balsas, tvirtinantis, kad laisvė buvo tik trumpas tarpas.
Gentautas Dobiliauskas prieš tris dienas iki mūsų susitikimo sapnavo: „Mus puolė. Šalia mūsų vaikų namų buvo iškelta raudona vėliava. Aš norėjau ją nuplėšti, bet išsigandau. Galvojau, kad visus mus įklampinau į pavojų.“
Po trejų metų jis išeis į pensiją. Jeigu viskas bus gerai, priduria jis. Jei rusai negrįš. Jeigu jo gyvenimas iki galo liks toks, apie kokį jis svajojo. Jis užaugo Černiševskoje, pirmame rusų kaime už sienos, kur gyveno nedidelė lietuvių bendruomenė. Į Kybartus jis atsikraustė būdamas 23 metų, po vedybų su Elena, bet vaikystėje čia lankė mokyklą. Čia taip pat priėmė pirmąją Komuniją ir tarnavo ministrantu. Dar būdamas labai jaunas jis sužinojo, kas yra KGB.
Kybartai yra istorinė vieta, kurioje tiesiog svaiginančiai įkūnyta atmintis apie sovietinę priespaudą ir pasipriešinimą jai. Tai galima suprasti susitikus su viena iš miesto asmenybių – seserimi Bernadeta Mališkaite. Gyvybinga, šilta, 70 metų amžiaus, bet vis dar nepailstanti veikėja, vienuolė pasaulietiniais drabužiais, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos, slapta įkurtos 1947 m., narė, kaip niekas kitas pasakoja apie nuotykį, kurio didžioji dalis vyko čia, jos gimtinėje: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimą.
Bažnyčia – didžioji sovietų režimo varžovė
Šis samizdatas – taip vadinti pogrindiniai leidiniai TSRS – buvo ilgiausiai leidžiamas sovietų istorijoje: 81 numeris, išleistas 1972–1989 m. mažų mašinraščio sąsiuvinių forma. Lietuvoje buvo platinama tik 200–300 egzempliorių, tačiau jie buvo slapta išsiųsti į Vakarus mikrofilmų pavidalu ir vėliau perskaityti per Vatikano radiją, „Laisvąją Europą“ ir „Amerikos balsą“, kurie buvo labai populiarūs SSRS. Jų turinys – sistemingas katalikų (sudariusių 90 proc. gyventojų) persekiojimų aprašymas – galiausiai tapo žinomas daugumai lietuvių, o tai destabilizavo sovietų režimą, kuris taip ir neįstengė užgniaužti jų leidybos.
Kaip pasakoja istorikas Arūnas Streikus, sovietinės Lietuvos religijos istorijos specialistas, dėstantis Vilniaus universitete, Lietuva buvo vienintelė iš visų SSRS respublikų, kurioje dauguma gyventojų buvo katalikai. Tačiau Bažnyčia, su savo itin hierarchine tarptautine struktūra ir disciplina, buvo, kaip jis pabrėžia, „stipri alternatyva sovietiniam režimui“. „Galima net sakyti, kad ji buvo politinė varžovė“, – priduria jis.
Tačiau ją uždrausti būtų buvę kontraproduktyvu: “Slapta praktika namuose yra sunkiau kontroliuojama. Todėl režimas nusprendė išlaikyti Bažnyčią, bet ją stebėti ir kuo labiau riboti jos įtaką visuomenei. Todėl buvo uždraustos kongregacijos ir vaikų religinis švietimas. Bažnyčia turėjo apsiriboti maldomis ir ritualais.“
Būtent šį apribojimą ir visus su juo susijusius draudimus smerkė „Kronika“, patvirtina jos įkūrėjas jėzuitas Sigitas Tamkevičius, kurį sutinkame Kaune, antrajame pagal dydį Lietuvos mieste, kurio arkivyskupu jis buvo atgavus Nepriklausomybę. Tačiau tikslas buvo dar platesnis. „Pirmiausia norėjome atsikovoti daugiau laisvės. Tačiau neturėjome iliuzijų, kad sovietinis režimas mums ją suteiks. Taigi, laisvės reikalavimas iš esmės buvo būdas pakasti pačius sistemos pamatus“, – aiškina S. Tamkevičius, kurį 2019 m. popiežius Pranciškus paskyrė kardinolu (jam 86 metai, tad konklavoje nedalyvavo).
„Kronika“ palaipsniui išplėtė savo spektrą, kad atspindėtų visus persekiojimus, ne tik religinius klausimus, ir kritikuotų visus sovietinės politikos, siekusios sunaikinti lietuviškumą, aspektus. Siekta paskiepyti lietuvius nuo propagandos, parodyti jiems režimo pobūdį ir pateikti veiksmingo pasipriešinimo pavyzdį. Arūnas Streikus mano, kad šis pavyzdys padėjo sudaryti sąlygas Sąjūdžiui, po kurio Lietuva tapo pirmąja sovietų respublika, 1990 m. kovo mėn. paskelbusia Nepriklausomybę.
1975 m. Sigitas Tamkevičius buvo paskirtas Kybartų klebonu, todėl šis miestelis tapo „sąmokslo“ centru, kaip jis pats dabar sako su šypsena. „Revoliucinis miestelis“, teigia Arūnas Streikus. 20-metė Bernadeta Mališkaitė dar abejojo savo pašaukimu į vienuolystę. Aktyvus, charizmatiškas, giliai dvasingas kunigas padėjo jai žengti šį žingsnį. Juolab, kad jis buvo įkvėptas 1962–1965 m. vykusio Vatikano II Susirinkimo, kuris atnaujino Bažnyčią ir Lietuvoje atvėrė kelią religinei disidentijai, skatindamas katalikus, prieš režimo valią, įsitraukti į pasaulietinius reikalus, o tai atitiko šios jaunos moters siekius.
„Nuolatinėje budrumo būsenoje“
1977 m., būdama 22 metų, Bernadeta Mališkaitė tapo vienuole ir netrukus suprato, kad Sigitas Tamkevičius yra atsakingas už tą daug aptariamą „Kroniką“. Tuo metu ji dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Kauno priemiestyje, bet savaitgaliais grįždavo į Kybartus. Ryšiai tiek sustiprėjo, kad 1980 m. kunigas paprašė jos palikti darbą ir visą laiką skirti savilaidos leidinio rengimui.
„Vakare, – prisimena ji, – aš negalėjau užmigti, nes buvau tokia laiminga. Žinote, tas jausmas, kad kažkas prasideda. Bet aš taip pat bijojau. Kitą dieną pasakiau tėvui Sigitui, kad niekada nebuvau pakankamai drąsi. Jis man atsakė, kad KGB gali sulaužyti kiekvieną iš mūsų ir kad niekas manęs nekaltins, jei aš prabilsiu. Nukentėtų tik mano savimeilė. Tai mane nuramino. Aš sutikau.“
Iš tiesų, Sigitas Tamkevičius nebuvo palaužtas KGB. 1983 m. jis buvo suimtas, praleido septynis mėnesius saugumo kalėjimuose Vilniuje, po to daugiau nei ketverius metus kalėjo gulage Uralo kalnuose, niekada neišdavęs tų, kurie padėjo jam leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Sesuo Bernadeta taip pat niekada neišdavė, nepaisant daugybės tardymų, kuriuos ji patyrė po kunigo arešto, kai perėmė estafetę ir kartu su trimis kitomis seserimis tęsė samizdato leidybą mažame namuke Kybartuose. Niekada prieš tai spaudimas sąmokslininkams nebuvo didesnis. Suėmę kunigą Tamkevičių, KGB tikėjosi, kad tai bus „Kronikos“ pabaiga. „Tai, kad leidinys ir toliau ėjo, juos varė iš proto“, – juokiasi sesuo Bernadeta.
Visas miestas buvo sujudęs. Nepaisant draudimo rengti viešas religines demonstracijas, kitą dieną po kunigo suėmimo buvo surengta procesija. Aštuonias dienas iš eilės maždaug šimtas parapijiečių keliais ėjo aplink bažnyčią ir kalbėjo rožinį. „Mes meldėme Dievą, kad Jis suteiktų jėgų kardinolui Tamkevičiui“, – pasakoja Elena, Augustės močiutė, kuri, dar būdama paauglė, buvo toje minioje, prisimena KGB agentus, susirinkusius aplink bažnyčią, bejėgius stebėtojus, kurie tik fotografavo sceną. „Jie nedrįso įsikišti, – aiškina sesuo Bernadeta. – Jie bijojo, kad prasidės riaušės.“
KGB būdavo visame mieste. Agentai ateidavo į klases, išsivesdavo katalikų šeimų vaikus apklausai. Jie persekiojo seseris, kurias įtarė leidžiant „Kroniką“, bet negalėjo to įrodyti. Jie be paliovos juos apklausdavo, atlikdavo kratas jų namuose, ieškodami samizdato leidinio egzempliorių. „Bet mes turėjome labai geras slėptuves!“ – juokdamasi sako sesuo Bernadeta.
Tuo metu Gentautas Dobiliauskas, būsimasis Elenos vyras, buvo toli: jis tarnavo kariuomenėje. Kadangi jo šeima lankė Kybartų bažnyčią, agentai atvyko jo apklausti į kareivines. Šį epizodą jis šiandien komentuoja lakoniškai: „Kybartuose mes mokame tylėti.“
Bernadeta Mališkaitė pasakoja, kad tarp miestelio gyventojų, kurie prisimena Stalino terorą, įsigalėjęs slaptas smurtas atmosferą darė vis labiau slegiančią: „Mes visą laiką buvome pavojaus būsenoje.“ Nepaisant tardymų, areštų, keleto sumušimų, bandymų nužudyti ir vieno įtartino nelaimingo atsitikimo, kurio metu žuvo kunigas, smurtas niekada atvirai neprasiveržė iki kunigo Tamkevičiaus, išlaisvinto iš gulago 1988 m. lapkričio mėn., sugrįžimo. Tačiau baimę, kilusią iš potyrio, kad susidūrė su mirtį nešančia galia, tą laikotarpį išgyvenę žmonės vis dar jaučia. Ir būtent ją pažadina dabartiniai grasinimai.
„Vieną dieną, per tardymą, – prisimena sesuo Bernadeta, – KGB agentas man pasakė: „Reikėtų sunaikinti Kybartus.“ Tuomet aš į tai nekreipiau dėmesio. Bet pamačiusi, ką rusai padarė Ukrainoje, po Bučos, po Iziumo, supratau, ką jis turėjo omenyje.“ Vienuolė vienu atodūsiu ištaria: „Turim mylėti savo priešus, bet tai nėra lengva.“
Sovietinis laikotarpis, kuriam Putinas Maskvoje nuolat puoselėja nostalgiją, negali būti pamirštas, kai gyveni Kybartuose. Čia visi žino, kad viskas gali pasikartoti. Beje, gegužės 5 d. Lietuvos vyriausybė paskelbė 1,1 mlrd. eurų vertės dešimties metų planą, skirtą šalies sienų su Rusija ir Baltarusija stiprinimui, ypač prieštankinėms minoms, tai tik patvirtina, kad už išorinės ramybės slypi didėjanti įtampa.
Tačiau „Le Monde apklausti žmonės vieningai tvirtino, kad niekada nepaliktų miesto, jeigu nebūtų priversti. „Kitur mes būtume svetimi“, – sako Edvardas, Augustės tėvas. „Kai nesu Kybartuose, jaučiuosi, tarsi viskas būtų tuščia“, – priduria sesuo Bernadeta, kuri dalį savaitės gyvena Kaune. „Čia gyvena mano artimieji. Jie yra mano artimieji, – kartoja ji. – Tad kur išvykti? Negalima palikti savo namų.“
Edvardo žmona ir Augustės mama Toma savo sode stato namą, kuriame įkurs naują grožio saloną. Rudenį Augustė pradės lankyti mokyklą. Ji toliau lankys šokių pamokas ir kartais dainuos vaikų chore, kuriame dainuoja jos 10-metė sesuo Rusnė – ji kaip tik repetavo tą dieną, kai susitikome su jos šeima. Nors rusai ir gąsdina ginklais, Augustė ir jos šeima nori galvoti tik apie gyvenimą. Jie nenori pasiduoti baimei, nes nori būti verti miesto, kuris dar visai neseniai sugebėjo pasipriešinti priespaudai.
Tomas Žvirblis yra pasiruošęs. Pasienio tarnybos žvalgybos vadas yra taip pat rezervo karys ir Lietuvos šaulių sąjungos narys – tai civiliai, apmokyti naudotis ginklais ir ryšio priemonėmis, kad karo atveju galėtų padėti kariuomenei. 2024 m. liepos mėn. jis įkūrė šios sąjungos skyrių Kybartuose, jame šiuo metu yra 70 narių. „Turime patys pasirūpinti savimi“, – sako jis ramiai ir ryžtingai, pabrėždamas, kad Donaldo Trumpo sugrįžimas į valdžią daro gebėjimą organizuoti savo gynybą dar būtinesnį nei bet kada anksčiau: „Jis gali bet kada mus palikti. Jis mums visiems parodė, kad esame tik prekė.“
Tomas Žvirblis neturi vaikų, bet augina du žmonos 12 ir 8 metų sūnus, ir būtent apie juos galvoja, kai priduria: „Aš nenoriu karo. Aš tikrai nenoriu, kad jis įvyktų. Rusai parodė, kad jie neturi gailesčio niekam. Bet jei tai turi įvykti, reikės kovoti, kad nebūtų gėda prieš mūsų vaikus.“ Jis atsistoja ir ruošiasi eiti. Bet dar nori kažką pasakyti, priduria beveik droviai: „Tai, ką mes čia darome, yra bandymas apsaugoti Europos sieną. Turėsite tai prisiminti, jeigu mūsų vaikams teks bėgti į Vakarus. Jiems jūsų reikės.“
