„Mat Europos šalys deklaravo, kad prieš derybas būtinos paliaubos. Jų Kremlius, žinoma, nesiekia (vakar, ukrainiečių teigimu, įvairiose fronto vietose įvyko bent 166 susidūrimai). Tuo metu amerikiečiai – pirmiausiai J.D. Vance'as, o vėliau jo žodžius patvirtino Donaldas Trumpas – pagrindiniu tikslu įvardijo abiejų pusių susodinimą prie stalo. Paliaubos nebuvo esminė to sąlyga.
Kremlius norėjo pasirodyti esąs linkęs siekti proveržio, atitinkančio JAV lūkestį. O faktiškai ir toliau imituoti progresą“, – pastebi politologas savo analizėje socialiniame tinkle „Facebook“.
„Bet Volodymyras Zelenskis sureagavo staigiai ir metė iššūkį: susitikime aukščiausiu lygiu. Ukrainos prezidentas ten bus, bet bendraus tik su V.Putinu, ne jo atstovais. V.Zelenskio poziciją sustiprino D.Trumpas, improvizuotai pareiškęs, kad taip pat galėtų nuvykti į Turkiją ketvirtadienį. Juk jam svarbiausia – sustabdyti kraujo liejimą“, – susiklosčiusią situaciją nupasakojo L.Kojala.
„Kamuoliukas sugrįžo į V.Putino pusę. Ir nepatogiai. Vykti Kremliaus vadas aiškiai nenori. Tokie spontaniški ir kitų primesti sprendimai ne jo būdui (pastebėtina, kad jis dingsta krizinių akimirkų pradžioje – pvz., per „Wagner“ maištą, – nes turi ilgokai persiorientuoti). Todėl Kremlius burba apie tai, kad „ultimatumams nepasiduos“, ir negali pateikti atsakymo, ko laukti ketvirtadienį. Svarsto“, – pastebėjo analitikas.
Pasak jo, visgi atsisakymą Ukraina ir partneriai Europoje galėtų pateikti kaip dar vieną pavyzdį, jog Kremlius tikslingai sabotuoja taikos siekį. Ir klausti D.Trumpo, ar šis epizodas nebus paskutinis iki konstatuojant, kad, kaip užsiminė pats JAV prezidentas, Kremlius tik vedžioja jį už nosies.
Pasakojimo apie tai, kas vyksta, iniciatyvą šiame epizode įgijo Ukraina. Klausimas, ar pavyks ją išlaikyti – ir tuo pasinaudoti, apibendrino politologas.
