Ukrainiečiai toliau moka kainą už mūsų nerangumą, nenuoseklumą, neadekvatumą. To įrodymas – stringantis 21-as Europos Sąjungos (ES) sankcijų paketas. Su tokiais tempais panašu reikės netrukus ir 22-o, ir vėliau 122-o paketo. Supratimo, kad Europai vis dar galima švęsti laisvę ir vasarą dėka Ukrainos, vis dar nėra, rašo buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius savo komentare.
Kiek laiko rusai gali tęsti savo avantiūrą?
Bepiločių orlaivių atakos, deja, gali tęstis panašiu lygiu kurį laiką, nes jų gamyba yra pakankama. Valdomos bombos bus naudojamos tol, kol Rusija išlaikys prieigą prie fronto. Su raketomis išlaikyti tokį tempą kiekvieną savaitę ir dar neribotą laiką būtų sudėtingiau, nes raketų gamyba yra lėtesnė ir reikalauja daugiau išteklių.
Kitaip tariant, Rusija, atrodo, yra pajėgi atlaikyti labai didelį bepiločių orlaivių ir sklandomųjų bombų atakų lygį, o tokio intensyvumo raketų apšaudymai labiau linkę svyruoti laikui bėgant, o ne išlikti pastovūs savaitę po savaitės.
Rusija eina „va bank“, mano, kad neturi ko prarasti, bet iš tikrųjų praranda gebėjimą tęsti panašiu intensyvumu savo beprasmę ir niekur nevedančią avantiūrą. Rusija eina į niekur. O teisingiau – tikrai ne į Ukrainos, o į savo susinaikinimą.
Ne veltui užsakomuosiuose pasaulinės žiniasklaidos straipsniuose vis dažniau pasirodo nuomonės, kad, neva, žlugusi Rusija būtų grėsmė visam pasauliui.
Taip, iš tiesų, Rusijos veiksmai su tokiu lyderiu yra visiškai neprognozuojami. Tik yra niuansų. Jei Rusija norėjo, kad ją gerbtų arba bent bijotų, tai pasiekė kiek kitokį rezultatą.
Rusijos niekas negerbia
Rusijos niekas negerbia, o bijo panašiai, kaip bijotų psichinio ligonio. Niekas negali atspėti, kas jam šaus į galvą.
Kalbėti apie konvencinę grėsmę iš tos šalies nelabai galima dėl labai objektyvių priežasčių ir, ko gero, ilgesniam laikui. Rusija neturi savo arsenale jokių kovos metodų – tik terorizmą, provokacijas, karinį chuliganizmą ir branduolinį šantažą.
Įprastu, konvenciniu būdu ji nesugeba „paimti“ Kostiantynivkos ar Kupjansko, ką ten kalbėti apie Charkivą ar Kyjivą. Juo labiau nerimta kalbėti apie iššūkius NATO. Tam, kad bent pratęstų visą tą stumdymąsi prie kontaktinės linijos, Rusijai reikia visuotinės mobilizacijos, bet jos bijoma, kaip velnias kryžiaus. Jiems reikia nedelsiant apie 300 tūkstančių papildomos „patrankų mėsos“, nes dabar per parą praranda vidutiniškai po pusantro tūkstančio.
Mamos jau viešai kalba apie tai, kad gimdo vaikus ne Vladimiro Putino avantiūroms, o sau, savo šeimai ir normaliam gyvenimui.
V.Putinas, suprantama, norėtų, kad NATO būtų išsigandęs ir bijotų Rusijos atakų. Norėtų, kad NATO žmonės gyventų nuolatinėje baimėje ir netikrume. Kartais jam sekasi, nes mūsų pačių „ekspertai“ nuoširdžiai prie to kurstymo, nors ir netiesiogiai, prisideda.
Vis tik, Rusijai įprastos, konvencinės atakos prieš NATO valstybes neturi jokios praktinės prasmės ar perspektyvos.
Provokacijos ir sabotažo atvejai, deja, labai tikėtini. Ypač prieš energetinę infrastruktūrą. Tam turime labai rimtai ruoštis.
Ukraina savo atsparumu ir gebėjimu labai efektyviai priešintis laimi mums ir visai NATO laiko taisyti klaidas ir kaišyti pajėgumų spragas.
Gal tuomet mažiau gąsdinkimės ir gąsdinkim kitus, nes tai yra Kremliaus planas. Tiesiog nuosekliai dirbkim ir stiprinkim savo atsparumą.
Rusija istorijoje patyrė daug išbandymų. Dažniausiai dėl savo kvailumo ar arogancijos. Bet dar niekada nebuvo taip, kad jai oponuotų visas civilizuotas Vakarų pasaulis. Būtų labai neteisinga ir labai keista, jei iš šito savo pačios prigaminto mėšlo Rusija išbristų švari ir nepažeista. Dabar jau tai priklauso ne nuo jos, o nuo mūsų.
Naujai modifikuotas Rusijos 100 rublių banknotas, išleistas 2026 m. liepą, savo žemėlapyje Krymo nerodo. Kas tai? Klaida? Neapsižiūrėjimas? Ar toliaregiška prognozė?
