Po prezidento Donaldo Trumpo kreipimosi į kai kuriuos NATO sąjungininkus ir kvietimo prisidėti prie karinių veiksmų Irane kilo nemažai emocijų. Niekas iš didžiųjų Europos valstybių nesutiko prisijungti. Jei būtų kreipiamasi į NATO kaip organizaciją, kreipimasis, matyt, būtų svarstomas, nors išankstiniai, neigiami argumentai jau daugelio buvo viešai išsakyti.
Argumentai teisiniai ir politiniai. Vokietija akcentuoja, kad NATO yra gynybinis aljansas ir gali svarstyti tik savigynos tikslais grindžiamus veiksmus. Ji nelaiko JAV pradėto karo teisėtu. Ypač nerimą kelia galimas karinio konflikto išplitimas ir sukeltos ekonominės pasekmės.
Prancūzija dar priduria, kad ji vykdo nepriklausomą, autonominę užsienio politiką, kuri negali būti apspręsta JAV politikos ir sprendimų.
„Teisine prasme situacija buvo visiškai kitokia“
Savaime peršasi tam tikra analogija ar palyginimai su JAV kreipimusi į NATO sąjungininkus 2001 metais. Teisine prasme situacija buvo visiškai kitokia.
JAV tuomet pasinaudojo JT Chartijos 51 straipsniu (savigynos teisė). Kariniai veiksmai buvo vykdomi prieš Afganistane įsikūrusią „Al-Qaedą“. Buvo priimtos atitinkamos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos, pripažinusios savigynos teisę ir tarptautinio terorizmo pavojų.
Po JAV kreipimosi NATO Taryba pirmą kartą istorijoje pripažino NATO 5-jo straipsnio aktyvavimo tikslingumą. Dauguma NATO valstybių, taip pat ir kandidatė į NATO Lietuva, prisijungė prie operacijos. Priminsiu, kad Afganistane tuo metu puikiai save užsirekomendavo mūsų specialiosios pajėgos, sulaukė aukštų įvertinimų iš JAV kolegų, kartu su jais dalyvavo karinėse operacijose.
Lietuvos dalyvavimas NATO (PRT) Provincijos atkūrimo grupės darbe taip pat buvo pateikiamas pavyzdžiu, kaip nedidelė savo dydžiu valstybė sugeba labai kokybiškai ir ženkliai prisidėti prie viso Aljanso veiklos ir tikslų.
Situacija su Afganistanu ir „Al Qaeda“ gerokai skiriasi nuo to, kas šiuo metu vyksta Irane. Praktiškai visas laisvasis pasaulis sutaria, kad ajatolos režimas, ilgą laiką vykdęs represijas ir egzekucijas savo piliečiams, ne be priežasties buvo laikomas pačiu kruviniausiu režimu šiuolaikiniame pasaulyje, jo pašalinimas laikomas galimybe Iranui keistis ir rinktis kitą kelią. Bet tas pats laisvasis pasaulis praktiškai vieningai pasisakė prieš karinių veiksmų teisėtumą. Abejojo sukeltų ekonominių ir saugumo pasekmių valdymo galimybe. Tai taip pat tapo priežastimi nesijungti prie veiksmų, nesuprantant jų galutinio tikslo ir siekiamo rezultato.
Derėtų pastebėti, kad ir JAV viduje taip pat vyksta panašios, karštos diskusijos. Nepatenkinta ne tik opozicija. MAGA branduolys, šiaip visapusiškai palaikantis visas D.Trumpo iniciatyvas, taip pat turi labai daug abejonių.
„Jautėsi, kad D.Trumpas dabar atsakomybę mėgina užkrauti ant Europos pečių“
Be abejo, tarptautinis, emocinis fonas taip pat nebuvo telkiantis. D.Trumpas nesirinkdavo žodžių kritikuodamos Europą. Dažnai tai darė be argumentų ir priežasties. Kėsinimasis į NATO ir ES narės Danijos suverenitetą, siekiai perimti Grenlandiją, taip pat buvo priimtas labai neigiamai ir jautriai. Jautėsi, kad D.Trumpas dabar atsakomybę už pradėtą karą mėgina užkrauti ant Europos sąjungininkų pečių. Teigiama, kad JAV atliko visą darbą, sunaikino visus Irano karinius pajėgumus ir dabar jau europiečiai turėtų imtis užtikrinti Hormūzo sąsiaurio saugumą.
Vienintelis saugumo aspektas, kurio bent kol kas imasi NATO – tai NATO sąjungininkės Turkijos apsauga nuo Irano raketų ir tai visiškai atitinka Aljanso paskirtį ir atsakomybę.
Aistros dėl NATO ateities ir ypač svarstymai, kad JAV galėtų išstoti iš Aljanso emociškai gal ir suprantami, bet praktiškai vargu ar gali materializuotis. Įstatymai šiuo metu numato, kad prezidentas negali šių klausimų spręsti vienašališkai, tam reikėtų Kongreso pritarimo. Kaip ten bebūtų, abiejų partijų elitas tebelaiko NATO svarbiu pasaulio ir Amerikos saugumui. Netgi kritikai kalba ne apie išstojimą iš NATO, o apie būtinumą ją reformuoti.
Tiesiog, reikėtų mažiau emocijų ir nuoširdesnės argumentų kalbos. Jos pastaruoju metu labai trūksta.
