Atviraširdis vieno iš Badi kaimo vyresniųjų, vardu Chandrabiras, papasakojo man savo kaimo istoriją. „Iš pradžių mes linksmindavome aukštesnės kastos žmones, – sakė Chandrabiras. – Buvome tarsi elgetos; jie elgėsi su mumis kaip su raupsuotaisiais“.
Galiausiai, dėl skurdo, visais įmanomais būdais siekdami išgyventi, Badi gyventojai pasidavė prostitucijai. Kiek mena šio kaimo gyventojų atmintis, lytiškai subrendusi Badi kaimo mergaitė tapdavo sekso darbuotoja. Seniau Badi mergaitės šia veikla užsiimdavo tik savo kaime, tačiau bėgant dešimtmečiams, badini pradėjo dirbti tranzitiniuose, pasienio miestuose, šalies sostinėje Katmandu ir net Indijoje.
Mergaitės dirba po 16 val. ir daugiau per parą ir turi laisvą vos vieną savaitę per metus, kai gali nuvažiuoti aplankyti savo tėvus. Per metus joms sumokamas apie 20 JAV dolerių (55 litų) atlyginimasŠi veikla ilgainiui tapo stigma ir Badi gyventojai pradėjo ieškoti alternatyvų. Padedant įvairioms nevyriausybinėms organizacijoms, Badi gyventojai seksualinių paslaugų teikimo bando atsikratyti pastaruosius 15 metų. Tačiau susirasti alternatyvą pasirodė ne taip lengva, kaip kad daugelis norėtų. Ypatingai todėl, kad šio kaimo gyventojai, kaip manoma ir teigiama, priklauso žemai kastai.
Kai kurios iš prostitučių, su kuriomis susipažinau, metusios lytinių paslaugų teikimą vėliau sugrįžo į šią veiklą. Negana to, jaučiamas vis didesnis spaudimas į prostituciją išsiųsti naujų jaunų mergaičių. Savadautojai puikiai jaučia šį spaudimą, todėl Badi kaimuose, kuriuose apsilankiau, nuolat įdarbina naujų aukų.
„Kai kurios iš mūsų mergaičių išvyko su agentais, žadėjusiais joms darbus Indijoje, Saudo Arabijoje ir Katare, – paaiškino Chandrabiras. – Tačiau iš jų negavome jokių žinių jau daugybę metų“.
Lyg to būtų negana, bemaž pusė Badi gyventojų, su kuriais susitikau, kenčia nuo rimtų sveikatos sutrikimų. Pinigų skolinimasis medicininei pagalbai daugelį iš jų įklampino į didžiulių skolų vergovę.
Kita grupė, kurią tyriau – tai kamaliri. Tai vidinė prekyba žmonėmis namų vergovei. Prekyba žmonėmis užsiimantys asmenys vyksta į Tharu kaimus, siūlydami kamaliri darbą jaunoms merginoms, kurioms dažniausiai – vos aštuoneri–devyneri metai. Tuomet šios merginos nuvežamos į miestus ir apgyvendinamos aukštesnės kastos atstovų namuose. Šios kastos atstovai „įsigyja“ tokias mergaites už 15–20 JAV dolerių (40–55 litus). Mergaitė taip pat gali būti išsiųsta dirbti viešbutyje ar restorane.
Kamaliri mergaitės, su kuriomis susipažinau, iš esmės buvo namų vergės. Jos pasakojo dirbančios po 16 val. ir daugiau per dieną ir turinčios vieną savaitę per metus laisvą, kai gali nuvažiuoti aplankyti savo tėvus. Viešbutyje dirbančios mergaitės yra ypatingai išnaudojamos. „Keliuosi 2 val. ryto, o darbus baigiu apie 22 val.“, – pasakojo man Kavita. Prieš merginą išgelbėjant iš vergovės, jai trejus metus buvo mokama apie 20 JAV dolerių (55 litai) per metus. Kartais Kamaliri tėvams kaip užmokestis už dukrą nusiunčiami keli doleriai per mėnesį.
Man taip pat pavyko paimti interviu iš kelių kamaliri „šeimininkų“. Visi jie it užsikirtę kartojo, esą šioms mergaitėms toks gyvenimas yra daug geresnė alternatyva nei badas gimtajame kaime ar prostitucija.
Prekybos žmonėmis eksperto Siddharth Kara tekstas, išpublikuotas CNN
