Buvusių karo belaisvių pasakojimai tampa ne tik liudijimais apie karo nusikaltimus, bet ir skaudžiu priminimu apie žmogiškąją šio konflikto kainą.
Vienu labiausiai sukrečiančių kadrų pasidalijo ukrainietė Elena Zolotariova. Ji paskelbė šalies gynėjo Oleksandro, nelaisvėje praleidusio trejus metus, nuotrauką. Vaizdas žaibiškai plinta socialiniuose tinkluose.
„Ką jūs žinote apie neapykantą? Štai kaip atrodo treji metai Rusijos nelaisvėje. Buvo toks sovietinis filmas „Paprastasis fašizmas“.
Kai žiūrėjau jį būdama moksleivė ir baisėjausi, atrodė, kad visa tai yra už žmogiškumo ribų ir daugiau niekada nepasikartos, juo labiau su mumis. Taip ir buvo. Pasikartojo ir būtent su mumis.
Rusai sunaikino mūsų Mariupolį kartu su taikiais gyventojais. Į koncentracijos stovyklas pateko mano pažįstami, draugai, mokiniai.
Tiesiog todėl, kad jie stojo ginti savo gimtojo miesto, kurį atėjo užimti priešas“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė Elena.
Pasikeitė neatpažįstamai
Apie dar vieną išlaisvintą Ukrainos karį, kurį smarkiai pakeitė rusų kankinimai, papasakojo Ukrainos žmogaus teisių ombudsmenas Dmytro Lubinecas.
Jis savo „Instagram“ paskyroje išplatino vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas namo grįžtantis karo belaisvis.
52 metų Pavelas Šatochinas – jūrų pasienio pareigūnas ir kariuomenės teisininkas. Vyras gynė Mariupolį nuo pirmųjų plataus masto invazijos dienų. Į nelaisvę pateko 2022 m. gegužės 19 d.
„Aš esu namuose, aš laisvas, aš esu ukrainietis, net neturiu žodžių išreikšti savo jausmams“, – graudinosi vyras.
„Svarbiausia, kad mūsų Ukraina gyva, ir kad viskas gerai pas mus, mūsų artimuosius, artimus žmones. Laukiame mūsų susitikimo su dideliu nekantrumu. Ačiū!“, – apie artėjantį susitikimą su artimaisiais šiltai kalbėjo išmainytas karo belaisvis.
Davė nurodymus dėl laidotuvių
Neseniai žiniasklaidoje pasirodė praėjusiais metais išlaisvinto „Azovstal“ gynėjo liudijimas. Jį paskelbė „Laisvosios Europos radijas“.
Kai Rusijos pajėgos apsupo paskutinę Ukrainos pasipriešinimo tvirtovę sugriautame Mariupolio mieste, Ihoras Titovskis per emocingą telefono skambutį 2022-ųjų gegužę ruošė savo šeimą blogiausiam – jis davė nurodymus dėl savo laidotuvių.
Po 86 dienų „Azovstal“ gamykloje tikroji kančių pradžia dar laukė. Jis ir kiti belaisviai, kaip pats pasakoja, patyrė žiaurius mušimus, kankinimą elektrošoku, badą ir kitokį smurtą. Tik po 846 dienų jis buvo išlaisvintas apsikeičiant kaliniais.
2024-ųjų rugsėjį, kai jį autobusu pervežė į Baltarusiją ir galiausiai grąžino į Ukrainą, jis svėrė vos 50 kilogramų.
Per tris mėnesius, praleistus kalėjime Taganroge, I.Titovskis pasakojo buvęs žiauriai tardomas – tris dienas jį mušė per kojas.
„Visa mano kairė kūno pusė buvo taip sumušta, kad pajuodavo. Viena koja net pradėjo pūliuoti – negalėjau ant jos stovėti, nes infekcija pasiekė čiurnos sąnarį“, – sakė jis.
Vėliau jis buvo išsiųstas į Krymą tariamai amputacijai, tačiau galūnės neprarado – žaizda buvo išgydyta antibiotikais.
Po to I.Titovskis buvo perkeltas į kalėjimą Rusijos gilumoje – Kamišino mieste. Ten, anot jo, Federalinės saugumo tarnybos (FSB) pareigūnai jį kankino elektros šoku.
„Tai buvo naujas pragaras – jie ten labai mėgo naudoti elektrošokus“, – pasakojo jis „Laisvosios Europos radijui“.
„Atvykus FSB pareigūnai mane dvi dienas tardė naudodami elektros srovę. Uždėjo maišą ant galvos, surišo rankas už nugaros, parvertė ant žemės… Du iš jų atsisėdo ant manęs ir paleido srovę“, – kalbėjo jis.
Pasak I.Titovskio, Kamišino kalėjime kaliniai taip pat buvo kankinami šunimis, kad būtų priversti prisipažinti neva žudę civilius Mariupolyje.
„Mus mušė rankomis, kojomis, guminėmis lazdomis ir plastikiniais vandens vamzdžiais, – sakė jis. – Kai mano svoris nukrito iki 50 kilogramų, jie sakė: „Įtempk pilvo raumenis, dabar smūgiuosim.“ O tada klausdavo: „Na, kaip smūgis – geras?“
Įprastas I.Titovskio svoris – apie 70 kilogramų. Kamišine, pasak jo, kaliniai gaudavo po 150 gramų košės tris kartus per dieną. „Suaugusiam vyrui tai labai mažai“, – sakė jis.
Be to, buvo liepiama valgyti labai greitai – jei kas nors nespėdavo, per kitą valgymą visiems sumažindavo porcijas.
Kaliniai negaudavo nei kojinių, nei apatinių drabužių. I.Titovskis beveik dvejus metus naudojo tą patį dantų šepetėlį.
„Mums davė vieną muilo gabalėlį šešiolikai žmonių. Tualetinio popieriaus, dantų šepetėlių ar pastos beveik nebuvo“, – sakė jis.
Pasak I.Titovskio, tokios nežmoniškos sąlygos trumpam pagerėdavo tik tada, kai į kalėjimą atvykdavo oficialios komisijos arba, vieną kartą, Raudonojo Kryžiaus atstovai.
Net ir tuomet kaliniams būdavo duodamos higienos priemonės tik „parodymui“, o kai kuriais atvejais jiems buvo uždrausta jomis naudotis.
