NATO lygino su kolonizatoriais
Žvilgsnį į neseną istoriją metė vienas „Facebook“ vartotojas.
„1949 m. balandžio 4 d. buvo įkurta tarptautinė teroristinė organizacija NATO, kruviniausia žmonijos istorijoje Vakarų kolonizatorių militaristinės ekspansijos struktūra.
„NATO nesiplės nei per colį į Rytus nuo Berlyno sienos“ – 1989 m. TSRS vadovui Michailui Gorbačiovui pažadėjo tuometinis JAV Valstybės sekretorius Čarlzas Beikeris (kalba netaisyta – red. past.)“, – rašė internautas.
Jis priminė, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo NATO plėtėsi septynis kartus (2004 m. nare tapo Lietuva su dar šešiomis valstybėmis).
„Facebook“ vartotojas dar pažėrė minčių apie plėtrų rezultatą – „Europos militarizaciją, saugumo architektūros griovimą, grėsmę taikai ir saugumui regione“.
Be to, vyras pasidalijo pernai, minint NATO 75-metį, paskelbtu ilgu savo paties įrašu, kuriame stipriai kritikavo Aljansą, vadino nusikalstamu Vakarų kolonijinės ekspansijos įrankiu ir ragino kuo greičiau išformuoti.
Tai yra seniai gimęs ir vis kartojamas propagandinis naratyvas, kad Vakarai supa Rusiją per NATO plėtrą. Kremliaus dezinformacijos kampanijose jis ypač aktyviai naudojamas nuo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios.
„Suprantame, jog ne tik SSRS, bet ir kitoms Europos šalims svarbu turėti garantijas, kad, jei JAV išlaikys buvimą Vokietijoje NATO rėmuose, NATO dabartinė karinė jurisdikcija nė per colį nepasistūmės į Rytus.“
Šis mitas paremtas prieš 35 metus JAV valstybės sekretoriaus Jameso Bakerio (toks tikras jo vardas) esą ištartu pažadu: jei M.Gorbačiovas leis suvienyti Vokietiją, blokas nė per plauką nesiplės į Rytus. Tokio įsipareigojimo niekada nebuvo, tą yra patvirtinęs pats vienintelis SSRS prezidentas.
Ką iš tiesų dviejų supervalstybių atstovai anuomet kalbėjo ir ar tikrai nuskambėjo pažadas neplėsti NATO į Rytus, kurį mini prorusiškai nusiteikę asmenys?
Idėja – vokiečių diplomato
Norint suprasti daugiau nei trijų dešimtmečių senumo įvykius ir pokalbius, būtinas platesnis kontekstas.
Diskusijos apie NATO plėtrą prasidėjo po 1989 m. revoliucijų, kai Sovietų Sąjungos sąjungininkėse iškilus opozicinėms jėgoms susirūpinta dėl Europos įtakos sferų.
Siūlymas neplėsti Aljanso į Rytus – tai buvo vienas iš būdų Vakarų šalims imtis iniciatyvos dėl Vokietijos suvienijimo ir SSRS įtakos šiam procesui sumažinimo – prasidėjo Vokietijos užsienio reikalų ministro Hanso Dietricho Genscherio kalba netoli Miuncheno esančiame Tutcinge 1990 m. sausio 31 d.
Diplomatas tuomet ragino NATO aiškiai pareikšti: „Kad ir kas nutiktų Varšuvos pakte, NATO teritorija nebus plečiama į Rytus, tai yra, arčiau Sovietų Sąjungos sienų“.
H.D.Genscheris savo kalbą paruošė nepriklausomai nuo Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio, kuriam buvo politinis konkurentas. Bet jo pasiūlymas atitiko kitų Vakarų šalių interesą gauti SSRS sutikimą suvienyti Vokietiją mainais už NATO plėtros apribojimą.
Po poros dienų ministras savo planą pristatė JAV valstybės sekretoriui J.Bakeriui, netrukus – ir Jungtinės Karalystės (JK) užsienio reikalų ministrui Douglasui Hurdui, apie jį užsiminė spaudos konferencijoje Vašingtone.
Iš esmės joks kitas istorinis klausimas per pastaruosius tris dešimtmečius taip smarkiai nenuodijo Maskvos ir Vakarų santykius, kaip nesutarimas dėl to, kas tiksliai buvo sutarta 1990-aisiais.
Anot H.D.Genscherio, siūlomas apribojimas turėjo būti taikomas ir Rytų Vokietijai (Vokietijos Demokratinei Respublikai, VDR), ir Rytų Europos šalims. Praėjus dešimčiai dienų po kalbos Tutcinge, ministras savo žodžius pakartojo pokalbyje su kolega iš SSRS Eduardu Ševardnadze: „<...> Vieningos Vokietijos narystė NATO kelia sudėtingų klausimų. Tačiau mums vienas dalykas yra tikras: NATO nesiplės į Rytus.“
JAV ir Vakarų Vokietijos pozicija tapo derybų su SSRS, vykusių Maskvoje 1990 m. vasario 7-10 d., pagrindu. Šie pokalbiai atsidūrė po daugelio metų kilusio ginčo centre. Per derybas Vašingtonas ir Bona ne kartą siejo Vokietijos suvienijimą su NATO plėtros apribojimu.
Kaip E.Ševardnadzei aiškino J.Bakeris, JAV pritarė suvienytai Vokietijai, kuri liktų įsitvirtinusi NATO, kartu reikėtų „geležinių garantijų, kad NATO jurisdikcija ar pajėgos nejudės į Rytus“.
Tą pačią vasario 9-ąją susitikęs su M.Gorbačiovu, jis pareiškė: „Suprantame, jog ne tik Sovietų Sąjungai, bet ir kitoms Europos šalims svarbu turėti garantijas, kad, jei JAV išlaikys savo buvimą Vokietijoje NATO rėmuose, NATO dabartinė karinė jurisdikcija nė per colį nepasistūmės į Rytus.“
J.Bakeris pasiteiravo sovietų lyderio, ar jis norėtų suvienytos Vokietijos „už NATO ribų, kuri būtų nepriklausoma ir neturėtų JAV pajėgų, ar [...] suvienytos Vokietijos, turinčios ryšių su NATO ir garantijų, kad dabartinė NATO jurisdikcija nebus plečiama į Rytus“. Kai M.Gorbačiovas atsakė, kad „NATO zonos išplėtimas yra nepriimtinas“, JAV diplomatas pritarė. SSRS prezidentas tokį požiūrį įvertino kaip realistišką ir pasiūlė apie tai pagalvoti.
Valstybės sekretorius spaudos konferencijoje pagarsino siūlomą kompromisą, pažymėdamas, kad, siekdamos sušvelninti Rytų Vokietijos gyventojų susirūpinimą, JAV siūlo neplėsti NATO pajėgų į Rytus. Jis pripažino, kad Vokietijos suvienijimas mažai tikėtinas be tam tikrų saugumo garantijų, susijusių su Aljanso pajėgų puolimu ar operacija rytuose.
„Jūs mus begėdiškai apgavote“
Cituoti J.Bakerio žodžiai iš pokalbio su M.Gorbačiovu ir tapo mito, esą Vakarai įsipareigojo neplėsti NATO į Rytus, pagrindu. Bene pirmasis tuos pokalbius priminė Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas 1993 m. rugsėjį ilgame laiške JAV lyderiui Billui Clintonui.
Lenkija, Vengrija ir Čekija jau domėjosi prisijungimu prie NATO, o tai kėlė nerimą Maskvai. Žinoma, laiške pažymėjo B.Jelcinas, kiekviena šalis gali pati nuspręsti, kokio aljanso dalimi norėtų būti. Tačiau Rusijos visuomenė, tęsė jis, NATO plėtrą į Rytus laikė tam tikra šios šalies neoizoliacija – veiksniu, į kurį esą reikia atsižvelgti.
B.Jelcinas taip pat užsiminė apie „Du plius keturi“ sutartį, susijusią su Vokietijos suvienijimu 1990 m. „Sutarties dvasia, – rašė jis, – užkerta kelią NATO zonos plėtimui į Rytus.“
Pasak Vokietijos žurnalo „Der Spiegel“ žurnalisto, istoriko Klauso Wiegrefe, tas laiškas buvo pirmas kartas, kai Rusija apkaltino Vakarus sulaužius žodį. Nors amerikiečiai priekaištus atmetė, sprendimas taip ir nebuvo rastas – to pasekmės jaučiamos iki šiol.
„Iš esmės joks kitas istorinis klausimas per pastaruosius tris dešimtmečius taip smarkiai nenuodijo Maskvos ir Vakarų santykius, kaip nesutarimas dėl to, kas tiksliai buvo sutarta 1990-aisiais“, – prieš gerus trejus metus apibendrino K.Wiegrefe.
Nuo to laiko NATO priėmė 14 Rytų ir Pietryčių Europos valstybių. Kremlius vis priekaištavo, kad buvo apgaudinėjamas kiekviename žingsnyje, ir ilgainiui pyktį nuo „Du plius keturi“ nukreipė į visus susitarimus, dėl kurių buvo susiderėta nuo Berlyno sienos griūties.
Rusijos valdžia tvirtina, kad susitarimas dėl NATO nesiplėtimo į Rytus buvo sudarytas žodžiu. Aljansas atkerta, kad toks pažadas nebuvo duotas.
„Jūs mus begėdiškai apgavote“, – 2021 m. pabaigoje per spaudos konferenciją skundėsi pats V.Putinas.
Rusijos valdžia tvirtina, kad susitarimas dėl NATO nesiplėtimo į Rytus buvo sudarytas žodžiu. Aljanso lyderiai savo ruožtu atkerta, kad toks pažadas nebuvo duotas, o atitinkamas sprendimas galėjo būti priimtas tik raštu. Jokio formalaus susitarimo nebuvo.
Tų įvykių dalyviai juos prisiminė skirtingai: vieni aiškino, esą buvo pažadas ar kategoriški įsipareigojimai, pats J.Bakeris tai neigė.
M.Gorbačiovas vėliau irgi painiojosi pokalbių detalėse: vieną kartą teigė, esą H.Kohlis ir amerikiečiai pažadėjo, kad NATO nė per plauką nesiplės į Rytus, kitą kartą – kad NATO plėtros tema net nebuvo paliesta, net ir vėliau.
Svarstė, bet atmetė
Derybų stenogramos ir kiti išslaptinti dokumentai rodo, jog Vašingtonas, Londonas ir Bona signalizavo Kremliui, kad tokių šalių, kaip Lenkija, Vengrija ir Čekija, narystė NATO neįmanoma.
-
Prieš 100 metų sukurta SSRS: šalis, pirmoji kosmose ir milijonus numarinusi badu
-
Šiandien – SSRS sugriuvimo metinės: nostalgiją laikams „prie ruso“ jaučia penktadalis Lietuvos gyventojų
-
Vienos fotografijos istorija: ar tikrai šimtai tūkstančių žmonių susirinko Maskvos aikštėje, kad pareikalautų išsaugoti SSRS?
1991 m. kovą per vizitą Maskvoje tuometis JK premjeras Johnas Majoras užtikrino, kad „nieko panašaus nebus“. B.Jelcinas išreiškė didelį nepasitenkinimą, kai jos galiausiai buvo priimtos į Aljansą, ir pripažino pritaręs NATO plėtrai 1997 m. tik todėl, kad Vakarai privertė.
Vėliau J.Bakeris nurodė per pokalbius daugiausia dėmesio skyręs Vokietijai. Jam greičiausiai buvo nepatogu, kad derėjosi su sovietais Budapešto ir Varšuvos nenaudai. H.D.Genscheris taip pat menkino savo vizito Maskvoje svarbą, tikindamas, kad tenorėjo įvertinti sovietų atsaką. Netrukus prasidėjo derybos dėl „Du plius keturi“, sovietai esą nebegrįžo prie NATO plėtros į Rytų Europą klausimo, o jis tai interpretavo kaip klausimo išsprendimą.
Ši interpretacija, anot K.Wiegrefe, kelia abejonių. Jau 1990 m. vasarį nebuvo paslaptis, kad kai kurios Rytų Europos valstybės ėmė galvoti apie narystę NATO. Vakarai į tai reagavo aptakiais atsakymais.
Žinia buvo aiški – jei M.Gorbačiovas pritartų Vokietijos susijungimui NATO sudėtyje, Vakarai siektų sukurti Vakarų saugumo architektūrą, atsižvelgdami į Maskvos interesus. Vargu ar Kremliaus vadovas būtų pritaręs suvienytos Vokietijos narystei, jei būtų manęs, kad Bonos, Londono, Paryžiaus ar Vašingtono pažadai yra nenuoširdūs.
Dokumentai rodo, kad pradiniuose diskusijų apie Vokietijos suvienijimą etapuose svarstyta galimybė neplėsti NATO į rytus, bet derybos greitai pajudėjo į priekį ir ši idėja buvo atmesta.
Iš turimų dokumentų kai kurie spėja, kad Vakarai nuo pat pradžių tyčia klaidino sovietus. Praėjus vos kelioms savaitėms po kelionės į Kremlių, J.Bakeris aiškiai perspėjo H.D.Genscherį, kad kai kurios Rytų Europos valstybės nori prisijungti prie NATO. Jis atsakė, kad šio klausimo „kol kas nereikėtų liesti“. Formuluotė paliko visas galimybes prie temos grįžti vėliau.
Vašingtone buvo ir įtakingų griežtos linijos šalininkų, kurie svajojo paversti JAV vienintele pasauline supervalstybe, o NATO pirmiausia laikė įrankiu jų dominavimui Europoje įtvirtinti. Rytų Europos šalių susidomėjimas naryste Aljanse šiuo požiūriu buvo naudingas, tad Gynybos departamentas paragino NATO palikti duris praviras. Anot K.Wiegrefe, tai iš dalies patvirtintų V.Putino teiginius apie apgavystę, bet šis požiūris dėl savo paprastumo yra klaidingas.
Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos narystė buvo vertinama kaip brangi, besikuriančios demokratijos atrodė pernelyg trapios, o jų kariuomenės – pernelyg reakcingos. Bet netrukus reformos Rusijoje sulėtėjo, stiprėjo nepasitikėjimas ja. Respublikonai suprato, kad NATO plėtros klausimas naudingas siekiant taškų prieš B.Clintoną. Jis galiausiai tam pritarė.
Taip pasielgdami Vakarai nepažeidė jokių sutarčių, tačiau kai kurie dalyviai vis tiek buvo susirūpinę. Po daugelio metų H.D.Genscheris teigė, kad plėtra formaliai teisiniu požiūriu buvo visiškai priimtina. Tačiau, anot jo, neįmanoma paneigti, kad ji prieštaravo 1990 m. pasiektų susitarimų dvasiai, apibendrino vokiečių istorikas.
Iš turimų dokumentų kai kurie spėja, kad Vakarai nuo pat pradžių tyčia klaidino sovietus.
Dokumentai rodo, kad pradiniuose diskusijų apie Vokietijos suvienijimą etapuose tikrai svarstyta galimybė neplėsti NATO į Rytus, bet derybos greitai pajudėjo į priekį ir ši idėja buvo atmesta.
NATO steigimo sutartyje, kurią 1949 m. pasirašė 12 valstybių, vėliau – ir kitos prisijungusios šalys, aiškiai nurodyta, kad Aljanso durys yra atviros „bet kuriai kitai Europos valstybei, galinčiai toliau plėtoti šios Sutarties principus ir prisidėti prie Šiaurės Atlanto regiono saugumo“. Jokioje sąjungininkių ir Rusijos pasirašytoje sutartyje nebuvo nuostatų, kad NATO negali priimti naujų narių.
15min verdiktas: trūksta konteksto. Rusijos propagandos vis primenamas tuomečio JAV valstybės sekretoriaus Jameso Bakerio pažadas dėl NATO nesiplėtimo į Rytus nuskambėjo Vokietijos suvienijimo kontekste, turint omenyje, kad Aljanso pajėgų nebus Rytų Vokietijos teritorijoje. Nėra jokio teisiškai įpareigojančio susitarimo šiuo klausimu.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, ja siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
