Operacijos – kasdienybė
„Nuolat vyksta operacijos, daugiausiai – traumatologinės“, – neseniai Čagčarane viešėjusiems Lietuvos žurnalistams sakė čia dirbančios tarptautinės medikų brigados vadovas majoras Marijus Šalkevičius.
Nors medicinos skyrius įkurtas padėti nukentėjusiems ar sunegalavusiems kariams ir PAG bazėje gyvenantiems civiliams asmenims, taip pat tenka pasirūpinti vietos gyventojais, kurių per dieną kreipiasi po 20–30 žmonių
„Pasitaiko daug nesugydytų lūžių. Žmonės čia gyvena kalnuose, po juos laipioja, vaikšto stogais, dažnai nukenčia vaikai. Jei nepadėtume, didelė dalis liktų neįgalūs“, – kalbėjo medikas.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Marijus Šalkevičius |
Pavyzdžiui, išvakarėse buvo atlikta išvaržos operacija. Tą dieną, kai apžiūrinėjome medikų valdas, vienas karys, iškritus danties plombai, įsiprašė pas stomatologą.
Medikai siekia, kad vietos gyventojai kreiptųsi į savo gydytojus, juoba kad ligoninė turi greitosios pagalbos mašinas, ir prioritetą visada teikia kariams. Tačiau ekstra atvejais – jei, pavyzdžiui, prireikia gelbėti gyvybę, išgelbėti stipriai sužalotas galūnes ar akis ir jei pacientus gali išleisti tą pačią dieną, padėti neatsisako, bet iškart skambina kolegoms afganistaniečiams ir prašo perimti ligonį.
Patiems kariams medikų pagalbos nukentėjus per išpuolius prireikia ne taip dažnai. Pavyzdžiui, balandžio pradžioje du vyrai buvo sužeisti, jų šarvuotą automobilį apšaudžius Afganistano armijos kariui. PAG nariai ne kartą buvo sužeisti ir per sprogimus, o 2010 m. du žmonės nukentėjo, kai šūviai jiems buvo paleisti į veidus (tiesa, vienas suspėjo prisidengti ranka).
Kur kas dažniau kariai kreipiasi dėl įvairių negalavimų ar ligų, kurios neleidžia tęsti tarnybos. Dėl šių priežasčių, kaip ir dėl sunkesnių sužeidimų, porą kartų per pusmetį tenka kviesti evakuacijos sraigtasparnį. Dar dažniau evakuoti prireikia afganistaniečius.
Su lietuviais dirba ukrainiečiai ir gruzinas
Čagčarane dirba ne vien lietuviai. Kitataučiai – visi chirurgai (gruzinas ir trys ukrainiečiai), vienas anesteziologas – ukrainietis. Dar yra stomatologas, bendrosios praktikos gydytojas, trys karo medikų padėjėjai (dvi moterys ir vyras), nuolat budintis paramedikas.
Pats M.Šalkevičius yra anesteziologas-reanimatologas ir bendrosios praktikos gydytojas. Jis turi solidžios darbo karo zonoje patirties: į Čagčaraną pirmąkart atvyko su PAG-6, kuomet ligoninė tik buvo pradėjusi veikti, o dabar ją uždarys, mat pasibaigus PAG-17 rotacijos laikui numatoma baigti ir Lietuvos karių misiją Gore.
2003-iaisiais M.Šalkevičius su dar trimis Lietuvos karo medikais dalyvavo tarptautinėje humanitarinėje misijoje Irake. Jie dirbo Um Kasro uoste Irako pietuose prisišvartavusiame ispanų kariniame laive „Galicia“ kartu su 15 kolegų ispanų, taip pat – civilinėje ligoninėje.
Lietuvių pastangomis vietos ligoninė modernizuojama
Kai bazės medicinos skyriuje teko lankytis 2009 m., jo vadovė majorė Valerija Urbienė taip pat aprodė operacinę, intensyvios terapijos palatą, stomatologijos kabinetą, rentgeno aparatą. Medikės balse nebuvo justi pompastikos, lyg vidury dykumos ar kalnų turėti rentgeno aparatą, kuriuo padarytos nuotraukos keliauja tiesiai į kompiuterį, būtų savaime suprantamas dalykas. Bet, rodydama specialų šaldytuvą su nedideliu kraujo banku, neslėpė pasididžiavimo.
Marojas Marijus Šalkevičius: „Jei nepadėtume, didelė dalis pacientų liktų neįgalūs.“
Tuomet medikus kasdien apsilankydavo vidutiniškai po 15 žmonių. Dauguma pacientų būdavo ne kariai, o vietos gyventojai. Jie būdavo prašomi pirmiausiai kreiptis į Čagčarano ligoninę ir gauti siuntimą. Be siuntimo sutarta priimti tik bazės išorinius apsaugininkus ir policininkus, tačiau paprasti gyventojai vis tiek dažnai keliaudavo tiesiai pas užsienio specialistus. „Jei šiaip ateina, nuo durų nė vieno nepavarome“, – anuomet tvirtino pašnekovė.
Medikams tekdavo susidurti su įvairiausiomis ligomis ir sužeidimais. Po kai kurių, atrodė, žmonės vargiai galėtų išgyventi. Sykį vienas vyras į bazę atkeliavo su veide styrančiu pjautuvu – jį, bepjaunantį sunkiai skurdžioje žemėje užaugintus javus, sužalojo tą patį darantis kaimynas. Iš lėktuvo numestos bombos skeveldrų sužalotas vaikas, jei ne karo medikai, greičiausiai būtų neišgyvenęs. Jiems teko preciziškai prisiūti beveik nutrauktą rankos plaštaką. Iš moters kūno buvo išsiurbti keli litrai kirmėlių. Viename kaime per dieną buvo ištraukti 64 dantys.
Čagčarane irgi buvo ligoninė, tačiau vakariečiai greičiausiai būtų pasveikę, vien žvilgtelėję į jos palatas ir gydytojų kabinetus. Vos papūtęs vėjas ar pravažiavęs automobilis mieste į orą pakeldavo saujas smėlio, mat tuomet ten nebuvo nė vienos asfaltuotos gatvės. Dėl to ligoninės koridoriuose telkšodavo vanduo – šlapia, vadinasi, švaru.
Palatose stovėdavo po kelias lovas, kartais – koks aparatas. Moterys, vyrai ir mamos su kūdikiais gulėdavo atskirai. Atėjusieji aplankyti ligonių tiesiog įsitaisydavo šalia ant lovos.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Rekonstruojama Čagčarano ligoninė |
Panašiai afganistaniečiai elgiasi ir dabar, tačiau ligoninė nė iš tolo neprimena anos: švarūs koridoriai, erdvios palatos, atskiras priėmimo skyrius, gerokai daugiau aparatūros. Vaizdas lauke – dar nekoks, mat rekonstrukcija ir naujų patalpų statyba nesibaigusi. Šalia renovuoto ir praplėsto senojo ligoninės pastato verda darbas: kyla du nauji triaukščiai pastatai, kurių statybą finansuoja Japonija.
Ligoninės atnaujinimo darbai prasidėjo Lietuvos pastangomis. 2009 m. už 2,25 mln. litų buvo atlikta inventorizacija, parengta trijų etapų rekonstrukcijos galimybių studija. Graikija projektui skyrė 500 tūkst. litų, vėliau prisijungė Japonija, iš viso atseikėjusi apie 7 mln. dolerių. Lietuva pinigų numatė ir vandens bokšto statybai. Rekonstrukcijos ir plėtros darbai prasidėjo prieš dvejus metus, juos tikimasi baigti kitąmet.
Situacija sveikatos apsaugos sektoriuje kalnuotoje Goro provincijoje, kur gyvena apie 650 tūkst. žmonių, – viena prasčiausių. Bene didžiausia problema – gydymo įstaigų ir kvalifikuoto personalo trūkumas. Dauguma gyventojų neturi pakankamai pinigų gydymui arba negali nuvykti iki ligoninės. Todėl PAG vykdė medicininius patrulius – du karo medikai kartu su vietos gydytojais ėmė lankytis atokesniuose kaimuose ir konsultuoti ligonius, nuveždavo medikamentų.
Kartu pradėta kelti vietos medikų kvalifikaciją, rengti įvairūs mokymai. Pavyzdžiui, lietuvių medikai dirbo Čagčarano ligoninėje, konsultavo medikus ir pacientus, rengė paskaitas medicinos personalui akušerijos-ginekologijos ir pediatrijos temomis.
