Psichologai įsitikinę, kad dosni pašalpų sistema mažina motyvaciją ieškoti darbo. Tik iš pašalpų gyvenančios šeimos, susilaukusios vaikų, juos atitinkamai ir auklėja. Vaikai, nuo mažų dienų stebėdami, kaip gyvena jų tėvai, išmoksta, kad dirbti neprivaloma, o šeimos gerove turi pasirūpinti valstybė. Pinigai, gaunami neįdėjus pastangų, gali pakeisti asmenybę ir elgesį, tad „pašalpų kartų“ atstovų atsakomybė už finansinę savo ir savo šeimos narių gerovę sumažėja.
Vaikai, nuo mažų dienų stebėdami, kaip gyvena jų tėvai, išmoksta, kad dirbti neprivaloma.
Kita vertus, šalyje galiojantys įstatymai veikia taip, jog keletą vaikų auginančios šeimos maitintojai daugiau pinigų gauna prašydami pašalpų negu dirbdami visu etatu.
„Pašalpų kartų“ klausimas daugybę metų skaldo visuomenę. Politikai stengiasi pagerinti situaciją, tačiau nei socialinių išmokų reformos, nei žmonių, gyvenančių iš pašalpų, edukacija kol kas nedavė teigiamų rezultatų.
Niekada nedirbusių – šimtai tūkstančių
Pernai Jungtinės Karalystės šeimose, kurias sudaro 16–64 metų amžiaus britai ir nė vienas iš jų nedirba, suskaičiuota 4,5 mln. žmonių. Nedarbo priežasčių gali būti įvairių, tačiau daugiausia nerimo kelia sąmoningas pasirinkimas nedirbti. Tokių šeimų, kurių nariai niekada neturėjo darbo, neplanuoja dirbti ateityje ir nuolat gyveno iš vyriausybės malonės, paskutinį praėjusių metų ketvirtį registruota 317 tūkst.
Visuomenės tyrimus atliekantis Adamas Perkinsas didžiausią nerimą išreiškė dėl „pašalpų kartų“ aplinkoje gimstančių ir augančių atžalų. Pasak akademiko, niekada jokio darbo nedirbę tėvai labiau linkę mokyti savo vaikus pagal agresyvias, antisocialines ir taisyklių laužymo tendencijas.
Daugiausiai debatų priklausomybės nuo socialinių išmokų tema kilo po to, kai televizijos kanalas „Channel 4“ sukūrė dokumentinių filmų ciklą „Pašalpų gatvė“. Herojų pasakojimai apie jų kasdienybę ir išsisukinėjimai vengiant bet kokių darbo pasiūlymų papiktino visuomenę.
Kai kurie dirbančiajam visiškai natūralūs įpročiai niekad darbo neturėjusiam žmogui gali atrodyti neįprasti.
Atsirado ir manančių, kad filmai – išgalvoti, nes taip tiesiog neįmanoma gyventi. Žiūrovai nesuprato, kaip galima iš kartos į kartą perduoti nenorą dirbti. Ir apskritai, kaip gyventi, jei niekad neturėjai darbo.
Psichologų teigimu, „pašalpų kartų“ atstovų problema nėra tik nenoras dirbti. Suaugęs ir dirbdamas žmogus mokosi socialinių įgūdžių, stiprina atsakomybės jausmą, pagarbą kitam žmogui bei turi išmokti adaptuotis visose gyvenimo srityse. Kai kurie dirbančiajam visiškai natūralūs įpročiai niekad darbo neturėjusiam žmogui gali atrodyti neįprasti.
Tinginiai ar skurdžiai?
Paprasčiausias įprotis atsikelti nuskambėjus žadintuvui ir laiku pasirodyti darbo vietoje – šios grupės britams neretai per sudėtingas, mat ilgalaikis nedarbas pamažu sunaikina bet kokį suvokimą apie darbo etiką. Psichologų teigimu, jeigu iš tokios aplinkos kilęs žmogus kokiu nors būdu nusprendžia įsidarbinti ar kas nors kitas jam padeda tai padaryti, mažai tikėtina, kad darbą jis išsaugos.
Pirmiausiai išlaikyti darbą – per didelė atsakomybė niekad to daryti nebandžiusiajam. Antra, didžioji dalis visą gyvenimą pašalpas gaunančių žmonių negali suvokti, kodėl apskritai jie turėtų dirbti, jeigu pakankamai gerai gyvena ir niekad to nedarę.
Nacionalinis statistikos biuras skelbia, kad nedarbo lygis šalyje sumažėjo, tačiau niekad nedirbusiems žmonėms tai – nė motais. Nustatyta, kad nuo sausio iki kovo mėnesio šiemet nedarbas siekė 5 proc., kai pernai tuo pat metu – 5,6 proc., tačiau niekad nedirbusių britų skaičius pakito tik 0,1 proc.
Didžioji dalis visą gyvenimą pašalpas gaunančių žmonių negali suvokti, kodėl apskritai jie turėtų dirbti.
Pernai socialinėms išmokoms Jungtinėje Karalystėje skirta 161 mlrd. svaro sterlingų, per pastaruosius dvejus metus ši suma padidėjo 3 proc. nepaisant vyriausybės pastangų sumažinti išlaidas pašalpoms. Daugiausia šalyje, apie 1900 svaro sterlingų per metus, gauna kiekvienas Mersisaido regiono gyventojas. Ši gyvenvietė vyriausybei kasmet kainuoja beveik po 50 mln. svaro sterlingų.
Jungtinėje Karalystėje gyvenantys lietuviai dirbti niekad nebandžiusius britus tituluoja paprasčiausiais tinginiais. Tuo tarpu šalies vyriausybė „pašalpų kartų“ atstovus vadina skurdžiausiais žmonėmis, nustumtais į visuomenės paraštes, kuriems reikia pagalbos.
Vos pradėjus rodyti filmų ciklą „Pašalpų gatvė“ 100 labdaros organizacijų kilo į mūšį prieš televizijos kanalą, atskleidusį slaptą šios visuomenės dalies gyvenimą. Teigta, kad laida demonizuoja darbo klasės žmogų ir šlovina „skurdo pornografiją“, kurios nederėtų rodyti per televiziją.
Atskleista, kodėl vien iš pašalpų gyvenantys žmonės sąmoningai renkasi oficialiai nedirbti, mat gaudami socialines išmokas ir dirbdami ne oficialiai, jie gali išgyventi ir išlaikyti šeimas. Tuo tarpu pasirinkę darbą visu etatu jie netenka didžiosios dalies pašalpų ir sumokėję mokesčius šeimą išlaikyti turi už kelis kartus menkesnes pajamas.
Dauguma „pašalpų kartų“ atstovų užsiima papildomu darbu, nors šių pajamų oficialiai nedeklaruoja. Naudodamiesi sistemos spragomis šie britai skatina šešėlinę ekonomiką, tačiau kol kas šalies politikai nesugalvojo, kaip išspręsti augančią problemą.
