Sakyčiau, kad rusai tebesitiki Ukrainos kapituliacijos. Vargu, ar tiki tuo įtikinti ukrainiečius, nes tie Vladimiro Putino performansai apie neregėtą Rusijos galią ir neišvengiamą pergalę skirti ne jiems. V.Putinas tikisi, kad jo „argumentai“ labiau suprantami amerikiečiams, vargu, ar tiki, kad daro įspūdį europiečiams. Todėl ir kartoja nuolatos, kad niekadėjai europiečiai trukdo Donaldui Trumpui susiderėti dėl taikos. Remdami Ukrainą, jie palaiko karą. Suprask, jei nustotų palaikyti Ukrainą – karas baigtųsi, Rusija „išlaisvintų“ visas sau į konstituciją mistiniu būdu surašytas teritorijas ir įsiviešpatautų „ilgalaikė taika“.
Europoje, ačiū Dievui, supranta, kad visa tai neturi nieko bendro nei su taika, nei juolab su ilgalaikiškumu. Juk dar daug teritorijų liktų „neišlaisvintų“.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis po sudrebinusio korupcijos skandalo gali būti dar labiau pažeidžiamas ir jokiu būdu negali leistis į kažkokius kompromisus ar „žemių dovanojimą“. Nors rusams ir nepatinka, bet Ukraina yra suvereni valstybė, taip pat turi savo konstituciją. Ukrainiečiai tikrai nori karo pabaigos, bet po tiek aukų ir pralieto kraujo tikrai nelinkę agresoriui dar kažką atiduoti dėl labai menamos ramybės ir pseudotaikos.
Amerikiečių ir ypač D.Trumpo kantrybė taip pat senka. Iš Marco Rubio komentarų po pokalbių Maskvoje galima suprasti, kad tos „ginčytinos“ teritorijos ne tokios ir didelės – koks 50 kilometrų gilyn ir tik 20 proc. likusio Donbaso. Vėlgi, lūkesčiai, kad ukrainiečiai bus „lankstesni“?
Amerikiečiai atkakliai kartoja, kad reikia Rusijos sutikimo „kompromisiniams susitarimams“ ir, turbūt, vis dar tikisi, kad tai įmanoma. Tuo tarpu Rusija siųsdama linkėjimus prezidentui D.Trumpui, nepraleisdama progos eilinį kartą padėkoti už jo taikos pastangas bei lyderystę, patys nejuda nė centimetro nuo savo kategoriškų „raudonųjų linijų“. Jų lūkesčiai labai paprasti – amerikiečiai turi juos suprasti, o svarbiausia – pateisinti.
Tiesą sakant, kažkokių piktesnių ar griežtesnių komentarų iš Amerikos pusės jų adresu iš tiesų nesigirdi.
Tenka pasikartoti, kad europiečių lūkesčių nevertina nei rusai, nei amerikiečiai. Dar net nepraleidžia progos pastebėti, kad jiems tai apskritai nerūpi.
Todėl europiečiai nuo lūkesčių puoselėjimo ir paprasčiausio laukimo privalo pereiti prie veiksmo. Greituoju būdu apsispręsti dėl Rusijos užšaldytų lėšų panaudojimo Ukrainos reikmėms. Suteikti Ukrainai visus reikiamus, efektyvius puolamuosius ginklus. Apsispręsti ir įgyvendinti planus dėl „Norinčiųjų koalicijos“ dalyvavimo užtikrinant Ukrainos saugumą ir suverenitetą. Įsteigti tarptautinį tribunolą Rusijos agresijos nusikaltimams. Dar labiau sustiprinti sankcijas prieš Rusiją, pašalinant visus sankcijų apėjimus ir išimtis.
