Vyrai jam atidavė pagarbą. Jų laikysena buvo nepriekaištinga, net jei apie jų ginkluotę to paties pasakyti negalima.
Centriniame Mianmare, kur nuožmiai siaučia jau pamirštas pilietinis karas, sukilėlių grupuotėms trūksta vyrų ir ginklų. Jas remiantys civiliai kenčia nuo nesiliaujančių kariuomenės, kuri per 2021 m. perversmą nutraukė trumpą išrinktosios valdžios valdymą, puldinėjimo. Mianmaro generolai grąžino į šalį visišką karinę diktatūrą, suskaldė tautą ir sukėlė humanitarinę krizę.
Mianmaras – toli nuo pasaulio dėmesio centro. Jame matome Iraną, Ukrainą, Libaną ir kitus konfliktus. Kol visi akylai juos stebėjo, apie 50 mln. gyventojų turinti Pietryčių Azijos valstybė, tyliai sužlugo.
Neseniai aš ir „The New York Times“ fotografas Danielis Berehulakas karu su dr.Lone Lone keliavome po sukilėlių kontroliuojamą regioną. Po to, kai kariuomenė nuvertė civilinę vyriausybę, panaikino politines ir ekonomines reformas, į Aniarą – centrinę Mianmaro dalį – nebuvo nuvykęs nė vienas užsienio žurnalistas.
Sukilėlių karys – iš tikrųjų, tai berniukas – parodė į dangų, kur, kaip jam buvo pasakyta, ratus suko ginkluotas dronas. Paskutines tris dienas dr.Lone Lone ir grupė jo vyrų bet kokia kaina bandė išvengti dronų, naikintuvų, atakos sraigtasparnių ir net parasparnių pilotų, galėjusių apmėtyti juos rankinėmis bombomis. Jie keliavo per kaimus, kuriuos Mianmaro kariškiai puolė haubicomis arba sudegino.
Tačiau sukilėlių vadą dr.Lone Lone labiau neramino ne kažkur tolumoje matomas dronas. Jis paragino mus atsitraukti.
„Norėčiau, kad galėtumėte atvykti į Mianmarą, kuriame nėra bombų, – kalbėjo jis. – Aš myliu savo šalį.“
Po 2021 m. perversmo antikarinės pajėgos sukilo ir perėmė daugiau nei pusės šalies kontrolę. Kai kurios sukilėlių grupuotės sako kovojančios už tai, kad Mianmaras taptų federacine demokratija, kuri suteiktų daugiau teisių atskiriems regionams.
Sukilėliai bendradarbiavo su vyriausybe tremtyje, kad įsteigtų mokyklas ir ligonines įvairiose skirtingose teritorijose, kurias jie vadina „Laisvuoju Mianmaru“. Jie tikėjosi, kad šios išvaduotos zonos plėsis ir susijungs, kol kariuomenė, kuri nuo 1962 m., kai pirmą kartą jėga perėmė valdžią iš demokratiškai išrinktos vyriausybės, laikė Mianmarą po savo kumščiu, bus priversta atsisakyti kontrolės.
Aniaras, regionas sausringame šalies centre, yra viena iš grėsmingiausių ginkluoto pasipriešinimo kariuomenei tvirtovių. Po perversmo kartu su D.Berehulaku rengėme reportažus iš pasienio regionų, kuriuose etninių mažumų sukilimai verda jau dešimtmečius. Nors šios zonos dažnai kenčia nuo Mianmaro kariuomenės išpuolių, per jas taip pat veda tiekimo linijos į kitas šalis. Į jas gali patekti ginklai, žvalgybos duomenys ir retkarčiais – reporteriai.
Aniaras atsidūrė užribyje, nors ir yra labiausiai niokojamas kariuomenės įtūžio. Čia gyvena šalies etninė dauguma – bamarai. Istoriškai jie rėmė ginkluotąsias pajėgas, kurių daugumą taip pat sudaro bamarai. Tačiau perversmas, grąžinęs šalį į niūrius laikus, apvertė viską aukštyn kojomis. Dauguma Aniaro gyventojų perėjo į kitą barikadų pusę, tą, kuri kovoja prieš kariuomenę. Šio tariamo nelojalumo kaina buvo pražūtinga.
Penkerius metus besitęsiančio pilietinio karo, kuriam tarptautinių paramos grupių pagalba neprieinama, aptikome žemę, kuri, atrodo, įstrigo apokalipsėje.
Iš virš dulkėtų kaimų ir nualintų jaučių ariamos žemės lopinėlių nusidriekusio dangaus Mianmaro kariuomenės mirties įrankiai žudė chaotiškai ir nebaudžiamai. Izoliuotas Aniaras taip pat kenčia nuo didžiulio ginklų ir partizanų trūkumo. Vis dažniau čia stinga ir vilties.
Siekdamas išlaikyti valdžią, chuntos lyderis Minas Aungas Hlaingas kovo mėn. pasitraukė iš kariuomenės vado pareigų, kad galėtų užimti prezidento postą. Jis prižiūrėjo surežisuotus rinkimus, kuriuose kariuomenės įgaliota partija iš esmės buvo vienintelis pasirinkimas civiliams. (Balandžio mėn. Aung San Suu Kyi, civilinė vadovė, kurią jis nušalino, buvo perkelta iš kalėjimo į namų areštą, sakė kariškiai).
Tą patį mėnesį, kai Minas Aungas Hlaingas ruošėsi perimti prezidento postą, žmogaus teisių grupės įvertino, kad civilių gyventojų žūčių skaičius pasiekė didžiausią rodiklį nuo perversmo Mianmare pradžios.
Jungtinių Tautų duomenimis, per pastaruosius penkerius metus visoje šalyje žuvo daugiau kaip 90 tūkst. civilių ir kovotojų, o 3,7 mln. žmonių buvo priversti palikti savo namus. Konfliktų stebėsenos organizacijos ACLED duomenimis, Mianmaras, be Palestinos teritorijų, praeitąmet buvo stipriausiai konfliktų purtoma vieta, nors galbūt ir ne pati žiauriausia pagal žuvusiųjų skaičių.
Kariuomenės atstovas spaudai generolas Zawas Minas Tunas interviu metu pareiškė, kad buvo duotas įsakymas surengti oro antskrydžius, „nes gauta patikimos informacijos“ apie teisėtus karinius taikinius.
„Tai, kad per oro smūgius žuvo daug žmonių, civilių žmonių, yra tik propaganda“, – pabrėžė jis.
Mirtis pavojinguose keliuose
Įvairiose mūsų maršruto stotelėse bombos krito arba prieš pat mums atvykstant, arba išvykstant – tai rodo, kaip dažnai vykdomi oro antskrydžiai prieš Aniarą.
Girokopteriai, lengvi į sraigtasparnius panašūs orlaiviai, vienu metu smogė kaimui, esančiam už poros kilometrų nuo mūsų lokacijos vietos. Bepiločiai orlaiviai numetė savo mirtinus krovinius ant bendruomenės, su kuria prieš tai kartu praleidome naktį. Stebėjome naikintuvų pėdsakus ir žvelgėme į dangų ieškodami ginkluotų parasparnių.
Organizacijos ACLED duomenimis, kovo mėn. per 240 Mianmaro karinių oro pajėgų smūgių žuvo daugiau kaip 400 žmonių, daugelis jų – Aniare. Balandžio viduryje du girokopteriai atakavo kaimą Aniaro regiono Monjavos miestelyje. Žuvo mažiausiai 17 žmonių. Lankydamiesi centrinėje Mianmaro dalyje patvirtinome bent 9 civilių gyventojų nužudymus, kurių teisių gynimo grupės nebuvo užregistravusios. Toks kasdienis mirties ritmas išoriniam pasauliui beveik nepastebimas.
„Ar žmonės kitose šalyse žino, kas su mumis vyksta?“ – klausė manęs Aniaro gyventojas Sanas Nyaungas, šluodamas nuolaužas savo namų, kuriuos sudegino Mianmaro kariai, griuvėsiuose.
Tam, kad kad pasiektume fronto liniją Aniare, keliavome naktį ir maskavomės. Mums prireikė trijų dienų, kad įveiktume tai, kas paprastai yra trijų valandų kelionė. Važiavome automobiliu, motociklu, plaukėme valtimi, ėjome pėsčiomis, sukome į šalutinius kelius, kalnų keliukus, judėjome upėmis ir greitkelio ruožais, kurie nuo fronto linijos buvo nutolę mažiau nei per 800 metrų. Daugelyje vietų, kurias aplankėme Aniare, dėl karinės blokados beveik nebuvo ryšio su išoriniu pasauliu. Neveikė patikimas mobiliojo ryšio signalas ir internetas.
Sano Nyaungo kaime, kurio, kaip ir daugumos mūsų aplankytų vietų, pavadinimo saugumo sumetimais nenurodau, ugnis sunaikino beveik 200 namų. Tada iš dangaus pradėjo kristi bombos. Sprogimų metu žuvo trys žmonės, tarp jų – budistų vienuolis. Kariškiai vietiniams paliko dar vieną „staigmeną“: prie namų ir budistų šventyklų buvo padėtos minos. Tai esą turėjo garantuoti skerdynes, net išvykus kariams.
Sanas Nyaungas pradėjo verkti, o jo ašaros buvo didelės ir tikros.
„Aš žinau apie Ukrainą, Gazą. Man jų labai gaila, – kalbėjo vyras. – Mes dalijamės tuo pačiu liūdesiu.“
Išmainyti stetoskopą į ginklą
Mianmaro pilietinio karo šaknys siekia 1962 m., kai generolas užgrobė valdžią, teigdamas, kad kariuomenė reikalinga tam, jog šalis nesubyrėtų dėl etninių grupių kovotojų įsiveržimų.
Šie sukilimai, per kuriuos etninės mažumos reikalavo autonomijos ar net nepriklausomybės, tęsėsi dešimtmečius, įskaitant vieną, kuris laikomas, ko gero, ilgiausiai trunkančiu etninių sukilimų pasaulyje. Per naujausią pilietinio karo protrūkį Bamaro etninės daugumos sukilimas išplėtė konfliktą per visą šalį.
„Kariuomenė negali susitaikyti su tuo, kad šį kartą prieš ją nusiteikę ir bamarai, – pastebėjo dr.Lone Lone. – Štai kodėl jie taip žiauriai elgiasi su mumis“.
41 metų daktaras niekada neketino vadovauti 120 karių batalionui. Ne tik trumparegystė, astma ar chroniški nugaros skausmai lėmė, kad jo, kaip ginkluoto sukilėlio, karjeros perspektyva buvo mažai tikėtina. Gimęs Aniaro miestelyje, kuris garsėja savo darbiniais drambliais, vyras studijavo mediciną, o vėliau vadovavo savo klinikai.
2021 m. jis planavo leistis į didelę kelionę po Europą. Tačiau įvyko perversmas ir chunta įkalino išrinktus Mianmaro vadovus. Dr.Lone Lone prisijungė prie taikių protestų. Tada, kai kariuomenė ėmėsi griežtų priemonių ir paleisdama kulkas į galvą ar širdį pražudė šimtus neginkluotų protestuotojų, įskaitant mažus vaikus, jis pabėgo į pasienio regioną. Ten etninės milicijos būriai tokius baltaodžius miestiečius kaip jis apmokė karo pagrindų.
„Man sekėsi laikyti stetoskopą, o ne ginklą“, – pripažino daktaras.
Vis dėlto dr.Lone Lone kėlė pagarbą. Jis vadovavo medikų korpusui, o paskui įkalbėjo savanorius iš savo gimtojo miesto suformuoti Liaudies gynybos pajėgų batalioną – Mianmaro vyriausybės tremtyje laisvai organizuotą milicijos koaliciją. Jos kariai apie gyvenimą kalbėjo vadinamuoju B.C. (prieš Kristų – red.past.) laiku – iki perversmo.
Vienas iš jų mokėsi antrajame fizikos kurse kolegijoje. Kitas dirbo rinkodaros srityje. Kai kurie kovotojai dar buvo paaugliai, kuomet griebėsi ginklų. Dviem iš jų tebuvo vos po 17 metų. Tuo tarpu vyresnieji savo gyvenimams paspaudė "pauzės" mygtuką: pamiršo pasimatymus, santuoką, vaikus, derlių, atostogas paplūdimyje. Viskas dėl to, ką jie vadino „revoliucija“.
Nepaisant to, iki perversmo puoselėti įpročiai liko iki šiol. Vienas kareivis, purvinais keliais vairuojantis pikapą, vis dar naudojo posūkio signalą, nors netoli fronto linijos tokiam mandagumo gestui buvo maža priežasčių.
Daktaro kariai į šį fronto linijos ruožą atvyko vos prieš savaitę. Gruodžio pabaigoje 7 mėnesius trukęs mūšis šiaurinėje Šanio valstijoje baigėsi 15 sukilėlių batalionų, tarp kurių buvo ir dr.Lone Lone komanda, atsitraukimu.
Kovotojams teko atsitraukti taip greitai, kad jie turėjo palikti numylėtus karo dramblius, menančius didingą Mianmaro karinę praeitį, kai kartu su kovotojais kariavo ir įvairūs kanopiniai gyvūnai.
Mianmaro kariuomenė perka ginklus iš Rusijos ir Kinijos, o sukilėliai jau seniai prarado viltį, kad Vakarai finansiškai parems jų kovą, kaip tai daroma Ukrainoje.
„Mums trūksta kulkų, – pareiškė sukilėlių vadas. – Jaučiuosi prislėgtas mūsų revoliucijos, nes nesulaukiame paramos nei iš Jungtinių Valstijų, nei iš Europos, nors kovojame už federalinę demokratiją“.
Mianmaro generolai sulaukia paramos ir iš kaimyninių šalių, tokių kaip Kinija, Indija bei Tailandas. Jos labiausiai suinteresuotos neleisti, kad nestabilumas ir chaosas persismelktų ir pro jų sienas. Šios šalys taip pat tyliai parėmė neseniai įvykusius rinkimus, kuriuos Jungtinės Tautos atmetė kaip suklastotus.
Po perversmo Vakarų investicijos į šalį išgaravo kaip dūmas. Dėl to generolai, norėdami išpešti pinigų, kliaujasi tokiais projektais kaip vario kasykla centriniame Mianmare, kuri yra Kinijos valstybinės ginklų gamintojos „Norinco“ dukterinė įmonė.
Siekdama apsaugoti šiuos interesus, kariuomenė siaubė netoliese esančius kaimus, degino ir plėšė namus, sprogdino perkeltųjų asmenų prieglaudas.
Aniaro partizanų vadas Thu Reinas, anksčiau dirbęs vario kasykloje, sakė, kad vyriausybė tremtyje, laisvai koordinuojanti centrines šalies pajėgas, jo 80 karių daliniui skyrė tik penkis šautuvus. Sudėję į krūvą savo santaupas, vyrai įsigijo dar 10. Tada jo kariai iš metalo gabalų pasigamino minosvaidžius, bet neturi kuo iš jų šaudyti.
Dangumi pralėkė naikintuvas. Įsitempėme ir laukėme, ar rusų gamybos orlaivis apsuks ratą atgal, kad suduotų smūgį.
„Toks bus visas mano gyvenimas“, – pareiškė Thu Reinas.
Negalėjau pasakyti, ar jis norėtų tam pasipriešinti, ar tiesiog jau susitaikė su savo likimu.
„Visur yra mirtis“
Oro antskrydis buvo surengtas praėjusią savaitę, savaitę prieš tai – dar vienas, o prieš tai – dar vienas, pasakojo kaimo gyventojai. Buvo ir kitų, apie kuriuos niekas neužsimena. Jų visų išvardyti tiesiog neįmanoma.
Restorane sutikta moteris prisipažino, kad jai jau nebeliko ašarų. Sėdėjome ir valgėme makaronus iš dubenėlių.
Sukilėlių kontroliuojamas kaimas yra transporto mazgas, iš kurio partizanų pajėgoms tiekiami degalai ir kitos atsargos. Tai viena iš priežasčių, kodėl kariuomenė niokoja būtent šiuos kaimus.
Vis dėlto, valgyti žmonėms reikia. Makaronai buvo geri. Lankytojai gurkšnojo sultinį, o ant stalų esantys radijo imtuvai transliavo žvalgybinę informaciją. Bombų slėptuvė buvo įstaigos gale. Neatrodė pakankamai didelė, kad sutilptų visi valgytojai.
Makaronų parduotuvės savininkės Wah Wah paklausiau, ar per pastarąsias kelias dienas buvo kokių nors išpuolių. Ji papurtė galvą.
Tada prisiminė. Mažiau nei už 4 km nuo jos buvo surengtas apšaudymas iš oro. Jo metu žuvo šeši žmonės.
„Kada tai buvo?“, – paklausiau.
„Vakar, – atsakė ji. – Aš pamiršau, nes visur mirtis“.
Likus dienai iki vieno iš trijų rinkimų turų du naikintuvai pasiekė kaimą iškart po vidurdienio. Už jų skrido trys girokopteriai. Kuro sandėlio savininkė Khin Moe Hnin dirbo toliau. Tada pasipylė bombos. Jai priklausanti degalinė, medicinos klinika, svečių namai ir kavinė, kurioje žmonės prisijungdavo prie „Starlink“, kad galėtų naudotis internetu, buvo sudeginti. Žuvo dešimt žmonių, įskaitant moters svainį.
„Žinojau, kad vieną dieną taip nutiks, – pripažino ji. – Bombos krenta nuolat.“
Vieną vakarą planavome keltis valtimi per upę – tiltai buvo bombarduojami per dažnai, kad jais būtų galima naudotis. Tačiau per radiją mus įspėjo apie netoliese dreifuojančius ginkluotus parasparnius.
Laikais iki perversmo viešėdamas medicinos konferencijoje Balyje, dr.Lone Lone matė parasparnius, sklandančius virš paplūdimio. Jų ryškūs sparnai rėžė akį mėlyno dangaus fone. Dabar jis galvojo apie kareivius, sklendžiančius per tamsią it rašalas naktį ir laikančius bombas.
Du iš kariuomenės dezertyravę karininkai pasakojo, kad desantininkai laikomi lengvai pakeičiamais kariuomenėje, kuri priklauso nuo šauktinių ir narkotikų, tokių kaip metamfetaminas, kad užpildytų gretas.
Palaukėme porą valandų, kol pavojus praėjo.
„Kariuomenė yra kūrybinga vienu atžvilgiu, – pasakė daktaras, tamsai slopinant jo balsą. – Jie visada randa naujų būdų žudyti.“
Lūžio taškas
Toliau keliavome per terorizuojamą šalies centrą. Praėjus porai dienų po apsilankymo makaronų parduotuvėje, 6 valandas motociklais riedėjome šalutiniais keliais. Mano burnoje ir giliai ausyse buvo dulkės. Mano motociklo vairuotojas, persimetęs per petį šautuvą ir prie diržo prisisegęs granatą, paspaudė greičio pedalą. Staiga pamatėme kelyje stovintį juodą sedaną. Jis buvo keistai švarus. Sustojome. Iš automobilio išlipo vyras ilga barzda ir žilais į kasą surištais plaukais. Jis vilkėjo militaristinės žalios spalvos marškinėliais ir sarongu. Prie juosmens buvo prisisegęs revolverį. Neįsivaizdavau, kas jis toks. Taip pat nežinojau, kur mes esame.
Vyras nusišypsojo ir ištiesė ranką.
„Galite vadinti mane broliu Zero, – pareiškė jis. – Mano dalinys – „Zero“ partizanų pajėgos“.
Brolis Zero, kitaip žinomas kaip Thetas Gyi, veikia sukilėlių kontroliuojamoje teritorijoje aplink Mjindžianą, netoli Mandalajaus, antrojo pagal dydį Mianmaro miesto. Jis menininkas, kuris ėmėsi ginklo po perversmo. Jo žmona buvo sugauta chuntos kontroliuojamoje teritorijoje. Dėl ryšių su juo moteris buvo nuteista 25 metams kalėjimo. Ant jo rankos ištatuiruotas jos veidas.
Savo stovykloje Thetas Gyi parodė į žemėje bombos išmuštą kraterį. Vėliau apžiūrėjome kitą duobę, didesnę ir gilesnę. Tai buvo kalėjimas jo kareiviams, kurie bandė pabėgti. Penkerius metus trunkantis karas, per kurį viltis atsikvėpti tapo ypač menka, padidino dezertyrų skaičių.
„Mes neturime daug galimybių, – kalbėjo jis. – Turime išlaikyti savo karius.“
Vasario mėnesį Aniaro sukilėlių vadas, susiginčijęs su kitais partizanų lyderiais, pasidavė Mianmaro kariuomenei. Iškart po to padaugėjo preciziškų išpuolių prieš Aniaro pasipriešinimo pajėgas. Ko gero, dėl jo suteiktos žvalgybinės informacijos.
Kovo viduryje, po mūsų kelionės į Aniarą, sukilėlių kovotojai neteko Tagaungo, strategiškai svarbaus miesto, kurį buvo užėmę 2024 m.
Dr.Lone Lone vyrai buvo priversti trauktis iš mūsų aplankytos kalvos viršūnės fronto linijoje. Jo batalionas dabar yra perpus mažesnis nei tada, kai su juo susitikome. Jo vado pavaduotojas – kuris kone apkabino mane, kai padovanojau jam kelis paketėlius „Starbucks“ karamelinės latės, jo mėgstamiausio gėrimo – dezertyravo. Taip pat ir buvęs mokytojas, kuris man nuoširdžiai pasakojo, jog yra pasiryžęs mirti, jei tai reikštų kariuomenės remiamo režimo sunaikinimą.
-
Šaltiniai: Mianmaro chuntos oro ataka pražudė mažiausiai 17 žmonių
-
Mianmaro prezidentu išrinktas chuntos vadovas Min Aung Hlaingas
-
Mianmaro chuntos vadas prisaikdintas prezidentu
-
JT žmogaus teisių vadovas ragina nedelsiant paleisti kalinamą Mianmaro demokratinę lyderę
-
Pareiškimas: kalinama buvusi Mianmaro lyderė Aung San Suu Kyi bus perkelta į namų areštą
-
Mianmare per sprogimą pastate, kuriame laikyti sprogmenys, žuvo daugiau nei 45 žmonės
Vieną vakarą mūsų kelionės metu, staiga sustojus sunkvežimiui, pašokau iš miego, ir sužinojau, kad laukiame dar vieno galimo oro antskrydžio. Daktaras man nusišypsojo. Kaip beviltiško karo vadas, jis daug juokėsi. Paskui jis surimtėjo.
„Jei man nepavyks laimėti revoliucijos, tapsiu vienuoliu“, – pareiškė jis. „Visada stengiuosi medituoti, bet kartais šiame pasaulyje tai per sudėtinga.“
