Vasario mėnesį buvo lygiai dešimt metų po paskutinio Ukrainos ir Rusijos taikos susitarimo. Tačiau per tą laiką jis atnešė tik smurtą, drakoniškai išaugusį nepasitikėjimą ir galiausiai – plataus masto invaziją.
„Aš apie tai pasakiau prezidentui Donaldui Trumpui, – teigė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis praėjusį mėnesį duodamas interviu CNN. – Jei pavyks pasiekti, kad Vladimiras Putinas nutrauktų karą, bus puiku. Bet žinokite, kad jis gali sukčiauti. Jis mane taip apgavo. Po Minsko paliaubų“.
Minsko susitarimais – pirmuoju, pasirašytu 2014 m. rugsėjį, o jam žlugus – antruoju, žinomu kaip Minskas II, pasirašytu vos po penkių mėnesių – buvo siekiama užbaigti kruviną konfliktą tarp Kyjivo pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų Donecke ir Luhanske, Ukrainos rytiniame Donbaso regione.
Tą susitarimą pasirašė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir tuometinis Ukrainos vadovas Petro Porošenka bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO). Deja, susitarimai niekada nebuvo pilnai įgyvendinti, o per septynerius metus periodiškai kildavo smurto protrūkių.
CNN pabrėžė, kad ekspertai įspėja, jog šiuo metu, kai Ukraina ir jos sąjungininkės bando ieškoti kito kelio į taiką, Minsko susitarimų nesėkmės yra tarsi įspėjamasis pavyzdys taikdariams, kad „istorijos pasikartojimo rizika yra akivaizdi“.
Šią riziką įvertinę žurnalistai išskyrė tris pamokas, į kurias atkreiptų dėmesį Kyjivas ir jo sąjungininkai, siekdami taikos.
Ukrainos karinių raumenų stiprinimas
2015 m. Vakarų karinė pagalba Ukrainai buvo minimali ir daugiausia apsiribojo neletalinėmis prekėmis, nors buvusio JAV prezidento Baracko Obamos administracija tiekė gynybinę karinę įrangą, priminė CNN.
„Krizė negali būti išspręsta karinėmis priemonėmis“, – pareiškė tuometinė Vokietijos kanclerė Angela Merkel savo kalboje 2015 m. Miuncheno saugumo konferencijoje, kuri sutapo su derybomis dėl Minsko II susitarimo.
Nepadėjo ir tai, kad abu Minsko susitarimai buvo pasirašyti iškart po didelių Ukrainos karinių pralaimėjimų arba jų metu.
Pirmasis susitarimas buvo pasirašytas po, kaip manoma, daugiausiai aukų pareikalavusio karo Donbase epizodo prie Ilovaisko. 2014 m. rugpjūčio pabaigoje žuvo šimtai Ukrainos karių, kurie bandė bėgti iš miesto, kad išvengtų apsupties.
Po kelių mėnesių antrasis Minsko susitarimas buvo pasirašytas tuo metu, kai dėl kito Donecko miesto, Debalcevės, vyko įnirtingos kovos. Tas mūšis tęsėsi kelias dienas po pradinio ugnies nutraukimo termino.
Tuo metu Prancūzijos ambasadoje Berlyne dirbusi diplomatė Marie Dumoulin sakė, kad dėl šių pralaimėjimų tiek Ukraina, tiek jos sąjungininkės derybose atsidūrė užnugaryje.
„Iš esmės pagrindinis tiek Prancūzijos, tiek Vokietijos, tiek ukrainiečių tikslas buvo nutraukti kovas, – paaiškino ji CNN.
Tačiau, pridūrė ji, „Rusija per savo tarpininkus, taip pat tiesiogiai, užėmė daug stipresnę padėtį mūšio lauke, todėl galėjo padidinti kovų intensyvumą ir taip daryti papildomą spaudimą deryboms“.
Žvelgiant iš karinės perspektyvos, Vakarų remiama, beveik milijoninė dabartinė Ukrainos kariuomenė yra beveik neatpažįstama nuo nepakankamai finansuojamų ir menkai aprūpintų pajėgų, kurios 2014 m. stojo į kovą su Rusijos remiamais separatistais.
Ir vis dėlto, Ukrainai priimant pasiūlymą dėl laikinų paliaubų, ji susiduria su dvigubu iššūkiu, pabrėžė CNN.
Pirma, Rusija su didžiulėmis personalo ir įrangos nuostoliais pastaraisiais mėnesiais žengia į priekį rytiniame fronte ir beveik kasdien rengia oro atakas prieš Ukrainos miestus. Antra, JAV, didžiausia Ukrainos rėmėja, nors ir atnaujino karinės pagalbos tiekimą Ukrainai, analitikai sutinka, kad po kivirčo Baltuosiuose rūmuose Ukraina užima labai nestabilią poziciją.
„Ukrainos padėtis dabar yra labai nestabili, – įvertino Vokietijos tarptautinių ir saugumo reikalų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Sabine Fischer. – Ukraina... D.Trumpo administracijos požiūriu tapo kliūtimi šiai normalizacijai, kurios jie nori santykiuose su Rusija.“
„Ne“ greitiems susitarimams
Ekspertai sutinka, kad Minsko susitarimai buvo sudaryti skubotai, nes smurtas paaštrėjo. Derybose dalyvavęs buvęs Vokietijos valstybės tarnautojas Johanesas Regenbrechtas anksčiau paskelbtame straipsnyje nurodė, kad 2015 m. vasarį Ukrainos sąjungininkai pasiekė tokį tašką, kai susirūpino, jog leidimas Rusijai toliau veikti neprižiūrimai „būtų lėmęs faktinį Rytų Ukrainos atsiskyrimą, kontroliuojamą Maskvos“.
Ekspertai sako, kad parengtame dokumente palikta per daug dviprasmybių, kai reikėjo įgyvendinti susitarimą. Opiausias klausimas buvo, kaip susieti karines nuostatas (ugnies nutraukimą ir ginklų atitraukimą) su politinėmis (vietos rinkimus ir „specialų režimą“ separatistų kontroliuojamose teritorijose).
„Ukraina sakė, kad pirmiausia mums reikia saugumo, o tada galėsime įgyvendinti politines nuostatas. Rusija sakė, kad įgyvendinus politines nuostatas, separatistai bus patenkinti ir nustos kariauti“, – komentavo M.Dumoulin, kuri dabar yra Europos užsienio santykių tarybos programos „Platesnė Europa“ vadovė.
Šis pradinis nesutarimas buvo pirmas ženklas to, ką ji ir kiti ekspertai laiko galutiniu Maskvos ketinimu pasinaudoti Minsko politinėmis nuostatomis, kad įgytų didesnę Ukrainos kontrolę.
Pasak CNN, D.Trumpo noras greitai užbaigti karą rodo, jog JAV gali ne tik rizikuoti skubotai sudaryti ydingą susitarimą, bet ir iš tikrųjų norėti pasitenkinti kažkuo, kas nesiūlo ilgalaikių sprendimų.
„Visapusiški paliaubų susitarimai nesudaromi greitai... Jie labai sudėtingi, daugybė subtilybių... Ir aš nemanau, kad D.Trumpo administracija siekia būtent to“, – kalbėjo Vokietijos tarptautinių ir saugumo reikalų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja S.Fischer.
Saugotis klaidinančių naratyvų
Galiausiai didžiausia Minsko susitarimų, ypač Minsko II, problema buvo ne tai, kas buvo tekste, o tai, ko jame nebuvo, pažymima straipsnyje.
Visame susitarimo tekste nė karto nepaminėta „Rusija“, nors buvo aiškių įrodymų, kad Rusija ir ginkluoja separatistus, ir siunčia Rusijos kariuomenės pastiprinimą.
„Visi žinojo, kad Rusija dalyvavo, bet derybų labui tai nebuvo pripažinta, – pastebėjo M.Dumoulin. – Susitarimai buvo grindžiami fikcija, kad karas vyko tarp Donecko ir Luhansko separatistų ir Kyjivo ir kad galiausiai tai buvo vidaus konfliktas.“
Šiandien tiesioginės paralelės nėra, tačiau, ekspertų teigimu, yra rizika, kad Maskva dabar naudoja melagingą pasakojimą, jog V.Zelenskis yra neteisėtas, nes nesugebėjo surengti rinkimų – Ukrainos įstatymuose aiškiai nurodyta, kad rinkimai negali būti rengiami karo padėties metu – kad karą pervadintų į kažką, kas turėtų būti išspręsta Ukrainos viduje, ir galiausiai pasiektų valdžios pasikeitimą.
Dar didesnį nerimą Ukrainai kelia tai, kad JAV laikosi panašios pozicijos: D.Trumpas praėjusį mėnesį pavadino V.Zelenskį „diktatoriumi be rinkimų“, nors vėliau nuo šio pareiškimo atsiribojo.
Minsko susitarimų žlugimas nepalieka abejonių dėl tokių melagingų teiginių įtvirtinimo rizikos.
-
Baltieji rūmai atskleidė, ar D.Trumpas šiandien kalbėsis su V.Putinu, ir įvertino paliaubų galimybę
-
D.Trumpas: pirmadienį gali paaiškėti nauja informacija apie galimas paliaubas Ukrainoje
-
D.Trumpas apie pažadą nutraukti karą Ukrainoje per 24 valandas: buvau sarkastiškas
-
JK ministras pirmininkas: V.Putinas nėra rimtai nusiteikęs dėl taikos
-
D.Trumpas sako turintis gerų naujienų dėl paliaubų, V.Zelenskiui atrodo kitaip
-
K.Starmeris kreipėsi į pasaulio lyderius: V.Putinas turės sėsti prie derybų stalo
Tuometinė fikcija, kad Rusija nėra agresorė ar konflikto šalis, kartu su nepakankamu spaudimu Maskvai sankcijų ar mirtinų karinių atsargų tiekimo Ukrainai forma galiausiai lėmė, kad Minske taip ir nebuvo sprendžiama pagrindinė konflikto priežastis.
