Albanijoje gimusį R.Hadrojų ir tris vyresnius jo brolius augino vieniša motina. Pasak pašnekovo, kai jis buvo 5–6 metų amžiaus, jo nenorėjo leisti į mokyklą: šeima labai sunkiai vertėsi, motina manė, kad verčiau vaikai turėtų dirbti.
„Ji buvo įtikėjusi, kad išsilavinimas – ne romams, ir nemanė, jog išsilavinimas bus mums naudingas. Todėl slėpdavau knygas tualete, rūsyje turėjome bunkerį – jame knygas skaitydavau pasišviesdamas žvake. Tikėjau, kad išsilavinimas nuves mane ten, kur noriu būti“, – prisimena 40 metų amžiaus R.Hadrojus.
R.Hadrojus: „Todėl slėpdavau knygas tualete, rūsyje turėjome bunkerį – jame knygas skaitydavau pasišviesdamas žvake. Tikėjau, kad išsilavinimas nuves mane ten, kur noriu būti.“
Kai R.Hadrojus sulaukė 15 metų amžiaus, motina nenorėjo pasirašyti prašymo, kad jį priimtų į vidurinę mokyklą, todėl teko parašą suklastoti. Vis dėlto į mokyklą pašnekovas buvo priimtas: mokytojai sužinoję, kad jis itin profesionalų prašymą parašė pats, jaunuolį itin palaikė.
Pasak pašnekovo, jam norą mokytis įkvėpė televizija ir pomėgis skaityti knygas. Be to, jis itin dėkingas pradinės mokyklos akordeono mokytojai, kuri padrąsindavo ne tik žodžiais, bet ir suteikdavo materialinės pagalbos.
„Ji visada su manimi kalbėdavo apie išsilavinimo svarbą, į klasę atnešdavo man maisto – tuo metu namuose neturėjome ką valgyti. Iš pradžių eidavau į mokyklą, nes ji parūpindavo man pusryčius. Mokytoja mane įkvėpė ir savo žodžiais, ir kitokia pagalba: pirko knygas, rūbus, batus“, – 15min teigė R.Hadrojus
R.Hadrojus: „Mes esame mylintys žmonės: įsimylime tą nedidelę pagalbą, kurią mums suteikia kiti.“
Pašnekovo teigimu, būtent aplinkinių parama gali itin prisidėti prie romų integracijos. „Mes esame mylintys žmonės: įsimylime tą nedidelę pagalbą, kurią mums suteikia kiti“, – pridūrė jis.
Ragina padėti romams mokytis
R.Hadrojus tikina, kad, nepaisant nuolatinės diskriminacijos, jis mokyklą baigė puikiais pažymiais. Tačiau dėl odos spalvos ir tautybės Albanijoje jam universitetų durys liko uždaros.
Pasak pašnekovo, praėjus septyneriems metams po mokyklos baigimo, jis prašymus studijuoti pateikė dešimčiai Jungtinės Karalystės (JK) universitetų, ir iš visų gavo teigiamą atsakymą. Šioje šalyje R.Hadrojus įgijo magistro laipsnį socialinių mokslų srityje.
„Tuomet nusprendžiau grįžti į Albaniją. Daug žmonių manęs klausė: kodėl? Juk galėjau likti ten, kur nėra diskriminacijos. Tačiau grįžau, nes norėjau būti pavyzdys savo bendruomenei“, – pasakojo R.Hadrojus.
R.Hadrojus: „Tuomet nusprendžiau grįžti į Albaniją. Daug žmonių manęs klausė: kodėl? Juk galėjau likti ten, kur nėra diskriminacijos. Tačiau grįžau, nes norėjau būti pavyzdys savo bendruomenei.“
Grįžęs į gimtinę, R.Hadrojus su žmona įkūrė organizaciją „Walk in my shoes“, padedančią romams įgyti išsilavinimą. Pašnekovas tikina, kad, paklausęs žmonos, kodėl ji nori skatinti romų vaikų švietimą, išgirdo netikėtą atsakymą.
„Ji atsakė: esu tikra, kad mano dukra įsimylės romą. Ir nenoriu, kad ji įsimylėtų vieną iš tų, kurie yra įtartini, kurie vagia. Todėl geriau dirbsiu su jais (jaunais romais – red.), kad padėčiau jiems įgyti išsilavinimą.
Tas pats galioja žurnalistams ir visiems kitiems, kurie dirba su romų bendruomene: jei jūsų dukros įsimylės romus, kelio atgal nebus. Todėl dirbkite, kad jūsų dukros sutiktų gerus romus“, – šypsodamasis kalbėjo R.Hadrojus.
Požiūris į romus keičiasi
Pasak R.Hadrojaus, šiuo metu jis gerai atpažįstamas Albanijos žiniasklaidoje, tapo pavyzdžiu šalies romų bendruomenei. Vis dėlto tėvynėje jis turi skaudžios patirties – dėl tautybės buvo išvarytas iš kelių viešų vietų, pavyzdžiui, bibliotekos ir banko.
„Mane iš bibliotekos išvariusi moteris buvo nubausta maždaug 600 eurų bauda ir atleista iš darbo. Kai mane išvarė iš baro – pasakė, kad man čia nėra vietos – apie tai pranešiau specialiai tarnybai, baras buvo uždarytas“, – pasakojo jis apie griežtus Albanijos įstatymus, padedančius kovoti su diskriminacija.
Nors Albanijoje 2017 metais romai įstatymu buvo pripažinti nacionaline mažuma, R.Hadrojus tikina, kad požiūris į juos keičiasi pamažu.
Pasak pašnekovo, labiausiai prie visuomenės požiūrio keitimo prisideda žiniasklaida. Todėl jis ragino lietuvių žurnalistus daugiau dėmesio skirti romams.
„Jei žurnalistai pakeis rašymo apie romus kryptį, jie pakeis mano gyvenimą. Jis – jūsų rankose: jei mane ir mano bendruomenę nušviesite negatyviai, žmonės su manimi blogai elgsis.
R.Hadrojus: „Tikiu, kad ir Lietuvos romų bendruomenėje atsiras bent vienas ar du teigiami pavyzdžiai. Galbūt moteris, kuri gražiai mezga, ar moteris, kuri puikiai gamina? Tikiu, kad puikių romų yra daugiau, nei tų, kuriuos žiniasklaida vaizduoja kaip narkotikų prekeivius.“
Tikiu, kad ir Lietuvos romų bendruomenėje atsiras bent vienas ar du teigiami pavyzdžiai. Galbūt moteris, kuri gražiai mezga, ar moteris, kuri puikiai gamina? Tikiu, kad puikių romų yra daugiau, nei tų, kuriuos žiniasklaida vaizduoju kaip narkotikų prekeivius“, – tikino R.Hadrojus.
Paklaustas, kodėl Europoje romai vis dar nelaikomi „savais“, R.Hadrojus teigė manąs, kad europiečiai neskiria pakankamai dėmesio jų integracijai.
„Čia jau esame tūkstantį metų, tačiau su mumis elgiamasi kaip su imigrantais. Man kyla klausimas: kas nutiks su tais imigrantais, pavyzdžiui, iš Irako, kurie dabar atvyksta į Europą? Ar ir jiems prireiks tūkstančio metų, kad įsikurtų?“ – retoriškai klausė pašnekovas.
R.Hadrojus: „Čia jau esame tūkstantį metų, tačiau su mumis elgiamasi kaip su imigrantais. Man kyla klausimas: kas nutiks su tais imigrantais, pavyzdžiui, iš Irako, kurie dabar atvyksta į Europą? Ar ir jiems prireiks tūkstančio metų, kad įsikurtų?“
„Nemanau, kad tai mūsų kaltė: pažiūrėkite į mane, į mano šeimą, į žmones, kuriuos pažįstu. Į tuos, kurie yra išsilavinę ir kuriuos visuomenė vienaip ar kitaip parėmė.
Su šiek tiek aplinkinių pagalbos esu tas, kas šiandien esu: gyvenime man pasisekė ir esu geras pavyzdys savo bendruomenei“, – 15min teigė R.Hadrojus.
Pasiūlymai integracijai
Kalbėdamas apie vadinamąjį Vilniaus romų taborą, R.Hadrojus pateikė Suomijos pavyzdį: prieš šaliai stojant į Europos Sąjungą (ES), jai reikėjo spręsti dviejų didelių romų gyvenviečių klausimą.
Pasak pašnekovo, gyvenvietės buvo išskaidytos – romai apgyvendinti tarp suomių, todėl lengviau integravosi į visuomenę. „Nebėra Suomijos romų, kurie elgetautų ar neitų į mokyklą. O geriausia yra tai, kad kiti žmonės pažįsta romus, supranta, kad ne visi jie – nusikaltėliai, kad jie – kitokie, nei vaizduoja žiniasklaida“, – kalbėjo R.Hadrojus.
Jis tikino, kad Albanija nuėjo kitu keliu – steigdama gyvenvietes, tam panaudojant Vyriausybės ir Jungtinių Tautų vystymo programos, nevyriausybinių organizacijų lėšas ir pastangas.
Anot R.Hadrojaus, nors didelė dalis romų bendruomenės Albanijoje integravosi, Vyriausybės sukurtame „gete“ vaikai neina į mokyklas ir problemos tęsiasi.
2011 metų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno apie 2,1 tūkst. romų. Vilniaus taboras yra didžiausia koncentruotai romų gyvenama vieta Baltijos šalyse.
2016-aisiais tabore gyveno apie 500 žmonių, šiuo metu, savivaldybės duomenimis, nuolatinių gyventojų yra apie 240–260.
