Kaip Ramzanas Kadyrovas atėjo į valdžią – ir kodėl pirmosios aukos buvo ne priešai, o savi
Kai 2000-aisiais Maskva paskyrė buvusį muftijų Achmatą Kadyrovą vadovauti Kremliui lojaliai Čečėnijos administracijai, jo sūnus Ramzanas dar buvo menkai žinomas veikėjas.
Oficialiai jis vadovavo tėvo asmens apsaugai – daliniui, kuris turėjo saugoti respublikos vadovą, tačiau ilgainiui tapo savarankiška ginkluota jėga.
Vienas pirmųjų išsamių viešų liudijimų apie šio dalinio veiklą pasirodė 2003 metų birželį, kai „Novaja gazeta“ paskelbė Anos Politkovskajos straipsnį „Kadyrovai sprendžia viską. Ir visus?“. Jame žurnalistė aprašė su Achmato Kadyrovo apsauga siejamus žmonių grobimus, plėšimus ir neteismines egzekucijas.
Tarp jos aprašytų nusikaltimų buvo ir vienos šeimos sušaudymas – nužudyti trys vyrai ir 27 metų trijų vaikų motina. Politkovskaja atsakomybę už šį nusikaltimą tiesiogiai siejo su Ramzanu Kadyrovu ir jo vadovaujamu būriu.
Lūžis įvyko 2004 metų gegužės 9 dieną. Grozne, per Pergalės dienos minėjimą „Dinamo“ stadione, po tribūna paslėpta bomba nusinešė mažiausiai septynių žmonių gyvybes.
Tarp žuvusiųjų buvo ir Achmatas Kadyrovas. Tą dieną Ramzanas Kadyrovas buvo Maskvoje, o tėvo apsaugą buvo patikėjęs vienam artimiausių savo bendražygių Magomedui Israpilovui, pravarde Mamakas.
Tėvo mirtis Ramzanui atvėrė kelią į valdžią, tačiau ne iš karto. Jam tuomet buvo vos 27-eri, o Čečėnijos konstitucija neleido respublikos vadovu tapti jaunesniam nei 30 metų asmeniui. Todėl kelerius metus jis formaliai kilo valdžios hierarchijoje, o realią įtaką stiprino remdamasis jam lojaliomis jėgos struktūromis.
Būtent šiuo pereinamuoju laikotarpiu prasidėjo virtinė žudynių, kurias tyrėjai ir žurnalistai siejo su konkurentų bei potencialių varžovų šalinimu Ramzanui Kadyrovui telkiant vis daugiau galios savo rankose.
Pirmoji auka – iš paties Kadyrovo aplinkos
Apie žmogžudysčių virtinės pradžią išsamiai pasakoja žurnalistų „Projekt“ ir OCCRP atliktas tyrimas.
2009 metais buvo nužudytas Magomedas Israpilovas, pravarde Mamakas – tas pats žmogus, kuriam Ramzanas Kadyrovas 2004-aisiais buvo patikėjęs tėvo saugumą. Kartu nužudytas ir jo brolis Achmedas: jam nukirsta galva, o kūnas viešai išstatytas Kadyrovų gimtajame Centorojuje.
Įsakė atiduoti sudraskyti liūtui
Leidinio „Projekt“ žurnalistinio tyrimo duomenimis, Ramzanas Kadyrovas esą įsakė Israpilovą atiduoti sudraskyti jo privačiame zoologijos sode laikytam liūtui.
Dėl nužudymo motyvo minimos bent dvi versijos. Pagal vieną jų R.Kadyrovas galėjo šalinti žmones, galėjusius ką nors žinoti apie jo tėvo nužudymo aplinkybes. Pagal kitą, kurią „Projekt“ tyrėjai vertina kaip labiau tikėtiną, Mamakas po Achmato Kadyrovo mirties pats siekė didesnės įtakos Čečėnijoje ir dėl to tapo pavojingu konkurentu.
Panašiai buvo pašalintas ir Movladis Baisarovas – dar vienas buvęs Achmato Kadyrovo apsaugos vadas. Jo padėtis buvo išskirtinė: skirtingai nei dauguma Ramzanui Kadyrovui lojalių ginkluotų grupių, M.Baisarovo vadovaujamas būrys „Gorec“ formaliai priklausė federalinei FSB struktūrai. Tai bent kurį laiką leido jam išlaikyti nepriklausomybę nuo Grozno valdžios.
M.Baisarovas atvirai atsisakė paklusti Kadyrovui, žiniasklaidai pasakojo apie žmonių grobimus ir neteismines egzekucijas Čečėnijoje, o vėliau mėgino susisiekti su Generaline karine prokuratūra.
Netrukus R.Kadyrovui pavaldžios struktūros paskelbė jo federalinę paiešką pagal seną baudžiamąją bylą, kurioje M.Baisarovas anksčiau buvo tik liudytojas. Jis pats tvirtino, kad byla tėra pretekstas su juo susidoroti.
2006 metų lapkritį M.Baisarovas buvo nušautas Maskvoje. Oficiali versija skelbė, kad jis žuvo priešindamasis sulaikymui. Tačiau žiniasklaida, remdamasi savo šaltiniais, rašė, kad operacijai vadovavo vienas artimiausių R.Kadyrovo bendražygių Adamas Delimchanovas.
Aršiausia ir atviriausia kova dėl įtakos vyko su broliais Jamadajevais. Tuo metu jie buvo laikomi bene vieninteliais Čečėnijoje, galėjusiais realiai mesti iššūkį stiprėjančiai Kadyrovo valdžiai.
Jamadajevų užnugaris buvo Maskvoje – jie turėjo tvirtų ryšių Gynybos ministerijoje ir karinėje žvalgyboje. Be to, jų vadovaujamas batalionas „Vostok“ buvo pavaldus ne Groznui, o federalinei valdžiai. R.Kadyrovui tai reiškė vieną: respublikoje veikė ginkluota jėga, kurios jis nekontroliavo. Įtampa tarp abiejų stovyklų ne kartą virto atvirais ginkluotais susirėmimais.
Buvo nušautas savo automobilyje, sustojęs prie šviesoforo
2008 metais konfliktas persikėlė į Maskvą. Rugsėjo 24-ąją Ruslanas Jamadajevas buvo nušautas savo automobilyje, sustojęs prie šviesoforo.
Jo brolis Sulimas Jamadajevas išvyko į Dubajų, tačiau ir ten tapo taikiniu. 2009 metų kovą jis buvo pašautas savo gyvenamojo namo požeminėje automobilių aikštelėje ir vėliau mirė. Tirdama nužudymą Dubajaus policija tarp įtariamų jo organizatorių viešai įvardijo Adamą Delimchanovą – vieną artimiausių R.Kadyrovo bendražygių. Jie abu kaltinimus atmetė, vadindami juos provokacija prieš Rusiją.
Trečiajam broliui Isai Jamadajevui pavyko išgyventi. 2009 metais jis iš anksto sužinojo apie rengiamą pasikėsinimą ir, bendradarbiaudamas su teisėsauga, sutiko tapti masalu.
Įtariamas žudikas buvo sulaikytas. Vėliau paviešintame jo apklausos įraše vyras teigė, kad I.Jamadajevo nužudymą už milijoną dolerių esą užsakė pats Ramzanas Kadyrovas.
Šis laikotarpis svarbus norint suprasti, kas vyko vėliau. Dar prieš 2007 metais oficialiai tapdamas Čečėnijos vadovu R.Kadyrovas jau buvo pašalinęs didžiąją dalį realių ir potencialių varžovų.
Ir tai buvo ne tiek politinė opozicija, kiek žmonės iš tos pačios jėgos struktūrų aplinkos – vadai, turėję savų kovotojų, ryšių Maskvoje ir galėję mesti iššūkį jo valdžiai.
Čečėnijoje susiformavęs susidorojimo modelis netrukus ėmė ryškėti ir už respublikos ribų. Keitėsi geografija, tačiau kartojosi tie patys elementai: su R.Kadyrovo aplinka siejami žmonės, lojalumo ir asmeninių ryšių tinklai, o tarp galimų užsakovų, tarpininkų ir tiesioginių vykdytojų likdavo pakankamai grandžių, kad atsakomybę būtų sunku atsekti iki pat viršūnės.
Vėliau R.Kadyrovo priešininkus imta žudyti ir kitose Rusijos vietose, o galiausiai – užsienyje.
Garsiausios politinės žmogžudystės – Politkovskaja ir Nemcovas
Tačiau tarptautinį R.Kadyrovo režimo įvaizdį bene labiausiai formavo dvi politinės žmogžudystės – žurnalistės Anos Politkovskajos ir opozicijos politiko Boriso Nemcovo.
Abiejose bylose teismai nuteisė nusikaltimų vykdytojus ir su jų organizavimu siejamus asmenis, tačiau svarbiausias klausimas liko neatsakytas: kas užsakė šias žmogžudystes.
Nei Politkovskajos, nei Nemcovo byloje užsakovas nebuvo nustatytas. Ši riba tarp to, kas įrodyta, ir to, ką leidžia įtarti tyrimų metu atskleisti ryšiai, bus svarbi ir nagrinėjant vėlesnius susidorojimus su Kadyrovo kritikais.
Leidinio „Novaja gazeta“ žurnalistė Ana Politkovskaja ne vienerius metus nuosekliai tyrė R.Kadyrovo ir jo aplinkos nusikaltimus. Dar 2003-iaisiais ji rašė apie jam pavaldžių žmonių vykdomus grobimus, turto prievartavimą ir kitus nusikaltimus.
Prie šios temos A.Politkovskaja grįžo ir 2006 metų rugpjūtį, likus mažiau nei dviem mėnesiams iki savo mirties. Straipsnyje „Ginklų sudėjimas, Kadyrovo išskaičiavimas. Kaukazo mazgas“ ji nagrinėjo Šiaurės Kaukaze paskelbtą kovotojų amnestiją. Oficialiai ji turėjo suteikti galimybę ginklus sudėjusiems kovotojams grįžti į civilį gyvenimą. A.Politkovskaja rašė, kad tikrovė buvo kitokia: amnestija virto viešųjų ryšių akcija, o norintiems ja pasinaudoti tekdavo sutikti prisijungti prie R.Kadyrovo kontroliuojamų ginkluotų dalinių.
Viename iš aprašytų epizodų ji pasakojo apie buvusį lauko vadą Išijevą – kai Kadyrovas jį apkaltino išdavyste, dingo 24 jo giminaičiai, tarp jų moterys ir trimetis vaikas.
A.Politkovskajos santykiai su R.Kadyrovu buvo atvirai priešiški. 2004 metų birželį žurnalistė nuvyko į Centorojų kalbėtis su tuomečiu Čečėnijos pirmuoju vicepremjeru.
Po susitikimo paskelbtame reportaže ji atskleidė, kad R.Kadyrovas vadino ją prieše ir pareiškė, jog ji esanti „blogesnė už Basajevą“. Pokalbis buvo toks grėsmingas, kad išeidama A.Politkovskaja, kaip pati vėliau rašė, laukė šūvio į nugarą.
2006 metų spalio 7 dieną A.Politkovskaja buvo nušauta prie savo namų laiptinės Maskvoje. Žudikas jos laukė prie lifto. Paleidęs kelis šūvius, jis priėjo arčiau ir paleido žurnalistei į galvą kontrolinį šūvį. Pistoletas su duslintuvu buvo paliktas nusikaltimo vietoje.
2018 metais Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad Rusija A.Politkovskajos nužudymo neištyrė tinkamai. Nors vykdytojai ir dalis nusikaltimo organizatorių buvo nustatyti bei nuteisti, tyrimas taip ir neatsakė į svarbiausią klausimą – kas užsakė žmogžudystę.
EŽTT pabrėžė, kad Rusijos teisėsauga nepakankamai ištyrė versijas, siejusias nusikaltimą su A.Politkovskajos profesine veikla, įskaitant galimą Čečėnijos valdžios atstovų ar FSB pareigūnų vaidmenį.
Kas užsakė žmogžudystę, iki šiol nežinoma. Leidinio „Novaja gazeta“ vyriausiasis redaktorius Dmitrijus Muratovas ją siejo su paskutiniu A.Politkovskajos tyrimu Čečėnijoje – prieš mirtį žurnalistė domėjosi Achmato Kadyrovo fondo finansais. D.Muratovo manymu, būtent šis tyrimas galėjo tapti jos nužudymo priežastimi.
Po žmogžudystės – valstybinis apdovanojimas
Boriso Nemcovo ir Kadyrovų keliai buvo susikirtę gerokai prieš jo nužudymą. Pats B.Nemcovas yra aprašęs 2002 metų vizitą Čečėnijoje, kur Achmato Kadyrovo kvietimu dalyvavo viešame renginyje ir pasisakė prieš prezidentinio valdymo modelį respublikoje.
B.Nemcovo teigimu, po kalbos prie jo priėjo FSB pareigūno pažymėjimą turėjęs vyras ir pareiškė, kad už tokius žodžius jį reikėtų nužudyti. Aplinkiniai esą paaiškino, kad tai buvęs Ramzano Kadyrovo „pokštas“.
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui, 2015 metų vasario 27-osios vakarą B.Nemcovas buvo nušautas Maskvos centre, ant Didžiojo Moskvoreckio tilto, vos už kelių šimtų metrų nuo Kremliaus. Tuo metu vienas žinomiausių V.Putino kritikų rengė ataskaitą apie Rusijos kariuomenės vaidmenį kare Ukrainoje.
Tarp galimų nužudymo motyvų buvo minima ir B.Nemcovo kritika Vladimirui Putinui bei Rusijos karui Ukrainoje. Ypač daug dėmesio sulaukė jo 2014 metais Ukrainos televizijos eteryje išsakyti itin aštrūs žodžiai apie Rusijos prezidentą.
Šioje byloje pėdsakas gana greitai nuvedė į Čečėniją. Rusijos teismas dėl B.Nemcovo nužudymo nuteisė penkis vyrus. Tiesioginiu žudiku pripažintas Zauras Dadajevas – buvęs Čečėnijos vidaus reikalų ministerijos bataliono „Sever“ („Šiaurė“) vado pavaduotojas, daug metų tarnavęs R.Kadyrovui pavaldžiose struktūrose.
Po Z.Dadajevo sulaikymo R.Kadyrovas viešai jį gynė – vadino „tikru Rusijos patriotu“ ir teigė netikintis jo kaltumu.
Tačiau tyrimas iki grandies, kuri būtų leidusi nustatyti galutinį žmogžudystės užsakovą, nenuėjo. Viena svarbiausių neapklaustų figūrų tapo bataliono „Sever“ karininkas Ruslanas Geremejevas. B.Nemcovo šeimos advokatai siekė, kad jis būtų apklaustas, tačiau to padaryti nepavyko.
Advokatas Vadimas Prochorovas pasakojo, kad tyrėjas buvo nuvykęs prie R.Geremejevo namų Čečėnijoje, tačiau durų niekas neatidarė – tuo mėginimas jį apklausti ir baigėsi.
Žurnalistiniai tyrimai ir B.Nemcovo šeimos atstovai daug dėmesio skyrė R.Kadyrovo aplinkai ir R.Geremejevui. Tačiau versijos apie paties R.Kadyrovo ar juo labiau V.Putino vaidmenį liko neįrodytos – teismas jų nepatvirtino.
Papildomų klausimų sukėlė ir Kremliaus elgesys po žmogžudystės. Praėjus kiek daugiau nei savaitei po B.Nemcovo nužudymo, V.Putinas apdovanojo R.Kadyrovą Garbės ordinu. Pats apdovanojimas yra faktas, tačiau jo laikas savaime neįrodo jokio ryšio su žmogžudyste.
Abi bylos – ir A.Politkovskajos, ir B.Nemcovo – iliustruoja tą patį struktūrinį bruožą: Rusijos teisėsauga sugeba surasti ir nuteisti vykdytoją, tačiau grandinė, vedanti į galimą užsakovą, sistemingai nutrūksta ties R.Kadyrovo aplinkos riba.
Smogikai keliasi į Europą
Čečėnų „mirties eskadronai“ veikia ne tik Rusijoje, bet ir už jos ribų, visur persekiodami Kadyrovo priešus – buvusius kovotojų lauko vadus, dabartinės Čečėnijos valdžios politinius oponentus, visuomenės veikėjus ir žmogaus teisių gynėjus.
2009 metų sausio 13 dieną Vienoje buvo nušautas Umaras Israilovas – buvęs Ramzano Kadyrovo apsaugininkas, vėliau tapęs vienu iš jo režimo kaltintojų. Beje, vos prieš mėnesį iki šio incidento Stambule netoli savo namų buvo nužudytas buvęs Čečėnijos lauko pajėgų vadas Islamas Džanibekovas.
U.Israilovas anksčiau pats kovojo prieš Rusijos kariuomenę. 2003 metais patekęs į nelaisvę jis, savo paties teigimu, buvo laikomas R.Kadyrovo bazėje, kankinamas ir galiausiai priverstas prisijungti prie jo pajėgų.
2004 metais U.Israilovas pabėgo iš Čečėnijos ir vėliau gavo prieglobstį Austrijoje. Tačiau spaudimas nesibaigė. Siekiant priversti jį grįžti, Čečėnijoje buvo pagrobtas jo tėvas, kuris nelaisvėje laikytas beveik vienuolika mėnesių.
Gyvendamas Europoje U.Israilovas ėmėsi teisinių veiksmų prieš buvusį savo vadą. 2006 metais jis kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, kaltindamas R.Kadyrovą ir jo pavaldinius kankinimais bei neteisminėmis egzekucijomis. 2008-aisiais baudžiamąjį skundą jis pateikė ir Austrijoje.
Po kelių mėnesių U.Israilovas buvo nužudytas.
Austrijos kontrterorizmo tyrėjai po 15 mėnesių trukusio tyrimo priėjo prie išvados, kad iš pradžių buvo planuojama U.Israilovą pagrobti ir pargabenti į Čečėniją, tačiau operacija baigėsi žmogžudyste.
Tyrėjų vertinimu, nurodymą pagrobti buvusį savo apsaugininką davė pats R.Kadyrovas. Tai buvo Austrijos teisėsaugos išvada, tačiau teismas R.Kadyrovo kaltės nenustatė ir jam pačiam kaltinimai nebuvo pateikti.
2011 metais Vienos teismas dėl U.Israilovo nužudymo nuteisė tris čečėnus. Pagrindiniu operacijos organizatoriumi laikytas Ramzanas Edilovas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, du jo bendrininkai – 20 ir 16 metų.
Įtariamas tiesioginis žudikas taip ir nebuvo sulaikytas. Tyrimas atskleidė ir nuteistųjų ryšių su R.Kadyrovo aplinka, tačiau toliau ši grandinė nenusidriekė. Austrijos prašymai Rusijai apklausti patį Čečėnijos vadovą ir kitus svarbius bylos figūrantus liko be atsako.
Taikinys – ir mažai žinomi asmenys
Po daugiau nei dešimtmečio taikiniais Europoje tapo jau ne buvę R.Kadyrovo bendražygiai ar plačiai žinomi politikai bei žurnalistai, o gerokai mažiau įtakingi, tačiau garsiai režimą kritikavę tinklaraštininkai.
2020 metų sausio 30 dieną Prancūzijos mieste Lilyje, viešbučio kambaryje, rastas negyvas 44 metų Imranas Alijevas, internete žinomas slapyvardžiu Mansur Staryj. Iš Čečėnijos jis buvo pasitraukęs anksčiau, o nuo 2012 metų gyveno Belgijoje, kur buvo gavęs pabėgėlio statusą.
Jo vaizdo įrašai buvo šiurkštūs, kupini asmeninių įžeidimų R.Kadyrovui ir jo aplinkai. Tačiau I.Alijevas nebuvo laikomas įtakinga opozicijos figūra ar realiu politiniu varžovu. Jo vieši pasisakymai buvo prieštaringi – vienu metu jis net buvo prisiekęs ištikimybę R.Kadyrovui.
Į Lilį I.Alijevas atvyko iš Belgijos likus dienai iki mirties kartu su kitu, kaip manoma, čečėnų kilmės vyru. Po žmogžudystės šis dingo.
Vėliau čečėnų tinklaraštininkas Tumso Abdurachmanovas paskelbė savo versiją apie įtariamo žudiko tapatybę ir jo maršrutą, teigdamas, kad šis po nusikaltimo grįžo į Čečėniją. Tačiau tai liko paties T.Abdurachmanovo teiginys – nei Prancūzijos tyrėjai, nei teismas tokios versijos nepatvirtino.
Įdomu tai, kad praėjus vos mėnesiui, 2020 metų vasario 26 dieną, panašaus likimo vos išvengė pats T.Abdurachmanovas – atviras R.Kadyrovo kritikas ir Čečėnijos nepriklausomybės šalininkas.
Naktį į jo butą Gėvlėje įsibrovęs vyras smogė T.Abdurachmanovui plaktuku į galvą. Tačiau tinklaraštininkas išgyveno, sugebėjo užpuoliką įveikti, jį nufilmuoti ir perduoti policijai.
Metais anksčiau, 2019-ųjų kovą, Čečėnijos parlamento pirmininkas Magomedas Daudovas buvo viešai paskelbęs T.Abdurachmanovui kraujo kerštą dėl jo kritikos Achmatui Kadyrovui.
Tiesioginis užpuolikas Ruslanas Mamajevas po sulaikymo tvirtino atvykęs iš Maskvos ir aiškino, kad jo motina laikoma įkaite. Pats T.Abdurachmanovas šią versiją atmetė, teigdamas, kad R.Mamajevo tėvai tuo metu ramiai gyveno Omske.
Švedijos teismas vėliau nuteisė du asmenis: R.Mamajevą – 10 metų, o jo bendrininkę Elmirą Čapiajevą – 8 metų laisvės atėmimo bausme. Tyrimo duomenimis, E.Čapiajeva kelis mėnesius palaikė artimus santykius su T.Abdurachmanovu, fotografavo jo butą ir galiausiai įleido užpuoliką vidun. Teismo dokumentuose taip pat nurodyta, kad R.Mamajevui už žmogžudystę buvo pasiūlyta 50 tūkst. eurų.
Į sutuoktinius šaudyta du kartus
Dar vienu taikiniu tapo Ukrainos pusėje kovojusi čečėnų kilmės Amina Okujeva ir jos vyras Adamas Osmajevas. Gydytojos išsilavinimą turėjusi A.Okujeva dalyvavo 2014 metų Euromaidano protestuose, o prasidėjus karui Donbase prisijungė prie Ukrainos pajėgų ir tapo Džocharo Dudajevo vardu pavadinto čečėnų bataliono atstove spaudai.
Ji viešai kritikavo R.Kadyrovą ir kalbėjo apie užsienyje gyvenančius čečėnus, pasirengusius kovoti Ukrainos pusėje prieš Rusiją ir R.Kadyrovui lojalius kovotojus.
2017 metais į sutuoktinius pasikėsinta du kartus. Birželį Kyjive su jais susitikęs ir prancūzų žurnalistu apsimetęs vyras išsitraukė ginklą ir pašovė A.Osmajevą. A.Okujeva atsakė ugnimi ir užpuoliką sužeidė. Abu sutuoktiniai išgyveno.
Po keturių mėnesių surengtas dar vienas išpuolis. 2017 metų spalio 30 dieną netoli Kyjivo buvo apšaudytas automobilis, kuriuo važiavo A.Okujeva ir A.Osmajevas. A.Okujeva žuvo, o jos vyras buvo sužeistas.
Auka – dar vienas tinklaraštininkas
Kitas R.Kadyrovo kritikas – tinklaraštininkas Mamichanas Umarovas, internete žinomas kaip „Anzoras iš Vienos“, – buvo nušautas 2020 metų liepą Gerasdorfe, netoli Austrijos sostinės.
Savo „YouTube“ kanale jis itin aštriai, dažnai necenzūrine leksika, kritikavo R.Kadyrovą ir jo šeimą, dėl ko nuolat sulaukdavo grasinimų. Austrijos specialiosios tarnybos buvo siūliusios M.Umarovui valstybinę apsaugą, tačiau jis jos atsisakė.
M.Umarovas žuvo per susitikimą su Sarali Achtajevu, su kuriuo tarėsi dėl automobilio mainų į pistoletą „Glock 17“. Į tinklaraštininką buvo paleisti šeši šūviai, vienas jų – į galvą. S.Achtajevas buvo sulaikytas tą pačią dieną, o 2021 metų rugpjūtį Austrijos teismas pripažino jį kaltu dėl M.Umarovo nužudymo ir skyrė laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.
Nors M.Umarovo nužudymas nuo pat pradžių buvo tiriamas ir kaip galima politinė užsakomoji žmogžudystė, teismui nepavyko nustatyti, kas galėjo ją užsakyti. Tyrimo metu daugėjo požymių, siejančių nusikaltimą su tinklaraštininko veikla, o jo asmens sargybinis teisme tvirtino, kad už M.Umarovo galvą buvo pažadėta 5 mln. JAV dolerių.
Vis dėlto Korneuburgo teismas konstatavo, kad konkrečių įrodymų, patvirtinančių politinį motyvą, nepakanka. Žudikas buvo nuteistas iki gyvos galvos, o teismas jo veiksmų motyvu įvardijo godumą.
Dailininko nužudymas išryškino Europos saugumo spragas
Naujausias ir kol kas mažiausiai išaiškintas atvejis – rusų menininko ir politinio emigranto Roberto Kuzovkovo, kūrusio Semiono Skrepeckio vardu, nužudymas Lenkijoje.
R.Kuzovkovas (S.Skrepeckis) buvo politiškai aktyvus karikatūristas ir performansų menininkas, savo darbuose aštriai pašiepdavęs Vladimirą Putiną, Ramzaną Kadyrovą ir Aliaksandrą Lukašenką. Kritikos kliūdavo ir Rusijos liberaliajai opozicijai.
44 metų dailininkas buvo nušautas 2026 metų birželio 15-osios rytą Biala Podlaskos mieste, automobilių stovėjimo aikštelėje. Vietos policija patvirtino aukos tapatybę. Miestas yra vos už maždaug 40 kilometrų nuo Baltarusijos sienos. Manoma, kad incidentas turėjo politinės žmogžudystės požymių.
Vos prieš tris dienas iki nužudymo, birželio 12-ąją, jis surengė performansą prie Rusijos ambasados Berlyne. Menininkas vaikščiojo palei į oficialų priėmimą besirenkančių svečių eilę, rankose laikydamas savo paveikslą, kuriame Josifas Stalinas vaizduojamas maitinantis kūdikį V.Putiną.
Likus maždaug valandai iki nužudymo R.Kuzovkovas socialiniuose tinkluose rašė, kad po šios akcijos sulaukė daugybės „Rusijos patriotų“ grasinimų.
Lenkijos prokuratūros duomenimis, žudikas menininką užklupo vidinėje automobilių stovėjimo aikštelėje netoli jo namų ir iš arti paleido penkis šūvius. Tris kartus šauta jau R.Kuzovkovui parkritus ant žemės. Nusikaltimo vietoje tyrėjai rado 9 mm „Luger“ kalibro tūtelių ir kulką. Užpuolikas pasišalino ir, bent jau pirmosiomis tyrimo dienomis, nebuvo sulaikytas.
Netrukus po žmogžudystės prie Baltarusijos generalinio konsulato Biala Podlaskoje sulaikytas Baltarusijos pilietis. Opozicinis „Telegram“ kanalas „DzikMedia“ skelbė, kad vyras bandė perlipti konsulato tvorą ir patekti į jo teritoriją.
Esą jis dirbo taksistu ir iš Varšuvos atvežė su nužudymu galėjusius būti susijusius asmenis. Vėliau vyras ir dar vienas Baltarusijos pilietis buvo paleisti, nes nepakako įrodymų, kad jie tiesiogiai dalyvavo žmogžudystėje.
Po trijų dienų, birželio 18-ąją, Piastuve netoli Varšuvos per specialiąją operaciją sulaikytas 36 metų vyras, įtariamas nušovęs dailininką. Jis turėjo Sakartvelo piliečio pasą, tačiau Lenkijos žiniasklaida, remdamasi neoficialiais šaltiniais, skelbė, kad vyras gali būti čečėnų kilmės, o jo dokumentas – suklastotas.
Įtariamajam, viešai įvardijamam kaip Elnuras A., teismas skyrė trijų mėnesių suėmimą. Jis kaltės nepripažino ir parodymų nedavė.
Vidaus saugumo agentūra (ABW) nagrinėja versiją, kad žmogžudystę galėjo užsakyti su R.Kadyrovo aplinka susiję asmenys arba kad tai — Rusijos specialiųjų tarnybų operacija, vykdyta samdant nusikaltėlius.
S.Skrepeckio kūryba erzino visą Rusijos diktatorių grietinėlę nuolat – jis vaizdavo Vladimirą Putiną nuogą Josifo Stalino glėbyje arba besibučiuojantį su JAV prezidentu Donaldu Trumpu, Čečėnijos vadovą Ramzaną Kadyrovą ir jo sūnų Adamą – su kiaulių snukučiais, o Baltarusijos lyderį Aliaksandrą Lukašenką – Hitlerio pavidalu, su kibiru bulvių.
Iš Rusijos jis išvyko 2021 metais, o pastaraisiais metais su šeima gyveno Lenkijoje. Po nužudymo, kaip skelbta vietos žiniasklaidoje, jo artimiesiems buvo skirta policijos apsauga.
Kas už to stovi?
Kas tiksliai organizuoja tokias operacijas ir kur priimami galutiniai sprendimai, yra viena sunkiausiai atsekamų grandinės dalių. Tačiau kai kuriuose tyrimuose pavyko pažvelgti aukščiau tiesioginių vykdytojų ir tarpininkų.
2021 metais Švedijos visuomeninio transliuotojo SVT tiriamosios žurnalistikos laida „Uppdrag granskning“ gavo slaptą vienos Europos žvalgybos tarnybos ataskaitą apie 2020 metų pasikėsinimą į Tumso Abdurachmanovą Gėvlėje ir kitus išpuolius prieš Čečėnijos režimo kritikus Europoje.
Ataskaitoje tokių neteisminių egzekucijų organizatorių, koordinatorių ir vykdytojų siūloma ieškoti Rusijos nacionalinės gvardijos specialiuosiuose daliniuose, ypač Čečėnijoje veikusiame specialiosios paskirties būryje „Terek“.
Šis „Rosgvardijai“ priklausantis specialiosios paskirties būrys 2021 metų pabaigoje buvo pervadintas SOBR „Achmat“ Achmato Kadyrovo garbei. „Radio Svoboda“ duomenimis, „Terek“ veikė nuo 2009 metų ir buvo vienas iš Čečėnijoje dislokuotų federalinėms jėgos struktūroms formaliai priklausančių dalinių.
Tačiau dokumento logika neapsiriboja vien R.Kadyrovo aplinka: atsakomybės grandinė vedama iki paties Vladimiro Putino.
Kitaip tariant, kalbama ne apie savarankišką Čečėnijos vadovybės operaciją, o apie galimai sankcionuotą veiklą struktūrose, kurios formaliai pavaldžios federaliniam centrui.
Tačiau tai nereiškia, kad žvalgyba nustatė konkretų Vladimiro Putino įsakymą žudyti čečėnų opozicionierius.
Vertinimas buvo platesnis: tokių operacijų vykdymas, ataskaitos autorių nuomone, nebūtų įmanomas, jei V.Putinas joms prieštarautų. Kitaip tariant, kalbama apie politinę ir sisteminę atsakomybę už veiklą struktūrų, kurios formaliai priklauso federalinei „Rosgvardijai“, o ne apie įrodytą tiesioginį prezidento nurodymą konkrečiai operacijai. Apie šias išvadas taip pat rašė „The Guardian“.
Turkijoje galimų užsakovų ir tarpininkų grandinė dokumentuota konkrečiau. 2021 metų spalį Turkijos nacionalinė žvalgybos organizacija MİT Stambule ir Antalijoje sulaikė keturis Rusijos, Ukrainos ir Uzbekistano piliečius, o vėliau – dar du įtariamuosius.
Jie buvo kaltinami politiniu ir kariniu šnipinėjimu bei rengęsi ginkluotam išpuoliui prieš Turkijoje gyvenančius čečėnų opozicijos atstovus.
2022 metais paskelbtame kaltinamajame akte pagrindiniu grupės organizatoriumi įvardytas Bislanas Rasajevas. Turkijos prokuratūros teigimu, jis veikė pagal vieno artimiausių R.Kadyrovo bendražygių – Rusijos Valstybės Dūmos deputato Adamo Delimchanovo – ir Kazbeko Dukuzovo nurodymus.
„Daily Sabah“, remdamasis kaltinamuoju aktu, rašė, kad K.Dukuzovas buvo A.Delimchanovo tarpininkas ir verbavo žmones išpuoliams prieš čečėnų disidentus.
K.Dukuzovo pavardė figūravo ir 2004 metais Maskvoje nužudyto „Forbes Russia“ vyriausiojo redaktoriaus Paulo Chlebnikovo byloje.
Tyrėjai jį laikė vienu iš tiesioginių vykdytojų, o galimu užsakovu įvardijo čečėnų nusikalstamo pasaulio veikėją Chož-Achmedą Nuchajevą, apie kurį žurnalistas buvo išleidęs knygą.
Tačiau buvo ir kita galima žmogžudystės priežastis: prieš mirtį P.Chlebnikovas rinko medžiagą apie federalinių lėšų grobstymą Čečėnijoje. Vienas jo šaltinių, žadėjęs perduoti dokumentus, buvo nušautas likus vos dviem savaitėms iki žurnalisto mirties.
K.Dukuzovas dėl P.Chlebnikovo nužudymo galutinai nuteistas nebuvo: išteisinamasis nuosprendis vėliau buvo panaikintas, tačiau pakartotinis procesas neįvyko. „Radio svoboda“ žurnalistiniame tyrime teigiama, kad vėliau jis buvo grąžintas į Rusiją, amnestuotas ir išvežtas į Čečėniją.
Visų šių veiksmų visuma atitinka platesnį transnacionalinės represijos modelį – autoritarinių režimų pastangas persekioti, bauginti ar fiziškai pašalinti savo kritikus jau už valstybės sienų.
„Freedom House“ Rusiją įvardija kaip vieną aktyviausių tokių represijų vykdytojų ir atskirai pažymi R.Kadyrovo režimo pastangas kontroliuoti užsienyje gyvenančius čečėnus.
