Tai buvo tipiškas Pranciškaus poelgis: impulsyvus, instinktyviai ginantis vargšus ir bejėgius ir – gailestingumo dėlei – nestokojantis teologinio žargono. Jis taip pat parodė popiežiaus norą atsisakyti diplomatinio gražbyliavimo ir imtis skaldančio, atviro požiūrio didėjančios fragmentacijos laikais.
Skelbė tolerancijos žinią, gynė migrantus ir kritikavo perteklių
„Politico“ taip pat pastebi, jog 2001 m. popiežiui Jonui Pauliui II paskyrus jį kardinolu, Pranciškus tapo jau pažįstamu nuolankumo ir paprastumo asmeniu, pagarsėjusiu tuo, kad vengia kunigo ekstravagancijos, gyvena kukliai ir naudojasi viešuoju transportu. Po Benedikto XVI pasitraukimo jis tarsi įkūnijo reformatorių idealus permainų trokštančioje Bažnyčioje ir tapo pirmuoju popiežiumi ne iš Europos nuo VIII a. sirų popiežiaus Grigaliaus III laikų.
Jo popiežiavimas reiškė Benedikto nutolimo nuo akademinio stiliaus lūžį. Jis vadovavo siekiui, kad Bažnyčia labiau primintų „lauko ligoninę“, teikdamas pirmenybę vargstantiesiems ir menkindamas lytiškumo svarbą. „Kas aš toks, kad galėčiau spręsti“, – garsiai atsakė jis žurnalistams 2013 m., kai buvo paklaustas, ar homoseksualus asmuo gali tapti kunigu.
Šia žinia, pasakyta su savotišku įžūlumu, prasidėjo Pranciškaus metus truksiantis siekis įgyvendinti progresyvius Vatikano II Susirinkimo – 1960 m. pasaulinio pasitarimo, kuriuo siekta suderinti Bažnyčią su to meto liberaliomis revoliucijomis – užmojus. Nuo pat pradžių jis skelbė tolerancijos žinią, gynė migrantus ir griežtai kritikavo kapitalistinį perteklių, kartu stengdamasis suderinti šią darbotvarkę su sparčiai augančių Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos katalikų kohortų konservatyvumu.
Nuvylė liberalus
Pranciškui pavyko iš dalies išardyti tūkstantmečius gyvavusią Bažnyčios struktūrą, atveriant aukštas pareigas Vatikane moterims ir pasauliečiams. Tačiau dažniausiai šios chaotiškos pastangos tik erzino konservatorius ir nuvylė liberalus.
Pavyzdžiui, jis išlaikė kliūtis moterims kunigėms ir buvo priverstas susilpninti svarbią tos pačios lyties asmenų palaiminimo deklaraciją, spaudžiamas pasipiktinusių Afrikos vyskupų.
Pranciškus skaldė ir tarptautinę areną. Jis susižavėjo pasekėjais pasaulio pietuose ir sulaukė šalininkų Vakaruose atsako dėl savo skubių raginimų siekti taikos Ukrainoje, tylėjimo dėl Kinijos vykdomos religinių mažumų priespaudos ir griežto Izraelio invazijos į Gazos ruožą pasmerkimo – tai atspindi sudėtingą pasaulėžiūrą, suformuotą kairiojoje peronistinėje Argentinoje. Jo vadovavimo stilius taip pat galėjo būti nenuspėjamas, nes jis atšaukdavo planus po žurnalistų nutekinimo ir atsisakydavo pažadų. Visa tai padėjo ugdyti vis radikalesnę konservatyviąją frakciją, ypač JAV.
Įgijo priešų
Faktinis opozicijos Pranciškui lyderis buvo arkikonservatyvusis kardinolas Raymondas Burke'as, pagarsėjęs tuo, kad dėvėjo absurdiškai puošnius vyskupų drabužius, tuo pat metu apgailestavo, kad Katalikų Bažnyčia yra „per daug feminizuota“, o kunigų trūkumą siejo su ministrantų mergaičių įvedimu. Burke'as ne kartą konfliktavo su Pranciškumi dėl jo tariamos budrumo darbotvarkės, o vienas ypač keistas ginčas kilo dėl tariamo Maltos riterių ordino prezervatyvų tiekimo Mianmarui. Burke'as nesiliovė pliekęs Pranciškaus daugelį metų. Jis ginčijo pontifiko siekį panaikinti Bažnyčios draudimą priimti komuniją antrą kartą susituokusiems išsiskyrusiems asmenims ir piktinosi, kad popiežius ėmėsi griežtai kovoti su lotyniškomis mišiomis. Popiežius atsakė tyliai nustumdamas Burke'ą į užribį ir galiausiai atimdamas iš jo teisę į subsidijuojamą butą Vatikane.
Talentas sučiupti priešininkus
Iš tiesų, Pranciškus nebuvo nuskriaustas, o jo draugiškas įvaizdis slėpė talentą suvedinėti priešininkus ir sučiupti juos tada, kai jie to mažiausiai tikėjosi. Dar proziškiau – jis mėgo juos įžeidinėti, net sakydamas, kad jo pasipūtę konservatyvūs kritikai yra psichiškai nestabilūs.
Tuo tarpu jo konservatyvieji priešininkai naudojosi Benediktu kaip savo vertybių simboliu, kol jis dar buvo gyvas. Jie tvirtino, kad valdant Pranciškui Petro sostas buvo laisvas, o kai kurie net vadino jį „antikristu“.
Jiems padėjo ir paties Pranciškaus klaidos, tarp jų ir jo netobulos pastangos sutvarkyti Vatikano finansus. 2017 m. paslaptingai buvo nušalintas vyriausiasis auditorius, o tai lėmė nesėkmingas investicijas į Londono nekilnojamąjį turtą, taip pat buvusio kardinolo Angelo Becciu nuteisimą ir įkalinimą. Pranciškus privačiai susitiko su Becciu, kai vyko teismo procesas, todėl kilo klausimų dėl jo sprendimo.
Panašių klausimų kilo ir dėl jo elgesio su įtarimais piktnaudžiavimu prieš aukščiausio rango leitenantus. Buvo manoma, kad pontifikas gynė ir net aukštino artimus draugus, kaltinamus rimtais seksualiniais nusižengimais. Tarp jų buvo ir jėzuitų kunigas bei mozaikų dailininkas Marko Rupnikas, kurio margaspalvius meno kūrinius Vatikanas vėl užsakė net po to, kai pasirodė kaltinimai išprievartavimu.
Bus įtempta kova
Nenuoseklumas galėjo būti lemiamas popiežiaus valdymo bruožas. Užuot reformavęs Bažnyčią, jis paliko chaosą ir teologinę pelkę tam, kas jį pakeis.
Dabar, kai konservatoriai galanda peilius, ši kova, atrodo, bus įtempta.
Viena vertus, Pranciškus per kelerius metus smarkiai pakeitė geografinį dvasininkų elito pasiskirstymą, paskirdamas 110 iš 138 kardinolų, kurie turės teisę rinkti jo įpėdinį, daugelis jų yra ne iš Europos. Tačiau Romos žinovai perspėja, kad tai negarantuoja jų paramos jo vizijai jam pasitraukus; Vatikano aljansai retai kada išgyvena perėjimą prie naujo pontifiko.
Vis dėlto didžioji dalis dramos, susijusios su jo pontifikatu, buvo elitinė: Mirties dieną jis turėjo tokį 1,4 mlrd. pasaulio tikinčiųjų pritarimą, kurio jam pavydėtų dauguma politikų.
