Politologė Koreivaitė įvertino, kuo protestai Irane kitokie ir ar jie gali sugriauti režimą

Politologė aiškino, kad blokuodamas interneto prieigą, Irano režimas nutraukia komunikaciją tarp protestuotojų – jiems sunkiau organizuotis ir motyvuoti vieniems kitus, taip pat tai reiškia, kad bus imtasi smurto ir siekiama apriboti informacijos viešinimą.

„Vakar gavau skambutį iš draugo Irane – bent Isfahane ramu, įmonės atsidaro ir sklando kalbos, kad iki sekmadienio internetas jau bus prieinamas.

Tačiau protestai dar nesibaigė. Trumpas ragina eskaluoti: paragino ne tik tęsti protestus, bet ir „perimti“ valstybines institucijas. Vakar jis pasakė, kad pagalba ateina. O ir protestams tęsiantis, ar ilgai Irano saugumo pajėgos galės dešimtyse vietų tris kartus už Prancūziją didesnėje valstybėje malšinti protestus. Tad dar reikia palaukti prieš darant išvadas apie šių protestų baigtį“, – rašė I.Koreivaitė.

Irano ekspertė iškėlė daugeliui šiuo metu aktualius klausimus: kuo šie protestai pasižymi ir kuo jie skiriasi nuo buvusių?

Jie nėra kruviniausi, jų priežastis – prasta ekonominė Irano situacija – kartojasi visuose protestuose, tad kas juose naujo, retoriškai klausė I.Koreivaitė.

Pagrindinis protestų bruožas – desperacija

„Protestai, prasidėję 2017 m., nuolat tęsiasi ir net intensyvėja. Aš pati buvau Irane 2019 m., kai staigus kuro kainų šuolis (apie 300 proc.) sukėlė masinius protestus. 2019 m. protestai laikomi kruviniausiais ir vadinami „Kruvinuoju Abanu“. Manoma, kad juose žuvo apie 1500 žmonių.

Daugelis apžvalgininkų teigia, kad vyksta kažkas stipresnio ir ypatingesnio nei anksčiau – kai kurie juos vadina revoliucija.

2020–2021 m. protestai kilo dėl vandens trūkumo. Vyriausybė priėmė specifinius sprendimus – uždarė kai kurias upes, nukreipė vandenį, kaip žmonės tai suprato, savo naudai, o ne žemdirbių. Nuo to laiko protestai tapo kasdienybe. Piką jie pasiekė 2022 m. Tuomet buvo nužudyta jauna kurdė Mahsa Amini, ir tai įžiebė judėjimą „Moterys, gyvenimas, laisvė“.

Visuomenė perėjo į pasyvaus pasipriešinimo režimą – nors valdžia vis griežtino priemones (gatvių kameros, veidų atpažinimo sistemos) ir bausmes, Irane masiškai buvo nenešiojamas hidžabas, vyko kultūrinė rezistencija. Teheranas tapo neatpažįstamas. Buvo neįtikėtinai keista išeiti pasivaikščioti Teherano gatvėmis be skarelės, su suknele, ir nesusilaukti piktų žvilgsnių – atrodė, kad taip visada ir buvo“, – apie anksčiau vykusius protestus pasakojo politikos mokslų daktarė.

Ji atkreipė dėmesį, kad po šių „moterų“ protestų žmonių, išeinančių į gatves, spektras išsiplėtė – įsitraukė studentai ir vidurinioji klasė.

2024 ir 2025 m. protestai kartojosi bangomis, o pagrindinės jų priežastys buvo vis dar neišspręsti lyčių santykių klausimai, ekonominė situacija ir tarptautinė izoliacija, išskyrė I.Koreivaitė.

„Nors šiandieniniai protestai nėra kažkuo išskirtiniai, kaip ir buvusieji, jie prasidėjo intensyviau kurdų regionuose, neturi aiškios organizacijos ar lyderystės. Vis dėlto daugelis apžvalgininkų teigia, kad vyksta kažkas stipresnio ir ypatingesnio nei anksčiau – kai kurie juos vadina revoliucija. Dažnai šiems protestams apibūdinti vartojamas žodis „desperacija“ – abi pusės elgiasi taip, lyg neturėtų ko prarasti.

„Scanpix“/AP nuotr./Protestai Irane

Irano valdantieji sako, kad tęs savo politinę kryptį, o tai reiškia tolesnę tarptautinę izoliaciją ir gyvenimą be perspektyvų. Tad žmonės jaučia, kad pokytis turi vykti dabar, o ne vėliau“, – rašo ekspertė.

Didžiausias skirtumas – vyriausybės pusėje

Irano režimas garsėja protestų valdymu. I.Koreivaitė paaiškino, kad ankstyvoje protestų fazėje režimas apriboja interneto prieigą, skaldo minias, riboja maisto ir vandens prieinamumą gatvėse bei naudoja smurtą.

„Vis tik šį kartą pirmąsias protestų savaites interneto ryšys nebuvo blokuojamas, protestuotojų atstovai susitiko su vyriausybės nariais, o aukščiausiasis lyderis pasakė kalbą, kurioje teigė, kad protestuotojų reikalavimai yra pagrįsti.

Pirmą savaitę nebuvo imtasi smurtinių priemonių, todėl protestai stipriai išaugo. Tai primena 1979 m. Islamo revoliuciją, kai šachas susilaikė nuo protestų slopinimo, o vėliau buvo per vėlu“, – pastebėjo politologė.

Anot jos, sunku pasakyti, kodėl taip atsitiko.

Kaip vieną iš priežasčių I.Koreivaitė išskyrė bandymą tartis, tačiau pastebėjo, kad negalima atmesti ir JAV prezidento grasinimų įsikišti poveikio.

Iranas gerokai susilpnintas po JAV ir Izraelio smūgių, netekęs atgrasomosios galios, nes jo partneriai regione pasirodė per silpni arba išvis žlugo (Sirijos režimas).

„Įprastai Iranas visada kaltę priskirdavo Izraeliui ir JAV. Kaltinimo logika tokia: sankcijos taip paveikė Irano ekonomiką, kad šalis nepajėgi atliepti savo gyventojų poreikių.

Paskutinysis šachas buvo vizionierius, siekęs modernizuoti šalį, tačiau pernelyg priklausomas nuo Vakarų ir pernelyg brutalus.

Vis tik šį kartą Irano užsienio reikalų ministras Abasas Araghči interviu metu teigė, kad jie pirmą kartą susidūrė su užsienio agentų aktyviu tiesioginiu dalyvavimu protestuose. Jis minėjo IS („Islamo valstybės organizaciją“), teigė, kad protestuotojams buvo dalijami ginklai ir šaudoma iš užnugario. Taip pat kalbėjo apie Mosado dalyvavimą.

Araghči interviu rėmėsi ir buvusio JAV valstybės sekretoriaus ir politiko Mike’o Pompeo įrašu X (Twitter) paskyroje: „Laimingų Naujųjų kiekvienam Irano gatvėse. Taip pat kiekvienam Mosado agentui, einančiam šalia jų“. Nors Pompeo neišreiškė oficialios JAV administracijos pozicijos, daugelis Irano politikų komentavo, kad šie protestai virto Irano bei JAV ir Izraelio vasaros konflikto tęsiniu“, – pastebėjo Irano ekspertė.

I.Koreivaitė savo įraše referavo į garsų Irano opozicijos intelektualą, Kolumbijos universiteto profesorių Hamidą Dabashi, kuris ypač pagarsėjęs kritika Irano režimui – kritikuoja represijas, smurtą prieš protestuotojus, moterų teisių pažeidimus ir kita.

„Jis visada pabrėždavo, kad Irano protestai yra realūs ir autentiški, ir buvo labai jautrus teiginiams, jog protestai valdomi Mossad / CŽV ar instrumentalizuojami Vakarų. Todėl jo perspėjimas, kad iš iraniečių bandoma pavogti protestus, nuskambėjo naujai.

Tūkstančiai nužudyti per protestus Irane: protestuotojai toliau plūsta į gatves

+14

Kodėl tai aptarti svarbu? Nėra abejonių, kad Irano žmonių nepasitenkinimo represiniu Irano režimu, izoliacine politika ir struktūrinių problemų nualinta ekonomika yra tikras. Tačiau aptarta tema padeda atverti diskusiją apie tai, kaip yra matomas pokytis Irane“, – teigė politikos mokslų daktarė.

Skirtingos vizijos

Ji atkreipė dėmesį, kad dalis iraniečių tikisi režimo žlugimo. Politinio islamizmo eksperimentas tęsiasi jau 47 metus – nesėkmingai, ir galbūt jam jau laikas baigtis. Vis tik baigties matymas – skirtingas.

„Daugelis žurnalistų linksniavo 1979 m. Islamo revoliucijos metu nuversto Irano šacho Muhammado Reza Pahlavi sūnaus, princo Rezos Pahlavi, aktyvius pasisakymus ir jų poveikį Irano visuomenei. Irano protestai išaugo, kai JAV gyvenantis princas kreipėsi į protestuotojus, skatindamas juos eiti į gatves.

Reza Pahlavi nekalba apie monarchijos atkūrimą, deklaruoja demokratines pažiūras ir teigia, kad jo funkcija būtų padėti Iranui tranzitiniu laikotarpiu, derybose su tarptautine bendruomene. Nors jis pakėlė protestuotojų pasiryžimą, vis tik jis yra išeivijos autoritetas – ypač tų, kurie po 1979 m. traukėsi iš Irano, ypač ankstyvuoju laikotarpiu dėl politinių ar ekonominių sąsajų su monarchija. Daugelio iraniečių atsiminimai apie Pahlavi dinastijos valdymą Irane nėra geri. Paskutinysis šachas buvo vizionierius, siekęs modernizuoti šalį, tačiau pernelyg priklausomas nuo Vakarų ir pernelyg brutalus“, – priminė I.Koreivaitė.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Ieva Koreivaitė

Princas džiaugėsi, kad JAV prezidentas siūlo pagalbą Irano žmonėms. Klausimas, kiek karinis JAV įsikišimas yra palaikomas Irano visuomenėje. 2025 m., kai JAV ir Izraelis atakavo Irano branduolinius pajėgumus, iraniečiai nesukilo, pastebėjo ekspertė.

„Priešingai, karinė intervencija sukėlė nacionalistinius sentimentus. Žinoma, jei nebūtų buvęs bombarduojamas Teheranas, reakcija galėjo būti kitokia. Kitas klausimas, kiek JAV pasiryžusi pagalbos žingsniui.

JAV veiksmų spektras gali būti platus ir visų jų neįmanoma nuspėti. Tai ir „Starlink“ ryšio įjungimas Irano teritorijoje; papildomos sankcijos, kurios stipriai apribotų Irano naftos pardavimus. Arba kariniai veiksmai: balistinių raketų pajėgumų atakos, siekiant apriboti Irano galimybes keršyti bei tolesni režimo nuvertimo žingsniai.

Neaišku, ką Trumpas yra numatęs. Ar jis mato šiuos protestus kaip svertą, kurį galima panaudoti branduolinėse derybose? Ar jis svarsto galimybę tapti figūra, kaip komentuojama, panašia į prezidentą Ronaldą Reaganą ar George H. W. Bušą Sovietų Sąjungos žlugimo ar Berlyno sienos griūties laikotarpiu?

Daugelis Irano ekspertų, dirbančių tiek JAV, tiek britų tyrimų centruose, komentuoja, kad Trumpas nėra atsakymas. Dažniau girdima pozicija Irano visuomenėje, kad pokytis turi ateiti iš vidaus, tačiau ir šis požiūris nėra vienalytis“, – rašo ji.

Pokytis iš vidaus

I.Koreivaitė atkreipė dėmesį, kad dėl represyvios režimo politikos Iranas neturi stiprios opozicijos ar aiškių jos lyderių. Ji priminė, kad per 2009 m. protestus buvo iškilęs nuosaikių islamistinių pažiūrų politikas Mousavi, tačiau šiandien jis nebėra lyderis.

Vienoje gatvėje plūsta minios žmonių, laidojančių civilius protestų aukas ir skanduojančių „mirtis diktatoriui“, kitoje – ne mažesnė minia renkasi laidoti saugumo pajėgų atstovą ir skanduoja „mirtis JAV ir Izraeliui“.

„Aktyvistai užsienyje, tokie kaip minėtas princas Reza Pahlavi ar aktyvistė Masih Alinedžad, taip pat nėra pakankamai stiprūs ar gebantys subalansuoti skirtingus iraniečių požiūrius.

Vienoje gatvėje plūsta minios žmonių, laidojančių civilius protestų aukas ir skanduojančių „mirtis diktatoriui“, kitoje – ne mažesnė minia renkasi laidoti saugumo pajėgų atstovą ir skanduoja „mirtis JAV ir Izraeliui“. Vieni nori esamo režimo žlugimo, kiti – reformų.

Analitikai diskutuoja, kad galbūt pakaktų aukščiausiojo lyderio pasitraukimo. Tai galėtų sušvelninti tarptautinę poziciją, nes vis dėlto didžiausia Irano ekonomikos problema yra tarptautinės sankcijos. Toks pokytis galbūt leistų pradėti pačios sistemos reformas“, – mano politikos mokslų dėstytoja.

„Lieka atviras klausimas, ar Irano valdantieji pasiūlys kokį nors sprendimą protestuotojams, ar toliau naudos jėgą, taip atidėdami esminius pokyčius“, – pridūrė I.Koreivaitė.

Reformų galimybės

Nors iraniečiai gali skirtingai matyti Irano perspektyvas, vienas dalykas juos vienija – nepasitenkinimas Irano ekonomine situacija, teigė ekspertė, bet pastebėjo, kad išsireiškimas „prasta ekonominė situacija“ neatskleidžia to absurdo, kuriame šiandien gyvena Iranas.

„Teherane bent kelias dienas per savaitę skelbiamos priverstinės atostogos, nes išjungiama elektra. Valiutos kursas smarkiai krito, todėl importinės prekės tapo neįperkamos. Tai apima platų būtinų produktų spektrą: grūdus, cukrų, farmacinius preparatus, automobilius ir jų dalis, elektronikos prietaisus ir kt.

Valstybė darosi nepajėgi vykdyti socialinę politiką – mokėti išmokas, užtikrinti bazines paslaugas. Sankcijos nėra vienintelis šių problemų šaltinis. Irano ekonomika yra neefektyvi dėl itin didelės valstybės kontrolės, kuri mažina konkurenciją ir produktyvumą bei korupcijos.

Teheranas / Majid Asgaripour / via REUTERS

Prie problemų prisideda ir specifinė Irano demografija – itin didelė jaunimo dalis. Vidutinis iraniečių amžius siekia 32–33 metus. Apie 23–25 proc. gyventojų yra vaikai iki 15 metų – tai maždaug 20–23 mln. žmonių. Iš viso apie 45 proc. visų Irano gyventojų yra jaunesni nei 30 metų.

Universitetai parengia daugiau absolventų, nei yra darbo vietų. Oficialus nedarbo lygis siekia apie 9 proc. (2024 m. duomenys), tačiau jaunimo nedarbas yra gerokai didesnis – apie 20–25 proc. Kai kuriuose regionuose ar tarp tam tikrų socialinių grupių šis rodiklis gali siekti net 50 proc. Moterys susiduria su dar didesniu nedarbo lygiu nei vyrai.

Irano ekonomikos krizė ir su ja susiję protestai yra sankcijų, struktūrinių problemų ir politinio modelio specifikos pasekmė. Šiuos veiksnius suvaldyti itin sunku, nes jie veikia uždarame rate“, – paaiškino I.Koreivaitė.

Jos teigimu, sankcijos susijusios su valstybės politiniu modeliu, o šis remiasi išpūstu saugumo, kariuomenės ir dvasininkijos aparatu, kuris kartu sudaro ir ekonominį elitą.

Nematau Irano situacijos pokyčio be esminio lūžio – režimo griūties arba bent jau simbolinio pokyčio, tokio kaip aukščiausiojo lyderio pasitraukimas.

„Pokyčiai silpnintų jų pozicijas, o represijų švelninimas reikštų šio aparato dominavimo kvestionavimą ir jo ekonominės galios silpnėjimą. Todėl net ir aklavietėje kompromisus daryti itin sudėtinga.

Nematau Irano situacijos pokyčio be esminio lūžio – režimo griūties arba bent jau simbolinio pokyčio, tokio kaip aukščiausiojo lyderio pasitraukimas, kuris leistų keisti ideologinę sąrangą ir pradėti reformas.

Stebint situaciją iš šalies, gali atrodyti, kad net ir nedidelis pokytis galėtų atnešti teigiamą atomazgą. Panašiai per moterų protestus atrodė, kad leidus moterims pačioms rinktis galvos apdangalo nešiojimą, visuomenės nepasitenkinimas bent iš dalies sumažėtų. Vis tik Iranas yra ideologinė valstybė, kurioje net menkiausi elementai dažnai negali būti keičiami, net jei tai veda į susinaikinimą“, – reziumavo I.Koreivaitė.