Straipsnyje „Baltika: pavojaus garantijos“ Rusijos mokslų akademijos Europos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas Nikolajus Meževičius pasakoja apie „priešų“ formavimąsi Baltijos šalyse (Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje) ir Šiaurės Europoje (konkrečiai Suomijoje) vadinamojoje „pilkojoje zonoje“.
„Šis reiškinys susijęs su asimetriniais konfliktais, kur viena pusė stipriai nusileidžia ginkluotės kiekiu ir kokybe. Čia nėra labai patogu vykdyti aktyvius karo veiksmus (pavyzdžiui, didelių miestų kliudymo rizika). (...) Ši erdvė yra ypač pavojinga ne tik kariams, bet ir „proxy“ konfliktams“, – aiškina terminą N.Meževičius.
Imtųsi propagandos ir psichologinių operacijų
Jis patikslina, kad tokioje zonoje ypatingą vaidmenį atlieka „propaganda, aktyvi žvalgyba, pereinanti į provokacijas, psichologinės operacijos ir civilinių objektų naudojimas kariniams tikslams“.
Sunku būtų išeiti į Šiaurės jūrą
N.Meževičius pažymi, kad Rusijai bus sunku „prasiskverbti“ į Šiaurės jūrą kariniu požiūriu. „Kažkur dulkėmis padengti planai operatyviai dislokuoti TSRS Baltijos laivyną neutralios Suomijos ir Švedijos sąlygomis, taip pat dalyvauti Vokietijos Demokratinės Respublikos ir Lenkijos Liaudies Respublikos laivynams, bet ir ten nebuvo ypatingo optimizmo. Esamomis sąlygomis net išėjimas į Šiaurės jūrą nieko neduoda“, – mano autorius.
Nepatinka valdžios partijos Baltijos šalyse ir draugystė su Vokietija bei Britanija
Jis teigia, kad „padėtis Baltijos šalyse, Vokietijoje, Lenkijoje ir Šiaurės Europos šalyse tapo negrįžtama“: į valdžią tariamai gali ateiti tik tos partijos, kurios rems „agresiją“ prieš Rusiją. Be to, jo teigimu, regiono šalys plėtoja bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje su Didžiąja Britanija ir Vokietija, siekdamos „strateginio tikslo sukurti karinę, politinę ir ekonominę grėsmę Rusijai ir Baltarusijai“.
„Logika aiški: pavyko vieną kartą, pavyks ir antrą, bet loginės poros sąlygos nėra laikomasi. 1919 m. Rusija, kaip ir 1991 m., turi kitus parametrus nei 2025 m. Rusija“, – rašo autorius.
Tarp jo aprašytų tariamų grėsmių Rusijai – Švedijos Gotlando salos remilitarizacija. „Švedų prielaida, kad mes patys nepastebėsime savo patirties, vadinamos „Gyvačių sala“, yra, švelniai tariant, keista“, – pabrėžia N.Meževičius.
Jis taip pat mini tai, ką vadina „Suomijos, Estijos ir Latvijos sienų minavimo planais“. „Kaip minuoti pliką granitą, pelkes, ežerus, iš tikrųjų niekas nežino“, – mano autorius. „Nuolatinis minavimas ir „tvora“ turėtų būti įvertinti kaip 3 proc. šalies BVP. Tai visiškai nerealūs projektai, ką puikiai žino Estijos ir Suomijos vyriausybių ekonomikos blokas“, – aiškina N.Meževičius, nepateikdamas šaltinio, iš kur ima tokius skaičius.
„Geografinė padėtis ir istorinių pasakojimų kompleksas verčia mus ir mūsų priešininkus laikyti Rytų Baltijos jūros dalį potencialiu karo veiksmų lauku, galbūt klasikinio, galbūt „pilkojo“ formato“, – daro išvadą autorius.
„Meždunarodnaja žizn“ – kas mėnesį leidžiamas mokslinis-politinis žurnalas, priklausantis Rusijos užsienio reikalų ministerijai, leidžiamas nuo 1922 m. Žurnalo tarybai vadovauja užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.
Straipsnio autorius Nikolajus Meževičius žurnale skelbia tekstus nuo 2016 m. Daugiausia jis rašo apie Baltijos šalių užsienio politiką ir NATO karinę veiklą regione. N.Meževičius reguliariai publikuoja tekstus ir kitose žiniasklaidos priemonėse, kur pasakoja apie Varšuvos „planus“ pulti Minską, tariamas Latvijos, Estijos ir Lietuvos provokacijas, „norus atkurti getą“ Rygoje ir pan.
Dalies apžvalgininkų nuomone, Baltijos jūros regionas laikomas vienu iš galimų karinio konflikto tarp Rusijos ir NATO šalių centrų. Baltijos šalys sustiprino savo gynybą ir gali remtis NATO šalių apsauga.
Dėl padidėjusios karinės grėsmės Suomija ir Švedija po karo Ukrainoje pradžios taip pat įstojo į NATO. Dėl to Rusijos sausumos siena su NATO šalimis pailgėjo dvigubai – iki 2600 km, o Baltijos jūra tapo faktiškai Aljanso vidaus jūra.
