Šis Ukrainos karys turi naują misiją – parodyti pasauliui, „ką Rusija padarė mano šeimai“

Jevhenas buvo Ukrainos karys, dislokuotas beveik už 500 km nuo namų, rytiniame fronte. Liepos 3 d. 21.45 val. jis paėmė telefoną.

Natalija Ovčarova, jo žmona, greitai pakėlė ragelį.

„Nesijaudink“, – ramino ji. Moteris su mergaitėmis jautėsi gerai ir laimingos ėjo iš parko namo. Jų 13-metė Veronika su drauge vis šiek tiek atsilikdavo. Jauniausioji, 5 metukų Milana, ėjo šalia mamos.

21.46 val. pokalbis nutrūko.

Johanna Maria-Fritz/ „The New York Times“/Rusijos numestos aviacinės bombos

Jevhenas bandė perskambinti. Kartą. Du kartus. Tris kartus. Šešias minutes jis buvo visiškoje nežinioje.

21.52 val. suskambėjo jo telefonas. Tai buvo Veronika. Ji rėkė, kad yra aptaškyta krauju. Milana, sakė ji, visiškai nejudėdama guli ant žemės.

„Niekas nepadeda, – į ragelį verkė dukra. – Tėti, prašau, ateik mūsų išgelbėti.“

Jevhenas išbėgo į lauką, įšoko į automobilį ir išvažiavo namo. Jį nuo šeimos skyrė keturios valandos kelio.

Praėjusi vasara Ukrainai buvo kruviniausias ir labiausiai smurtu persmelktas laikotarpis nuo pirmųjų 2022 m. Rusijos pradėtos invazijos savaičių. Remiantis Jungtinių Tautų duomenimis, nuo birželio iki rugpjūčio Rusijos atakos pražudė daugiau kaip 1100 civilių.

Rusija pasinaudojo Ukrainos oro gynybos spragomis ir bombardavo miestus, esančius toli nuo fronto linijos, paleisdama dronų ir balistinių raketų bangas, žinodama, kad Ukraina nesugebės jų sulaikyti.

Valdomosios aviacinės bombos jau ne vienerius metus lygina su žeme miestus šalies rytuose ir pietuose. Vienintelis būdas sustabdyti šiuos Antrojo pasaulinio karo laikų ginklus – pakelti lėktuvus, kurie numuštų Rusijos naikintuvus dar prieš jiems pradedant bombarduoti. Tačiau tam reikalingų priemonių Ukraina vis dar neturi.

Liepos mėnesį Rusija numetė rekordinį skaičių aviacinių bombų – 8300. Liepos 3 d. 21.46 val. viena iš jų nukrito Sumuose.

Johanna Maria-Fritz/ „The New York Times“/Atminimo memorialas Natalijai ir Milanai

Kai prasidėjo karas, Veronikai buvo aštuoneri. Ji buvo pakankamai didelė, kad suprastų, jog viskas keičiasi, tačiau tėvai vis dar turėjo ją apsaugoti nuo visko, nuo ko tik įmanoma.

Vis dėlto ji matė, kaip stipriai mama jaudinasi dėl tėčio – profesionalaus policijos pareigūno, dabar kovojančio pėstininkų gretose. Natalija dažnai prašydavo Veronikos už jį pasimelsti.

„Ji labai išgyveno, – apie savo mamą pasakojo Veronika. – Kai nepavykdavo tėčiui prisiskambinti, ją ištikdavo panika.“

Veronika jaudinosi mažiau. Mergaitė priprato prie sprogimų, Rusijos dronų dūzgimo ir metų, kurie praėjo be tėvo.

Kol jis kovojo, o mama plėtė savo grožio verslą, Veronika greitai augo ir rūpinosi mažąja Milana. Kuo daugiau laiko seserys praleisdavo kartu, tuo labiau bluko jų amžiaus skirtumas.

„Aš galėdavau su ja kalbėtis apie viską“, – prisiminė ji. Nors Milana buvo dar maža, aršiai gynė Veroniką: kartą ji netgi metė telefono įkroviklį į berniuką, kuris tyčiojosi iš jos sesers. Veronika ja didžiavosi.

Jevhenas įlipo į savo draugo automobilį, atsisėdo į keleivio sėdynę. Kol vienas vairavo, gale sėdėjęs bičiulis liepė jam laikytis, nepaisant paralyžiuojančios panikos.

Važiuodamas Jevhenas paskambino visiems savo pažįstamiems Sumuose. Kiekvienas iš jų turėjo savo versiją apie tai, kur yra jo šeima. Ligoninę vyras pasiekė apie 2 val. nakties.

Johanna Maria-Fritz/ „The New York Times“/Jevhenas ir Veronika

Jis nuskubėjo prie registratūros ir paklausė apie motiną ir dukrą, kurios buvo atvežtos prieš kelias valandas. Darbuotoja jam pasakė, kad jų čia nėra.

Jevhenas išbėgo į lauką ir pamatė greitosios pagalbos automobilį. Pribėgęs paklausė: „Kas atsitiko moteriai ir vaikui, kurie buvo sužeisti šiąnakt?“

„Jos žuvo“, – atsakė vairuotojas.

Veronika kirto mišką, pralindo pro tvorą ir ėjo žemyn seklios upės pakrante, kol priėjo didelį akmenį. Nuo jos motinos ir sesers mirties buvo praėję du mėnesiai. Nuo namų ją skyrė daugiau kaip 950 km – ji dar niekada nebuvo taip toli. Dangus buvo šviesus, o kalnai rėmė patį dangų.

Prieš kelias savaites policija ją ir jos tėvą išsiuntė į šią Karpatų kalnuose įsikūrusią sodybą. Čia tokios Ukrainos policininkų šeimos kaip jos, turinčios sužeistų ar išsekusių artimųjų arba gedinčios žuvusiųjų, galėjo bandyti atsistoti ant kojų. Čia nebuvo nei oro pavojaus sirenų, nei sprogimų, nei grėsmingo dronų dūzgimo.

Vietą prie upės Veronika rado pati po to, kai paspruko nuo psichologo, nuolat klausinėjusio, kaip ji jaučiasi, ir nutolo nuo medinėmis lentomis apkalto pastato.

Čia ji būdavo pakankamai toli nuo sporto salės, kurioje pastoviai liejo prakaitą jos tėvas, bandydamas susidoroti su sielvartu. Toli nuo krūvos iš namų atsivežtų pliušinių žaislų, kurie jai primindavo seserį.

Tačiau ji negalėjo per daug galvoti apie Milaną. Kai tik prisimindavo, jos regėjimas susiliedavo, o širdis imdavo smarkiai daužytis. Jai pasidarydavo bloga. Mergaitė jau žinojo apie tai, ką gydytojai vadina panikos priepuoliu. Nuo tos siaubingos nakties liepą ji jau išgyveno tris.

Dienos slinko lėtai. Ji aplankė turistines parduotuvėles ir krioklius, net užkopė į aukščiausią Ukrainos kalną, ant kurio žmonės palikdavo žinutes kare žuvusiems draugams ir artimiesiems.

Dabar ji jautėsi vieniša. Jai buvo liūdna. Veronika norėjo grįžti namo.

Johanna Maria-Fritz/ „The New York Times“/Veronika

Per vieną dieną prie jo ekrano ji praleido net 18 valandų, didžiąją laiko dalį – platformoje „TikTok“. Į dešinę ausį ji įsikišo „AirPod“ ausinę. Dėl kairės ausies ji net nesivargino: po sprogimo ja nebegirdėjo.

Kišenėje Veronika turėjo vėrinį, kurį gegužės mėnesį, 13-ojo gimtadienio proga, jai padovanojo mama. Ji jo niekada nenusiimdavo. Tačiau praėjusią savaitę vienas berniukas timptelėjo už grandinėlės ir ją nutraukė. Pakabukas buvo storas ir apvalus, o palei jo kraštus išgraviruoti žodžiai: „Svajok, veik, mylėk. Dukra, tu gali viską. Aš didžiuojuosi tavimi. Myliu tave – mama.“

Kai Veronika slapta išsliūkindavo prie upės, Jevhenas laviravo tarp sporto salės ir psichologo kabineto trečiajame aukšte. Jis nenorėjo sėdėti be veiklos.

Jei užsisėdėdavo, užplūsdavo prisiminimai, o galvoje imdavo suktis bjaurios mintys. Jos jam kuždėjo, kad nebėra prasmės gyventi, nes jo šeima teisingumo šiaip ar taip niekada nesulauks.

Psichologas padėjo Jevhenui išmokti nuvaryti tokias mintis šalin. Vietoje to – kurti planus. Juk jam tebuvo 38 metai.

Pirmosios dienos po žmonos ir dukters mirčių skendėjo pykčio ir streso rūke. Ligoninėje šią baisią žinią jis turėjo pranešti Veronikai, o vėliau miegodavo tiesiog prie jos lovos. Mergaitės kojos ir ranka buvo nusėtos rusiškų skeveldrų gabalėliais, kurie vėliau virto jos kūną darkančiais violetiniais randais.

Sugrįžęs namo, jis paėmė mėlyną pliušinį žaislą, pramintą Stiču, kurį labai mylėjo Milana, ir įsidėjo į kuprinę. Jevenas nusprendė jį visur nešiotis su savimi.

Johanna Maria-Fritz/ „The New York Times“/Jevhenas vietoje, kur buvo nužudytos jo žmona ir dukra

Po kelių dienų Jevhenas vėl nuėjo į vietą, kur buvo nužudytos Natalija ir Milana. Jis svajojo šią gatvę paversti alėja, skirta kare žuvusiems vaikams pagerbti. Tačiau tą dieną jis ketino tik palikti žvakučių prie laikino memorialo.

Vyras pakėlė akis ir pamatė jo link einantį tuometinį gynybos ministrą Mychailą Fedorovą. Tą liepos dieną ministras viešėjo Sumuose ir paprašė parodyti jam vietą, kurioje neseniai Rusijos aviacinė bomba pražudė motiną ir vaiką.

Jevhenas prisistatė. Vyrai apsikabino. Jevheno pasakojimas sukrėtė M.Fedorovą, kuris taip pat augino mažą dukrelę. Abu šį netikėtą susitikimą priėmė kaip galimybę: galbūt naująja Jevheno misija galėtų tapti pasakojimas pasauliui apie tai, kas nutiko jo šeimai – parodyti visiems, kodėl Ukrainai gyvybiškai reikalingos oro gynybos sistemos ir karo lėktuvai.

Jie apsikeitė telefono numeriais. Vėliau, bandydamas atgauti jėgas Karpatų papėdėje, Jevhenas nuolat galvojo apie šią idėją. Tai suteikė jam jėgų judėti į priekį.

Jevhenas ir Veronika prieglobstį kalnuose paliko naktį į rugsėjo 14 d. Iki ryto jie jau buvo Kyjive. Stabtelėjo prie vaikų ligoninės, kurioje vis dar gydėsi Aliona – draugė, su kuria Veronika vaikštinėjo lemtingąją liepos 3 d.

Tą popietę, kai gydytojas apžiūrėjo Veronikos ausį ir sudarė planą būsimai operacijai, o vėliau Jevheną ir mergaites ligoninėje aplankė M.Fedorovas, tėvas su dukra išvyko atgal į Sumus.

Jevheno galvoje sukosi daugybė planų. Liepos mėnesį iš ministro pareigų atleistas M.Fedorovas tebebuvo giliai įsitraukęs į šalies gynybos reikalus, todėl pasiūlė Jevhenui pasikalbėti su Švedijos pareigūnais.

Johanna Maria-Fritz/ „The New York Times“/Veronikos mamos dovanotas pakabukas

Jis sakė, kad Švedijos vyriausybė buvo pažadėjusi suteikti Ukrainai naikintuvų, kurie padėtų numušti lėktuvus prieš jiems spėjant numesti aviacines bombas. M.Fedorovas galvojo, kad galbūt Jevheno istorija tik patvirtintų, koks skubus šis klausimas ir padėtų paspartinti orlaivių perdavimą Ukrainai.

Jevhenas sutiko. Tai turėjo būti pirmasis jo misijos žingsnis.

Sugrįžę į Sumus, jis su dukra įžengė į butą. Jame buvo pernelyg tylu ir ramu. Jevheno ir Natalijos miegamajame tebestovėjo Milanos lovelė, pristumta prie jų lovos. Ant jos atramos puikavosi užrašas „Princesė“. Jevhenas ištraukė iš kuprinės pliušinį Stičą ir padėjo jį ant Milanos pagalvės.

Veronika išbėgo į lauką. Ji nebuvo sakiusi draugams, kada grįš, todėl nusprendė padaryti jiems staigmeną.

Ji pasislėpė už automobilio, viena ranka prisidengusi burną, kad nuslopintų kikenimą. Pakreipusi galvą, ji sveikąja ausimi įsklausė ir išgirdo tolimą dūzgesį: „Ar ten FPV dronas?“

Įsitikinusi, kad tai ne Rusijos dronas, ji vėl užlindo už automobilio. Tada pamatė artėjančią grupelę vaikų. Iššokusi iš slėptuvės, ji puolė į glėbį savo geriausiai draugei Ulianai.

Taip paprastai Veronika vėl buvo trylikos. Iš savo rožinės kuprinės ji išsitraukė kalnuose pirktą pliušinę avytę ir įdavė ją Ulianai į rankas. Niekas nekalbėjo apie tai, kodėl jos taip ilgai nebuvo.

Kitą dieną Jevhenas stovėjo kapinėse ir tvarkė Milanos ir Natalijos kapus. Lankytojų, atėjusių pagerbti jų atminimo, suneštų žaislų buvo tiek daug, kad kai kurie jau buvo pradėję kristi ant žemės.

Johanna Maria-Fritz/ „The New York Times“/Jevhenas kapinėse

„Dukrele, tėtis tave myli, – pašnibždėjo jis. – Jis tavęs nepamiršta.“

Miestą sudrebino sprogimas. „Tikriausiai pataikė į kontrolės punktą už mūsų nugaros“, – tarė Jevhenas, vos pakeldamas akis.

Jis palietė ant kapų pritvirtintas lenteles su žmonos ir dukters vardais, o tada, verkdamas, jas pabučiavo. Vyras vėl pagalvojo apie savo naująją misiją.

„Tegul pasaulis pamato, ką Rusija padarė mano šeimai, – pasakė jis, eidamas link automobilio. – Noriu pasakyti Europai ir Jungtinėms Valstijoms, kad mūsų vaikai taip pat nori gyventi.“

Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.