„Aš labai atsiprašau, – pareiškė jis, koronavirusui, maisto stygiui ir tarptautinėms sankcijoms kaustant jo šalį. – Mano pastangų ir nuoširdumo nepakako, kad mūsų žmonės būtų išlaisvinti nuo gyvenimo sunkumų.“
Tačiau, kol paprasti Šiaurės Korėjos gyventojai kentėjo, 42 metų Kim Jong Unas krizėje įžvelgė unikalią galimybę. Dabar jis trykšta pasitikėjimu savimi. Namuose ir užsienyje jis pripažintas kaip galingiausias visų laikų Šiaurės Korėjos lyderis, pranokstantis net savo senelį, šalies įkūrėją. Ir viskas tik dėl įgyto faktinės branduolinės galios statuso.
Pandemijos metu diktatorius uždarė sieną su Kinija, davė įsakymą šaudyti, kad sustabdytų per sieną bėgančius šiaurės korėjiečius. Jis suvaržė prekybos ir kontrabandos srautus per sieną, priversdamas savo žmones mažiau kliautis importu ir daugiau gaminti šalies viduje. Kim Jong Uno kampanija taip pat buvo nukreipta prieš „juodąją rinką“, kuri daugeliui šiaurės korėjiečių padėjo išgyventi prekiaujant kiniškomis prekėmis ir į atmintukus įrašytu pramoginiu užsienietišku turiniu. Visa tai kontrabanda plūsta į šalį nuo pat XX a. dešimtojo dešimtmečio, kai šalyje siautė niokojantis badas.
Panaikindamas pogrindinę rinką, Kim Jong Unas sustiprino režimo monopolį ekonomikoje ir ideologijoje. Jo metodai buvo žiaurūs. Tie, kuriuos pričiupdavo platinant „K-pop“ muziką ar „K-dramas“ buvo nuteisiami vieša mirties bausme.
Tuo pačiu metu jis nepaisė tarptautinių sankcijų ir nuolat plėtė savo branduolinį arsenalą. Šiaurės Korėja sukūrė naujos kartos raketas, galinčias nešti branduolines galvutes ir smogti artimiausioms priešininkėms – Pietų Korėjai ir Japonijai. Pchenjanas taip pat kuria ginklus, kuriais, pasitelkęs branduolinius povandeninius laivus ir tarpžemyninių balistinių raketų technologiją, galėtų nusitaikyti į žemyninę Amerikos dalį.
Be kita ko, Kim Jong Unas pasinaudojo netikėta galimybe išplėsti savo įtaką užsienyje. Kai Rusijai sunkiai sekėsi kare prieš Ukrainą, Šiaurės Korėja suteikė Maskvai ginklų ir karių. Savo ruožtu Rusija atsakė pasidalindama ginklų technologijomis, galinčiomis padėti modernizuoti Šiaurės Korėjos priešlėktuvinę gynybą ir kitas pažeidžiamas jos kariuomenės dalis.
Rusija parėmė Šiaurės Korėją ir labai reikalingais maisto produktais, nafta ir net turistais. Abi šalys pasirašė abipusės gynybos ir bendradarbiavimo sutartį, kuri palengvino Pchenjano ekonominę izoliaciją ir pakėlė jo statusą tarptautinėje arenoje.
Nuo to laiko Kim Jong Unas atmetė bet kokią idėją apie derybų su prezidentu Donaldu Trumpu atnaujinimą ar susitaikymą su Pietų Korėja. Diktatoriaus palankumas Rusijai taip pat suteikė postūmį Kinijai palankiau vertinti Šiaurės Korėją – kaimynę, kurią Pekinas regi kaip sunkiai kontroliuojamą, tačiau jos priešiškumas Vašingtonui suteikia jai diplomatinių svertų.
Pirmadienį Kinijos aukščiausiasis vadovas Xi Jinpingas atvyko į Šiaurės Korėją dviejų dienų trukmės vizitui. Tai – pirmasis Kinijos lyderio vizitas šalyje per 7 metus.
Tikimasi, kad jis pabrėš nepakeičiamą Kinijos, kaip dominuojančios Šiaurės Korėjos prekybos partnerės, padėtį. Šalys jau vėl plečia prekybą, atnaujino susisiekimą traukiniais ir suorganizavo daugiau skrydžių tarp Pekino ir Pchenjano. Taip pat jos netrukus baigs statyti naują modernų tiltą per Jalu upę, kuris, kaip tikimasi, palengvins dvišalius mainus, įskaitant turistų ir pagalbos srautus iš Kinijos.
Tačiau už Pchenjano ribų vis dar klesti skurdas. Analitikai teigia, kad pastaruoju metu įvykę pokyčiai suteikė vyriausybei pasitikėjimo, o visuomenei – vilties.
Šių metų pradžioje vykusiame Darbininkų partijos suvažiavime Kim Jong Unas triumfuodamas pareiškė, kad Šiaurės Korėjoje prasidėjo šlovinga ir klestinti nauja era, o tai toli gražu nepanašu į 2020 m. transliaciją, kada jis vos tramdė ašaras.
Dabar žmonės gali tikėtis „ir saldainių, ir kulkų“, nurodė partija, turėdama omenyje savo politiką, kuria siekiama ir ekonomikos atsigavimo, ir karinio meistriškumo.
Siekdamas išsiaiškinti, kaip Kim Jong Unui pavyko įgyvendinti šią transformaciją, laikraštis „The New York Times“ kalbėjosi su daugiau nei tuzinu vidinių ryšių turinčių ekspertų, atidžiai išanalizavo valstybinę žiniasklaidą ir nutekintus režimo dokumentus.
Japonijoje įsikūrusio leidinio „Asia Press International“, turinčio slaptų korespondentų Šiaurės Korėjoje, vyriausiasis redaktorius Jiro Ishimaru pareiškė šitaip: „Per pastaruosius kelerius metus Kim Jong Unas iš pragaro nukeliavo į dangų“.
„Šeimos neturėjo pinigų karstams“
Šiaurės Korėja tikina, kad įveikė COVID be jokių vakcinų ir neteko vos kelių dešimčių žmonių.
Tačiau, sparčiai plintant virusui, Kim Il Hyeokas matė, kad jo kaimynystėje Geltonosios jūros provincijoje, laikomoje šalies duonos aruodu, miršta neįprastai daug žmonių. Jo teigimu, valdžios institucijos iš regiono nusavindavo ryžius, kad pamaitintų Pchenjano elitą ir kariuomenę.
COVID tyrimų nebuvo, todėl buvo sunku pasakyti, ar jie mirė iš bado, ar nuo viruso. Susirgusieji apie tai valdžios institucijoms nepranešė, nes bijojo būti uždaryti į karantiną ir visai negauti maisto. Neturėdami vaistų, žmonės griebėsi liaudiškų gydymo metodų, pavyzdžiui, gėrė medžių žievės sultis. Tačiau dažnai jos tik pablogindavo jų būklę.
„Šeimos neturėjo pinigų karstams“, – prisiminė 36 metų Kim Il Hyeokas, kuris 2023 m. su aštuoniais giminaičiais laivu paspruko į Pietų Korėją.
„Kai kuriems net trūko jėgų iškasti duobę“, – pridūrė jis.
Kelionė į laisvę truko dvi valandas. Į kelią kartu su juo leidosi ir jo svainė Kim Yu Mi. Moteris pasakojo, kad jos gimtasis miestas Šiaurės Korėjos pietvakarinėje pakrantėje yra taip arti Pietų Korėjos, kad, esant geram orui, ji gali matyti blizgančius keleivinius lėktuvus, įskrendančius ir išskrendančius iš Pietų Korėjos Inčono tarptautinio oro uosto.
„Tie lėktuvai simbolizavo mūsų vaikų laisvę, – pareiškė ji. – Kai Šiaurės Korėjos patrulinis laivas aptiko mūsų valtį, sprunkančią į Pietus, ir ėmė ją persekioti, viską, ką turėjome, išmetėme per bortą, kad tik padėtume jai įgyti pagreitį.“
Šios šeimos pabėgimas įkūnijo grėsmę, kurią režimui kelia išorinis pasaulis, ypač Pietų Korėja.
Pasak pabėgėlių, šiaurės korėjiečių pasitikėjimas vyriausybe mąžta nuo 1990 m. bado. Sugriuvus vyriausybės raciono sistemai, šiaurės korėjiečiai išmoko patys pasirūpinti savimi, dirbdami pogrindinėse turgavietėse, kur jie prekiavo įvairiomis prekėmis, įskaitant kontrabandą iš Kinijos. Turgūs taip pat tapo terpe korupcijai klestėti – pareigūnai noriai rinko kyšius iš prekeivių.
Kartu su šiomis prekėmis atkeliaudavo ir atmintukai, į kuriuos įrašomos Pietų Korėjos laidos, tarp jų ir „Avarinis nusileidimas ant tavęs“. Joje pasakojama istorija apie paveldėtoją iš Pietų Korėjos, kuri dėl nesėkmingo skrydžio parasparniu patenka į Šiaurės Korėją ir atsiduria Liaudies armijos karininko glėbyje.
Kaip pasakoja Kim Yu Mi, Šiaurės Korėjos gyventojai šias laidas žiūri su pasimėgavimu: už uždarų durų ir po antklodėmis, nes bijo slaptosios policijos, nuolat stebinčios kaimynystę.
2010 m. Kim Yu Mi pakrantės miestelis atsidūrė abiejų Korėjų artilerijos dvikovos epicentre. Gyventojai suskubo nukabinėti nuo sienų valstybės vadovų portretus, kad apsaugotų atvaizdus – savo atsidavimo ir lojalumo ženklą. 2023 m., pasakojo moteris, maždaug 8 iš 10 žmonių jos kaimynystėje žiūrėjo Pietų Korėjos laidas – tai ženklas, kad daug kas pasikeitė.
„Lojalumas partijai nebebuvo toks svarbus kaip galimybė uždirbti pinigus“, – sakė ji.
Šis pokytis tapo pavojaus signalu Pchenjanui. Kim Jong Unas jautė vis didesnį nerimą. Jis manė, kad tariamai antisocialistinis turinys žaloja jaunus šiaurės korėjiečius, ir prilygino tai „piktam vėžiui“. Tuos, kurie pasidavė išorinei įtakai, jo režimas išvadino „išdavikais“ ir ragino jiems „negailestingai smogti“. Taip teigiama 2024 m. birželio mėn. slaptame dokumente, kurį gavo Niujorke įsikūręs ne pelno siekiantis Žmogaus teisių fondas. Laikraštis „The New York Times“ taip pat susipažino su panašiais vidaus dokumentais, slapta išgabentais iš Šiaurės Korėjos.
Nuo senelio paslėptas vaikas
Kim Jong Unui informacijos laisvė kelia asmenišką grėsmę. Pasak analitikų, iš dalies tai susiję su jo noru užgožti informaciją apie jo praeitį ir giminystės ryšius.
Istorikų teigimu, Kim Jong Uno motina Ko Yong Hui gimė Japonijoje. Dėl to Šiaurės Korėjoje, šalyje, kurią dešimtmečius formavo gili neapykanta Japonijai, ji buvo priskirta žemiausiajai klasei. Jo tėvas, matyt, niekada taip ir nesupažindino Ko Yong Hui ir jų sūnaus – Kim Jong Uno – su seneliu Kim Il Sungu, pasakojo į Pietų Korėją pabėgę šalies gyventojai. Pasak jų, Kim Jong Unas buvo išsiųstas į Šveicariją, kur praleido dalį paauglystės.
Ilgą laiką Šiaurės Korėjoje saugota paslaptis apie Kim Jong Uno motinos kilmę pastaraisiais metais tapo pagrindiniu Pietų Korėjos aktyvistų propagandos objektu. Jie balionais į Šiaurės Korėją skraidino lankstinukus su šia informacija, o tai davė pretekstą Kim Jong Unui pradėti plataus masto susidorojimą su išorine informacija.
„Jis buvo vaikas, paslėptas nuo senelio, ištremtas į užsienį ir po senelio mirties sugrąžintas namo“, – kalbėjo Kim Kangas, Šiaurės Korėjos diplomatas Rusijoje, pasprukęs į Pietų Korėją.
Prieš mirtį 2004 m. Ko Yong Hui padėjo užtikrinti, kad Kim Jong Ilas įpėdiniu pasirinktų jų sūnų. Vis dėlto Kim Jong Unas turėjo „kompleksą kaip karališkosios sugulovės sūnaus“, sakė Seule įsikūrusio „One Korea Center“ Šiaurės Korėjos ekspertas Kwak Gil-supas.
„Kai jo tėvas buvo gyvas, jis stengėsi pelnyti jo palankumą, – paaiškino ekspertas. – Atėjęs į valdžią jis siekė įrodyti, kad yra kitoks ir geresnis už tėvą“.
Represijos
Kai 2011 m. perėmė postą iš tėvo, Kim Jong Unas pažadėjo Šiaurės Korėjos gyventojams, kad jiems nebereikės „veržtis diržų“. Jis save pristatė kaip lyderį, kuris pirmiausia rūpinasi žmonėmis. Jis greitaeigiu laivu apžiūrėdavo potvynių nuniokotas vietoves, lankydavo nukentėjusiuosius jų laikinuose prieglobsčiuose ir ant savo kelių glostydavo kūdikius.
Tačiau brangiai kainuojančios ambicijos, tokios kaip troškimas įgyti branduolinį ginklą, ir ekstravagantiškas gyvenimo būdas stipriai kontrastavo su paprastų piliečių realybe.
Kuomet humanitarinės pagalbos agentūros skelbė apie šalyje plačiai išplitusį neprievalgį, Kim Jong Uno juosmuo tik pūtėsi, o jo svoris pradėjo kelti abejonių dėl sveikatos. Kaip pastebi jo mitybos įpročius gerai žinantys virėjai, tėvo meilę gėrimams ir maistui paveldėjęs Kim Jong Unas puotauja, valgydamas „Wagyu“ kepsnius, riebiausią tuną, ryklio pelekų sriubą, šveicarišką sūrį, omarus, ikrus ir žąsų kepenėles. Jis geria „Bordeaux“ vyną ir „Cristal“ šampaną.
Pabėgusieji pasakojo, kad sostinėje Pchenjane dažnai nebūdavo užtektinai elektros, kad veiktų liftai. Tačiau Kim Jong Unas išleido milijonus dolerių, kad kontrabanda į šalį įvežtų „Mercedes“ ir kitus prabangius automobilius asmeniniam naudojimui. Jis pirko „Orlov Trotters“ žirgus iš Rusijos savo privačioms jojimo trasoms ir delfinus naujajam delfinariumui.
Savo valdžią jis įtvirtino pradėdamas tai, ką Pietų Korėjos pareigūnai vadina "teroro režimu“. Jis nubaudė mirtimi tuos, kurie jam nepatiko, įskaitant savo paties dėdę Jang Song Thaeką. Jis pasiuntė agentus nužudyti Kim Jong Nam, savo pusbrolio, kuris, kaip pirmagimis sūnus, kėlė grėsmę Kimų dinastijos išlikimui soste.
Lee Ilkyu, buvęs Šiaurės Korėjos diplomatas Kuboje, kuris 2023 m. pabėgo į Seulą, prisiminė, kaip Han Song Ryolas, kitas Šiaurės Korėjos diplomatas, 2019 m. buvo nužudytas dėl kaltinimų šnipinėjimu. Lee Ilkyu teigė, kad liudytojai jam pasakojo, jog Han Song Ryolą į gabalus sudraskė šimtai kulkų.
„Jie kelioms dienoms neteko apetito“, – pažymėjo diplomatas.
Vis dėlto slenkant dešimtmečiams po didžiojo bado, valstybės kontrolė silpo. Tačiau užklupusi pandemija padėjo Kim Jong Unui iš naujo įtvirtinti savo valdžią.
Jis priėmė įstatymus, numatančius drakoniškas bausmes, įskaitant mirties bausmę sušaudant, tiems, kurie vartojo ar platino antisocialistinį turinį, ar netgi mėgdžiojo Pietų Korėjos kalbą ir madas.
Pasak pabėgėlių, pareigūnai po namus organizavo reidus, per kuriuos, ieškodami atmintukų su užsienietiškų laidų turiniu, iškraustydavo stalčius ir išversdavo antklodes.
Iš Šiaurės Korėjos laivu pasprukęs Kim Il Hyeokas prisiminė, kad per trejus metus iki pabėgimo savo mieste matė apie dvidešimt nužudymų. Per ankstesnius du dešimtmečius tokių jis buvo matęs vos šešis. Egzekucijos buvo vykdomos mokyklų kiemuose ir kitose atvirose vietose, kur nuteistieji buvo viešai pasmerkti tūkstančių žmonių akivaizdoje.
Jis papasakojo, kaip 2022 m. buvo nužudytas jo pažįstamas. 22 metų vyras buvo nubaustas už trijų Pietų Korėjos dramų ir 70 „K-pop“ dainų platinimą. Jis buvo aprengtas ilga balta maišo formos tunika, o ant galvos jam buvo užmautas gobtuvas. Trys šauliai iššovė po penkis šūvius.
„Kai to matai pakankamai daug, tampi nejautrus, nebegali atskirti žmogaus nuo gyvulio“, – nuogąstavo Kim Il Hyeokas.
Kai jie pabėgo iš Šiaurės Korėjos, valdžia jau buvo beveik pilnai išnaikinusi „juodąją rinką“, pasakojo Kim Yu Mi. Jie vėl įvedė socialistinį prekių gamybos ir platinimo kontrolės modelį. Ryžiai ir kiti grūdai buvo prieinami tik vyriausybei priklausančiose parduotuvėse.
„Sunkiausia Kim Jong Uno režimo dalis buvo ta, kad mums nebuvo leidžiama užsidirbti pinigų, – pridūrė moteris. – Jis užveržė kilpas ant žmonių kaklų, tarsi nenorėdamas, kad jie gyventų geriau.“
Netikėta karo sėkmė
Maždaug tuo metu „Asia Press“ redaktorius Jiro Ishimaru sulaukė slaptų pranešimų iš Šiaurės Korėjos apie į neviltį grimztančią šalį.
Pasak jo, piliečiai „nematė jokios išeities, nežinojo, kaip jiems toliau gyventi“. Juos paralyžiavo negailestingas Kim Jong Uno spaudimas siekti „nuo nieko nepriklausančios“ ekonomikos – tai nuvalkiotas šūkis. Tačiau, siaučiant pandemijai ir stokojant būtiniausių prekių, jis įgavo naują, niokojančią prasmę.
Net ir tada, kai Kim Jong Unas nukenksmino užsienio įtaką savo šalyje, jis pats už savo šalies ribų rezgė intrigas, stengdamasis sustabdyti Šiaurės Korėjos ekonomikos nuosmukį.
Kadangi visos pagrindinės eksporto prekės buvo neprieinamos dėl tarptautinių sankcijų, Šiaurės Korėja ieškojo, iš kur prasimanyti pinigų, Dėl to pradėjo kontrabanda iš šalies vežti anglį ir surinkinėti savo darbininkų, kurie per pandemiją toliau dirbo Kim Jong Uno vyriausybei, Kinijoje uždirbtus atlyginimus. Į interneto tyrus Kim Jong Unas paleido į programišių ir kompiuterių inžinierių armiją, kad šie, įsidarbinę laisvai samdomais informacinių technologijų specialistais su suklastotomis tapatybėmis, pavogtų kriptovaliutos už milijardus dolerių ir uždirbtų pinigų.
Aukso grynuoliai tapo svarbiu kontrabandos iš Šiaurės Korėjos įrankiu. Buvo siekiama juos parduoti ir surinkti valstybei užsienio valiutos. Vienas aukšto rango Šiaurės Korėjos prekybos pareigūnas, dešimtmetį dirbęs Azijoje, o pernai pabėgęs į Pietų Korėją, sakė, kad jie buvo pamėgti dėl savo mažo dydžio.
Vidiniuose dokumentuose, kuriuos išanalizavo laikraštis „The New York Times“, pažymima, kad Šiaurės Korėjos konsulato automobilis Dandonge, Kinijos pasienio mieste, buvo naudojamas aukso kontrabandai į Kiniją.
Šiaurės Korėjos vyriausybės kontrabandininkai importavo ginklų gamybai naudojamus tiksliuosius įrankius, mokėdami didelius komisinius tarpininkams, padėjusiems apeiti sankcijas, nurodė vienas su anonimiškumo sąlyga kalbėjęs pareigūnas, siekdamas apsaugoti savo giminaičius Šiaurės Korėjoje.
Tačiau Kim Jong Unui reikėjo kur kas daugiau, kad atgaivintų ekonomiką, smarkiai supurtytą dvigubo smūgio – griežčiausių pasaulyje sankcijų ir pandemijos.
Tada diktatorius įžvelgė naują galimybę. Rusijos pajėgos 2022 m. pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, todėl jis pasiūlė Maskvai savo karius bei karinę techniką.
Ginklų gamyklos dirbo visu pajėgumu, siekdamos patenkinti Rusijos poreikius karo pastangoms tęsti. Pietų Korėjos žvalgybos pareigūnų teigimu, kare prieš Ukrainą kovojo apie 16 tūkst. Šiaurės Korėjos karių, kurie išbandė savo ginklus kovos sąlygomis ir įgijo vertingos patirties šiuolaikinio karo srityje, ypač dronų panaudojimo klausimais.
Be kita ko, Šiaurės Korėja į Rusiją išsiuntė darbininkų, kad šie uždirbtų pinigų režimui. Karybos ekspertai baiminasi, kad, padedant Rusijai, Šiaurės Korėja jau stato savo pirmąjį branduolinį povandeninį laivą ir kitus šiuolaikinius karo laivus, taip pat ir karinių dronų flotilę.
Naujausiais Pietų Korėjos centrinio banko skaičiavimais, 2024 m. Šiaurės Korėjos ekonomika išaugo 3,7 proc. – tai didžiausias augimo tempas per aštuonerius metus.
Išorinės grėsmės
Rusijos ir Šiaurės Korėjos karinis bendradarbiavimas atvirai pažeidžia Jungtinių Tautų sankcijas – vieną iš pagrindinių Vašingtono diplomatinių svertų. Gilėjantys santykiai taip pat padeda Kim Jong Unui siekti platesnio strateginio tikslo: išlaikyti pusiausvyrą tarp Kinijos ir Rusijos.
„Šiandien Šiaurės Korėja turi daugiau įtakos nei kada anksčiau per pastaruosius 30 metų“, – atkreipė dėmesį Frankas Aumas, buvęs Korėjos ekspertas Pentagone.
Tačiau kol kas Šiaurės Korėja iš sunkumų neišbrido.
-
Mįslė iš Šiaurės Korėjos: norėjo parodyti „laimingus“ vaikus, bet nuotraukose stebina visai kas kita
-
Kim Jong Uno sesuo: Šiaurės Korėjos branduolinė programa – ne derybų objektas
-
Istorinis vizitas: Xi Jinpingas atvyko vizito į Šiaurės Korėją
-
Xi Jinpingas pasirengęs pakelti ryšius su Šiaurės Korėja „į naujas aukštumas“
-
Kinijos prezidentas Xi Jinpingas atvyko reto vizito į Šiaurės Korėją
-
Kinijos vadovas baigė vizitą Šiaurės Korėjoje: nori atkurti ypatingą šalių aljansą
Šalies oficialiame eksporte į Kiniją dominavo prekės, kurias ji galėjo eksportuoti nepažeisdama JT sankcijų, buvo perukai, dirbtinės blakstienos, ūsai ir volframo rūda. Kim Jong Uno vykdomas „juodosios rinkos“ užgniaužimas nutraukė grynųjų pinigų srautą į šalį.
Atgijus prekybai su Kinija, Šiaurės Korėja importavo kur kas daugiau nei eksportavo, dėl to mažėjo jos užsienio valiutos atsargos. Per pastaruosius metus Šiaurės Korėjos vonas nuvertėjo daugiau nei dviem trečdaliais dolerio atžvilgiu, o ryžių kainos šalyje išaugo daugiau nei tris kartus.
Sandoriai su Rusija nepadėjo amortizuoti Šiaurės Korėjos užsienio valiutos trūkumo. Nei viena pusė negali konvertuoti savo grynųjų pinigų atsargų į naudingas valiutas nesusilaukdama reguliavimo institucijų dėmesio, pažymėjo Olena Guseinova, Seulo Hankuk užsienio studijų universiteto lektorė.
Per pastaruosius kelerius metus buvo aiškių Šiaurės Korėjos ekonomikos pagerėjimo ženklų. Kim Jong Unas užbaigė kai kurių ilgai atidėliotų projektų, pavyzdžiui, didelio pajūrio, slidinėjimo ir SPA kurortų bei ant aerodromų įrengtų šiltnamių, įskaitant vieną, kurio plotas prilygsta 400 futbolo aikščių, statybas.
Nauji daugiabučių namų kompleksai iškilo ne tik Pchenjane, bet ir provincijos miestuose. Pasak pabėgėlių ir analitikų, Kim Jong Unas šiems statybos projektams mobilizavo karius, o juos finansavo iš užsienyje dirbančių šiaurės korėjiečių perlaidų ir priverstinių aukų iš asmenų, kurie praturtėjo iš kontrabandos ir „juodosios rinkos“.
Šiaurės Korėja savo uostuose įrengė daugiau naftos terminalų, o visoje šalyje matyti daugiau automobilių, autobusų, sunkvežimių ir statybinės technikos, teigė palydovines nuotraukas išanalizavęs ir šalyje neseniai buvusius žmones apklausęs Seule įsikūrusio Korėjos suvienijimo studijų instituto analitikas Joung Eunlee.
Pchenjane, kuris naktimis anksčiau buvo menkai apšviestas, dabar ryškiau nei bet kada šviečia neoniniai ženklai.
Pasak iš Šiaurės Korėjos pabėgusių asmenų ir lankytojų, daugiaaukščių namų liftai dabar veikia bent keletą valandų per dieną. Šalyje yra daugiau degalinių ir daugiau privačių automobilių, kai kurie iš jų – elektriniai automobiliai iš Kinijos. Pchenjane žmonės stovi eilėse prie alaus barų. Šeimos naudoja išmaniųjų telefonų programas apsipirkti ir užsisakyti maistą su pristatymu į namus.
Aukšto rango pareigūnai ir jų šeimos Šiaurės Korėjos sostinėje vis dar gyvena tokį gyvenimą, kuris likusiai šalies daliai yra sunkiai įsivaizduojamas. Jų butai ypač erdvūs, juose įrengtos saunos, aplink juos sukiojasi tarnaitės, jie prigrūsti kiniškos ir japoniškos elektrotechnikos, o liftai jų namuose veikia visą parą, pasakojo vienas buvęs prekybos sektoriaus pareigūnas, praeitais metais pasprukęs iš Šiaurės Korėjos.
Kovo mėnesį, kreipdamasis į Šiaurės Korėjos marionetinį parlamentą, Kim Jong Unas triumfuodamas prakalbo apie „stebuklingą transformaciją“. Jis atkreipė dėmesį į daugkartinį investicijų padidėjimą ir plataus masto gyvenamųjų namų statybą.
„Mūsų šalis nebėra pažeidžiama grėsmių iš svetur“, – pareiškė jis.
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company
