„The Atlantic“ reportažas: kaip Baltijos šalys ruošiasi karui su Rusija

„Lietuva gynybai skiria didesnę dalį savo BVP nei bet kuri kita NATO šalis ir jau daugelį metų ragina Vakarus rimčiau vertinti Rusijos agresiją. Galimybė, kad kils karas, yra įsišaknijusi šalies politikoje, ekonomikoje ir visuomenės sąmonėje; okupacijos prisiminimai persekioja jos dabartį ir ateities viziją“, – rašo straipsnio autorius.

Anot jo, Baltijos valstybėms „laukti ir stebėti“ – ne strategija. Nepasitikėjimas Rusijos ketinimais jau sukėlė silpną, bet daug ką apimantį nerimą, kuris daro įtaką kasdieniam gyvenimui ir visoms institucijoms.

Miestai nuolat tobulina savo evakuacijos planus. Ligoninės gali iš karto pereiti į karo režimą. Jis atkreipė dėmesį, kad po 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą Lietuvos Šaulių sąjungos narių skaičius padvigubėjo ir dabar siekia apie 20 tūkst.

Lukas Balandis / BNS nuotr./Raimundas Vaikšnoras

„Kai aplankiau Vaikšnorą, jis mane nusivedė į nišą už savo kabineto, kur ant nedidelio medinio stovo kabėjo jo šalmas, kuprinė ir neperšaunama liemenė. Jo darbas – įsivaizduoti blogiausią scenarijų.

Tačiau, kaip sužinojau per mėnesį, praleistą kalbantis su politiniais ir kariniais lyderiais, taip pat tiesa, kad kovoje dėl išlikimo Baltijos valstybės turi pranašumų. Jos pasirengusios į kovą įtraukti visą savo visuomenę. Ko jos nebežino, tai ar Jungtinės Valstijos bus jų pusėje – o Rusijos akimis žiūrint, šis neapibrėžtumas gali atrodyti kaip kvietimas“, – rašė straipsnio autorius.

„Priešas turi žinoti, – pareiškė Lietuvos gynybos vadas generolas Raimundas Vaikšnoras, – kad, jei jie žengs bent vieną žingsnį į mūsų teritoriją, mes atsakysime“.

Kaip rašo „The Atlantic“, net ir ribotas Rusijos pajėgų įsiveržimas į Baltijos valstybes galėtų turėti katastrofiškų pasekmių, jei NATO nesureaguotų tinkamai, taip pažeisdama steigimo sutarties 5-ąjį straipsnį.

Anksčiau šiais metais žurnalistas Vašingtone paklausė buvusio NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo, ar jis yra įsitikinęs, kad Donaldas Trumpas padėtų ginti Baltijos valstybes Rusijos puolimo atveju.

Jis atsakė: „Būtent tuo grindžiamas mūsų saugumas“. Šis atsargus atsakymas patvirtino neginčijamą faktą, tačiau neatsakė į klausimą.

Kaip ruošiasi Lietuva

Publikacijoje vertinama, kad, nepaisant Rusijos trūkumų, kuriuos išryškino karas Ukrainoje, Maskva būtų galinga priešininkė. Ji yra pasirengusi pasiųsti šimtus tūkstančių karių į mirtį ir turi branduolinių ginklų.

Baltijos šalių lyderiai nedaro klaidos manydami, kad Rusija elgsis taip, kaip nori jie, atkreipė dėmesį I.Stanley-Beckeris.

Laurynas Kasčiūnas/ „Facebook“/„Drakono dantys“ ant tilto tarp Lietuvos ir Kaliningrado

Lietuvos, Latvijos ir Estijos šalių žvalgybos pareigūnai taip atidžiai stebi kiekvieną Rusijos grėsmės variantą, kad vienas Europos ekspertas, besispecializuojantis Baltijos šalių saugumo klausimais, jų mąstyseną žurnalistui apibūdino šitaip: „Jei kiras nusišika uoste, mes žinome, ką jis valgė pusryčiams, žinome, kur jis turi lizdą, ir žinome, kada jis paskutinį kartą buvo Rusijoje.“

Straipsnio autorius prisiminė, kad susitikimo su R.Vaikšnoru metu ant jo stalo pastebėjo naujo poligono žemėlapį, kurį planuojama įrengti šalies pietvakariuose, šalia Suvalkų koridoriaus.

Jei Rusijos ar Baltarusijos teritorijoje pradėtų telktis priešo pajėgos, Lietuvos kariai užimtų pozicijas priešais jas – tai vadinama pajėgų šešėliavimu (angl. force-shadowing).

Lietuvos kariuomenė, nors ir didžiausia tarp Baltijos valstybių, vis dėlto yra nedidukė: aktyviuose ir rezervo daliniuose tarnauja apie 60 tūkst. vyrų ir moterų. Ekstremalios situacijos atveju, pasitelkus gerai parengtas savanorių grupes, pavyzdžiui, Šaulius, šis skaičius galėtų išaugti iki daugiau nei 80 tūkst. Tačiau tai yra lašas jūroje, palyginti su bet kokiomis potencialiomis Rusijos pajėgomis.

I.Stanley-Beckeris apsilankė pasienio teritorijose ir atkreipė dėmesį, kad, siekdamos sulaikyti priešo pajėgas ir išlaikyti jas kuo arčiau sienos, Baltijos valstybės kuria gynybinę liniją – kasa prieštankinius griovius ir stato betonines kliūtis, vadinamas „drakonų dantimis“.

Manoma, kad šiuolaikinės technologijos galėtų jų gynybai suteikti didelį pranašumą. Jau egzistuoja planai sieną aprūpinti infraraudonųjų spindulių kameromis ir akustiniais jutikliais – tinklu, sukurtu pagal Ukrainos sistemą „Sky Fortress“. Šios įrangos pagalba surinktais duomenimis būtų dalijamasi su sąjungininkais. Be to, jie galėtų būti analizuojami dirbtinio intelekto pagalba, siekiant nustatyti geriausią būdą neutralizuoti artėjančias grėsmes.

Roberto Riabovo / BNS nuotr./Pelkė, kurioje paskendo JAV karių šarvuotis

Pasienio teritorijos taip pat galėtų būti gausiai užminuotos. Visos trys Baltijos valstybės, kartu su Lenkija ir Suomija, pasitraukė iš 1997 m. Otavos sutarties, kurios tikslas – uždrausti priešpėstines minas, galinčias nužudyti ar suluošinti civilius gyventojus dar ilgai po konfliktų pabaigos. Šis žingsnis sukėlė tam tikrą nerimą sąjungininkų sostinėse.

„Baltijos šalių atsakymas buvo: Kokį pasirinkimą mes turime?“, – primenama straipsnyje.

Vienas iš Baltijos šalių pranašumų – natūralios kliūtys. Lietuva jau atkuria pelkes ir apsodina pasienio teritorijas, siekdama priversti priešą pasukti numatomais maršrutais. Dirbtinės kliūtys išdėstomos ant natūralių barjerų, kad nukreiptų priešą į siauras zonas.

„Bandymas prasiveržti pro įtvirtintą vietą sukeltų smurto protrūkį: tankai, įstrigę ant „drakonų dantų“, sprogstančios minos, artilerijos ugnies smūgiai įstrigusiam konvojui, virš galvų skraidantys dronai, siekiantys pataikyti į viską, kas dar juda“, – taip galimą Rusijos pajėgų įsiveržimą į Lietuvos teritoriją piešė žurnalistas.

Jis taip pat pažymėjo, kad Baltijos valstybės smogtų ir giliai į Rusijos teritoriją. Lietuva, Latvija ir Estija jau užsisakė raketų paleidimo sistemas HIMARS, o jų galingiausios tiksliojo smūgio raketos turi apie 300 km veikimo nuotolį.

„Tai beveik tiksliai atitinka atstumą nuo Estijos sostinės Talino iki Rusijos miesto Sankt Peterburgo“, – pastebėjo I.Stanley-Beckeris.

„Skausmingas procesas“

Susitikęs su Lietuvos generolu Remigijumi Baltrėnu, kuris šiuo metu vadovauja NATO kariniam štabui, žurnalistas paklausė, ar šis tiki, kad Aljansas ateis į pagalbą Baltijos valstybėms.

15min montažas/Remigijus Baltrėnas

„Esu praktiškai įsitikinęs, kad, jei to prireiks, šalys sugebės atidėti į šalį savo nacionalinius siekius, nacionalinius apribojimus ir susitarti dėl Aljanso vienybės bei gynybos, kad būtų imtasi visų būtinų veiksmų“, – atsakė R.Baltrėnas.

Tačiau, kaip rodo jo sudėtingame pareiškime esančios išlygos ir sąlygos, tai, kaip jis pats pažymėjo, būtų „skausmingas procesas“. Tikėtina, kad atskiros NATO narės skirtingai vertins eskalacijos riziką. Neatmetama galimybė, kad kai kurie gali net skirtingai interpretuoti faktus.

„The Atlantic“ priminė, kad vyriausiasis sąjungininkų vadas Europoje, vadovaujantis visoms NATO karinėms operacijoms, turi įgaliojimus skubiai nusiųsti tam tikras pajėgas į regioną dar prieš valstybėms narėms pasiekus konsensusą.

Šiandien šį postą užima oro pajėgų generolas Alexusas G.Grynkewichius, kuris gali pasitelkti dešimtis tūkstančių valstybių-narių deleguotų karių. Jų pareiga – būti pasirengusiems vykdyti misijas ir galėti dislokuotis per 10 dienų nuo mobilizacijos.

Su ar be JAV pagalbos

„Atgrasymas yra susijęs su signalų siuntimu, o Baltijos šalys nori, kad Rusija tikėtų, jog Vašingtonas jų teritorijos užpuolimą traktuotų kaip visų NATO narių užpuolimą“, – išskyrė I.Stanley-Beckeris.

Brigados generolas Žilvinas Gaubys, Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdybos vadas, žurnalistui pripažino, kad ginkluotosios pajėgos jau yra apsvarsčiusios scenarijų, pagal kurį pagalba iš Vašingtono vėluoja arba jos visai negaunama. Buvo surengtos vienos karinės pratybos, kurių scenarijus leido inscenizuoti tokią prielaidą.

Generolas teigė, kad kariniai planuotojai privalo išbandyti „sudėtingiausius scenarijus“. Pagal nustatytus karo planus, Lenkijoje ar Vokietijoje dislokuotos JAV pajėgos turėtų būti mobilizuotos nuo pat invazijos „pirmosios minutės“, paaiškino Ž.Gaubys.

NATO kariai pratybose Lietuvoje / PETRAS MALUKAS / AFP

„Bet kas atsitiks, jei ta minutė praeis, o amerikiečiai neatvyks? Kitų tarptautinių pajėgų buvimas suteikia tam tikrą užtikrinimą“, – rašo reportažo autorius.

Pasak Baltijos šalių pareigūnų, tam įtakos turi NATO Europos narių pažanga įgyjant tam tikrus pajėgumus, pavyzdžiui, degalų papildymo ore techniką, kurią anksčiau daugiausia teikė JAV. Tačiau suprantama, kad nebūtų lengva rasti pakaitalą JAV palydovinės žvalgybos kanalams arba JAV raketoms ir hipersoniniams ginklams, galintiems pasiekti taikinius toli už fronto linijos.

„JAV paramos praradimas sumažintų tai, ką Baltijos valstybės gali matyti ir ką jos gali pulti“, – išskyrė žurnalistas.

Reziumuodamas I.Stanley-Beckeris, pabrėžė, kad Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje klausimai apie JAV vadovaujamos tvarkos ateitį yra neišvengiami.

„Trumpo sukeltos abejonės dėl kolektyvinės gynybos principo nebus lengvai išsklaidytos ar paneigtos. Tačiau aš susidūriau ir su kuo kitu: naujos tvarkos atsiradimu, kurioje Ukraina Europos saugumui yra ne mažiau svarbi nei Jungtinės Valstijos.

Baltijos šalių kariai kasdien būna Ukrainoje, dirba kartu su karininkais netoli fronto linijos, padeda, kur tik gali, bet visų pirma mokosi, perima jų taktiką ir ruošiasi savo gynybai. Jie tiki, kad karas su Rusija neišvengiamas. Jei jis prasidės, jie norėtų turėti JAV paramą. Tačiau, jei prireiks, jie kovos ir be Jungtinių Valstijų“, – rašė žurnalistas.