Po Donecko okupacijos pradžios Jurijus nusprendė likti mieste. Slapyvardžiu „Zališenets Donetskyj“ („Donecko pasilikėlis“) jis pasakojo „Twitter“ apie tai, kaip keičiasi miestas, esantis Rusijos valdžioje. 2018 m. sausio mėn. jį sulaikė vadinamosios „DNR valstybės saugumo ministerijos“ (MGB) darbuotojai. J.Šapovalovas buvo apkaltintas šnipinėjimu Ukrainos naudai ir nuteistas 13 metų kalėti. „DNR“ kalėjimuose jis praleido 7 metus, 7 mėnesius ir 3 dienas ir buvo paleistas tik 2025 m. rugpjūčio 14 d., kai Ukraina ir Rusija surengė dar vienus karo belaisvių ir civilių mainus.
Apie tai, ką jis patyrė okupacijos metu ir kalėjime, J.Šapovalovas papasakojo „Laisvės radijo“ Ukrainos tarnybos projektui „Donbaso realijos“.
„Aš pasirinkau poziciją – likti ir išsaugoti Ukrainą ten“
– 2014 m. pavasarį jūs galėjote įsivaizduoti, kad jūsų miestas, kaip ir Krymas, gali būti okupuotas?
– Tuo metu aš net negalėjau įsivaizduoti, kad visa tai baigsis tikra okupacija. Mes supratome, kad visos prorusiškos akcijos Donecke buvo dirbtinai organizuotos. Tai buvo tarsi spektaklis. Matėme, kad aktyvistai į šiuos mitingus buvo vežami kažkur iš Rostovo pusės, o mases sudarė Donecko močiutės, kurioms dalyvavimas tokiuose mitinguose buvo tarsi pramoga.
Tai buvo gerai suplanuota, Rusijos specialiųjų tarnybų parengta operacija, siekiant imituoti separatistinius protestus Donecke. O iš tikrųjų aš ir tada, ir vėliau tai suvokiau kaip okupaciją. Tai nebuvo kažkas, kas atsirado pas mus Donecke. Tai buvo atnešta iš išorės.
Donecke buvo daugiau žmonių, palaikančių Ukrainą, nei palaikančių Rusiją. Galbūt kažkur regione, depresyviuose Donbaso miesteliuose, kur viskas buvo uždaryta, žmonėms buvo sunku gyventi, jie dirbo nelegaliai „kopankose“ (negiliose anglies kasyklose) ir panašiai. Galbūt ten buvo net ne prorusiškų, o antikyjivinių nuotaikų. Ir tuo pasinaudojo rusai.
– Vis dėlto 2014 m. pavasarį Donecke turėti proukrainietišką poziciją jau buvo pakankamai pavojinga. Dar pavojingiau buvo eiti į proukrainietiškus mitingus.
– Bet žmonės eidavo į akcijas. Proukrainietiškos nuotaikos buvo visą laiką. Bet taip, reikėjo drąsos, ryžto, kad eitum ten ir dalyvautum.
– Kai tapo aišku, kad įvyko okupacija, ir daugelis proukrainietiškos pozicijos žmonių pradėjo išvažiuoti iš Donecko, jūs likote. Kodėl taip pasielgėte?
– Buvo buitinių, asmeninių priežasčių. Su mama apsvarstėme, ar galėsime kur nors išvykti. Tai buvo mums nepriimtina finansiškai ir sunku organizaciniu požiūriu. Be to, maniau, kad šis raginimas visiems proukrainietiškai nusiteikusiems žmonėms bėgti iš šios teritorijos taip pat yra dalis kokio nors Rusijos scenarijaus. Ir jei mes, ukrainiečiai, proukrainietiškai nusiteikę žmonės, savanoriškai iš ten išvyksime, patys atlaisvinsime nišą rusams, ir jie apgyvendins šią teritoriją. Ir tai jau nebebus Ukraina, nes ten nebeliks ukrainiečių. Todėl aš pasirinkau tokią poziciją – likti, kad Donecke liktų ukrainiečių.
– Tuo metu jūs vedėte tinklaraštį slapyvardžiu „Zališenets Donetskyj“ ir jame aprašydavote ir parodydavote, kaip gyvena miestas okupacijos sąlygomis. Ar supratote, kiek tai pavojinga, kad jus gali susekti už tokią proukrainietišką poziciją?
– Aš supratau pavojų, bet galbūt jį nuvertinau. Nemaniau, kad mane suims ir kankins. Galbūt tai buvo mano lengvabūdiškumas.
Visa ta Rusijos kontroliuojama „Donecko liaudies respublika“ atrodė tokia išgalvota, virtuali, kad pagalvojau: jei atskleisiu žmonėms tiesą, papasakosiu apie tai, visi supras, kad tai tikrai kažkas, ko nėra, kas egzistuoja tik televizijos vaizduose ir popieriuje, kažkieno pareiškimuose. O iš tikrųjų tai kaip buvo Ukraina, taip ji ir yra. Ir daugelis taip tai suvokė.
Daugelis žmonių iš Donecko tuomet išvykdavo į Ukrainos valdžios kontroliuojamą teritoriją, ten gaudavo pensijas, registruodavo santuokas, vaikų gimimus. O į „DNRovcus“ visi žiūrėjo kaip į kažką svetimo, ne savo.
„Ką, papuolei „pasilikėli“?“
– Gal galite papasakoti apie savo sulaikymą 2018-aisiais ir apie tai, kuo jus apkaltino?
– Sulaikymas man buvo netikėtas. Tai buvo 2018-ųjų sausio pradžia. Ėjau iš darbo namo, kalbėjausi telefonu su mama, aptarinėjome buitinius klausimus. Išgirdau, kaip iš nugaros mane užpuolė kažkokie vyrai, parvertė ant žemės. Išmušė iš rankų telefoną, uždėjo man ant galvos maišą, surišo rankas plastikiniu raiščiu, įgrūdo į mašiną ir nuvežė į „MGB“.
Ten mane mušė keletą valandų iš eilės. Po to nuvežė į „Izoliaciją“, tai yra toks liūdnai pagarsėjęs specialusis „MGB“ kalėjimas Donecke.
– Ar jums pasakė, kodėl jus sulaikė?
– Taip, pirmasis sakinys, kai mane įgrūdo į automobilį, buvo: „Ką, papuolei, „Donecko pasilikėli“?“ Aš iš karto supratau, kas su manimi vyksta. Mane apkaltino „šnipinėjimu“ Ukrainos naudai. Per tardymus ir mušimus jie nuolat bandė išsiaiškinti, kam aš dirbau, kas buvo mano kuratorius, kiek už tai gaudavau. Tokie buvo jų klausimai. Jie negalėjo įsivaizduoti, kad žmogus gali užsiimti tokia veikla tik dėl savo pilietinės pozicijos. Jie manė, kad už tai man būtinai turi kas nors sumokėti, kas nors turi duoti nurodymą.
– „Izoliacija“ – baisi vieta, tai žinome iš joje išgyvenusių žmonių pasakojimų. Kiek ten išbuvote?
– Ten praleidau lygiai 100 dienų, nuo sausio 11-osios iki balandžio 26-osios. Visą tą laiką mane laikė „Izoliacijos“ rūsyje. Ten buvo kameros pirmame aukšte ir buvo rūsys, kuriame buvo, atrodo, dvi vienvietės kameros ir viena didelė kamera, skirta 20 žmonių. Ten iš pradžių buvome penki, vėliau – keturiolika žmonių. Tai buvo patalpa be natūralios šviesos, be vandens, be kanalizacijos. Ten buvo labai šalta, mes visą laiką šaldavome.
Vanduo mums buvo atnešamas 50 litrų plastikinėje statinėje, o mes naudodavome vandenį iš plastikinio butelio su skyle dangtelyje – virš kibiro nuo dažų. Taip mes prausėmės, valėm dantis ir skalbėm kojines. Kai vanduo baigdavosi, reikėdavo belstis į duris ir prašyti, kad mums jo atneštų.
Fiziologinius poreikius atlikdavome į 200 litrų talpos plastikinę talpyklą. Maždaug kartą per savaitę ją reikėdavo patiems išnešti į kiemą, kad išpiltume į kanalizaciją. Fiziškai tai buvo sunku.
Miegodavome ant platformų, ant kurių dviem aukštais buvo sudėti čiužiniai. Kai girdėdavome, kad kas nors įeina į mūsų kamerą, kad durys atrakinamos, turėdavome užsidėti maišus ant galvos, atsiklaupti nugara į duris, rankomis atsiremti į tą platformą, kur miegodavome, ir laukti kokių nors nemalonumų. Į kamerą galėjo įeiti ir tiesiog trenkti mums lazda per nugarą ar dar ką nors padaryti.
– Ar jus ten tardė?
– Kartą pas mane atvyko du „MGB“ operatyviniai pareigūnai, o vėliau mane dar keletą kartų iškvietė, automobiliu nuvežė į „MGB“ patalpas ir ten tardė. Tų tardymų metu taip pat buvo mušama.
Be mušimų, ten dar buvo tokios bauginimo akcijos: imituojamas sušaudymas, kai prie galvos pridedamas pistoletas ir spaudžiamas gaidukas su žodžiais „Oi, užsikirto!“ Arba sakoma: „Dabar peršausime tau kelius“ – ir prie jų pridedamas pistoletas.
Buvo toks epizodas, kai jie reikalavo, kad sutikčiau pasirašyti kažkokią formuluotę protokole: man ant galvos uždėjo polietileninį maišelį, apvyniojo jį aplink kaklą. Ir kai aš jau pradėjau dusti, pasakiau: „Gerai, pasirašysiu tai, ką norite.“
Pirmosios 30 dienų buvo laikomos administraciniu areštu. Būtent per šias pirmąsias 30 dienų buvo vykdomos žiauriausios priemonės. Vėliau jie perdavė bylą tyrėjui, paskyrė man savo advokatą, iš „MGB“, ir tada fizinio smurto tapo mažiau. Be to, pirmasis tyrėjas, kuris pas mane buvo, slėpė nuo manęs savo vardą. Jis man duodavo pasirašyti dokumentus, uždengęs savo pavardę popieriaus lapeliu, kad aš nežinočiau, kas jis yra. Bet vėliau aš sužinojau, kas jis toks.
– Kas jums tuo metu buvo sunkiausia?
– Tuo metu man buvo labai sunku dėl to, kad neturėjau ryšio su artimaisiais. Pirmąsias 30 dienų aš iš viso neturėjau ryšio su mama, o tada, kai mano byla buvo perduota tyrėjui, man leido gauti siuntinį iš mamos – taip supratau, kad su ja viskas gerai. Aš gavau du siuntinius iš jos, o tada vėl nustojau juos gauti ir nežinojau, kas vyksta.
Po to praėjo šios 100 dienų „Izoliacijoje“, ir mane perkėlė į Donecko tardymo izoliatorių. Ten penkis mėnesius vėl neturėjau ryšio su mama, ėjau iš proto, nežinojau, kas vyksta. Buvo visokių minčių: arba su mama kažkas atsitiko, arba tai tokia „MGB“ „darbo“ metodika, arba tiesiog apie mane kažkaip pamiršo.
Kaip vėliau supratau, tai buvo trečiasis variantas. Mano pirmasis tyrėjas taip šventė vasario 23-iąją, kad susilaužė koją. Jis išėjo gydytis, o mano byla tiesiog kažkur gulėjo, niekas ja nesirūpino, kol ją perdavė kitam tyrėjui. Iki tol man buvo labai sunku: mane perkėlė į tardymo izoliatorių, bet aš negavau siuntinių. Visą vasarą vaikščiojau su žieminiais batais ir neturėjau net įprastų higienos priemonių, pavyzdžiui, dantų šepetėlio. Visko to prašydavau iš draugų, kurie ten buvo šalia manęs.
Mano bylos teismas įvyko 2020 metų balandžio 16 dieną Man buvo paskirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė griežto režimo kolonijoje. Birželio viduryje mane perkėlė į Makijivkos koloniją, kur buvau iki pat išlaisvinimo.
„Kolonijos administracijai tai buvo šokas“
– Kokią informaciją, naujienas kolonijoje galėdavote gauti? Ar turėjote galimybę sekti, kas vyksta šalyje?
– Mes turėjome televizorių, bet, žinoma, tik su rusiškais ir „DNR“ kanalais. Kai 2023 m. rusai oficialiai perėmė kolonijos kontrolę ir įtraukė ją į savo FSIN [Rusijos federalinė bausmių vykdymo tarnyba] sudėtį, jie paliko tik vieną kabelinį kanalą visai kolonijai. Visiškai atkirto nuo informacijos.
Buvo laikotarpis, kai mes bandėme (tai buvo draudžiama) radijo imtuvu FM bangomis sugauti ką nors iš Ukrainos radijo stočių. Bet dabar tai jau neįmanoma – frontas pasislinko ir signalas iš Ukrainos nepasiekia. O anksčiau kartais pavykdavo išgirsti alternatyvią nuomonę.
– Kasdienio gyvenimo požiūriu, ar jums šioje kolonijoje tapo lengviau ar sunkiau nei „Izoliacijoje“?
– Subjektyviai vertinant, kiekvienas perkėlimas man atrodė kaip kažkas teigiamo. Kai po „Izoliacijos“ patekau į tardymo izoliatorių, man atrodė, kad palyginti su „Izoliacija“ ten buvo daug geriau. Kai po tardymo izoliatoriaus patekau į koloniją, iš pradžių man atrodė, kad tai kažkokia pionierių stovykla. Bet paskui tapo aišku, kad tai vis tiek yra laisvės atėmimo vieta, o laisvė yra svarbiausia, ką turi žmogus. Bet žmogus yra tokia būtybė, kuri prisitaiko prie bet kokių sąlygų. Svarbiausia – teisingai nusiteikti, kad išsaugotum save kaip asmenybę, išsaugotum savo organizmą.
– Kolonijoje jus laikė atskirai nuo nuteistųjų pagal kriminalinius straipsnius?
– Mes turėjome atskirą būrį nuteistiesiems pagal politinius straipsnius. Ir kolonijos administracija darė viską, kad mes nesusidurtume su pagrindine nuteistųjų už kriminalinius nusikaltimus mase. Mus laikė atskirame barake už aklinos geležinės tvoros. Maistą atnešdavo į baraką. Mūsų niekur už šio lokalaus sektoriaus ribų neišvesdavo. Viskas pasikeitė, kai 2023 metais rusai oficialiai įžengė į koloniją.
– Kaip jūs apskritai sužinojote, kad prasidėjo plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą?
– Mes, žinoma, žiūrėdavome Rusijos naujienas. Žiūrėjome liūdnai pagarsėjusį Saugumo tarybos posėdį, kai Putinas pasikvietė savo parankinius, tokius kaip Naryškinas. Tai mes matėme. Bet vis tiek kažkaip netilpo į galvą [kad bus karas]. Iki paskutinės akimirkos niekas negalėjo patikėti, kad tai įmanoma.
Manau, kad pačiai kolonijos administracijai tai buvo šokas, kad viskas ėmė vystytis pagal tokį scenarijų. Mačiau, kaip rusai palaipsniui ėmė juos išstumti: jie ėmė skirti savo žmones, nes jais labiau pasitikėjo. Tarp kolonijos personalo pirmuoju kolonijos vadovo pavaduotoju tapo rusas, būrio vadas – rusas, operatyvininkas, režimo vadovas – taip pat. Ir, kaip suprantu, rusai į vietinius, kad ir kokias pareigas jie užimtų, žvelgia su nepasitikėjimu. Jiems šie doneckiečiai, kuriuos jie „gina“, vis tiek yra tarsi ne savi.
– Kas pasikeitė jūsų kolonijoje po didžiojo karo pradžios?
– Rusai įvedė savo tvarką, daug kas pasikeitė. Jie atėmė iš kalinių visus naminius daiktus, aprengė mus kalinių drabužiais, atėmė iš mūsų patalynę, rankšluosčius ir išdavė savo vaflinius.
Apribojo siuntinių skaičių. Dabar tik kartą per tris mėnesius buvo galima gauti 20 kilogramų siuntą. Ir pradėjo versti dirbti. Dauguma mūsų žmonių pradėjo dirbti siuvimo arba medžio apdirbimo įmonėje. Aš iš pradžių dirbau žvejybos reikmenų gamyboje. Tai buvo kažkokio privataus verslininko iš Belgorodo srities [Rusija] užsakymas.
Už darbą buvo galima gauti daugiausia apie 400 Rusijos rublių. Už juos buvo galima nusipirkti, galbūt, vieną ar dvi pakuotes arbatos arba 4 litrus pieno. Bet pienas buvo deficitas. Aš užsisakydavau pieną per kolonijos krautuvėlę pagal katalogą. Galėjai pasirinkti produktus ir užsisakyti. Jie žadėjo, kad tai bus daroma kiekvieną mėnesį. Bet iš tikrųjų būdavo taip, kad užsisakydavai ir gal po pusantro ar dviejų mėnesių pienas pas tave atkeliaudavo.
– Iš pradžių jums siuntinius perduodavo mama, tiesa?
– Taip.
– Žinau, kad jūsų mama mirė, kol jūs buvote kolonijoje. Gal galite papasakoti, kaip sužinojote apie jos mirtį? Ar jus išleido į laidotuves?
– Tuomet mes dar turėjome galimybę naudotis mobiliuoju telefonu. Jo neturėjome nuolat, jį atnešdavo į baraką, mes stovėdavome eilėje ir kiekvienas 3–4 minutes galėjome pasikalbėti su artimaisiais. Kai atėjo mano eilė, aš paskambinau, bet mama neatsiliepė. Tokie atvejai buvo ir anksčiau, bet šį kartą aš iš karto pajutau, kad mama neatsiliepia ne be priežasties.
Aš dar keletą kartų stovėjau eilėje, bandžiau jai prisiskambinti, bet nepavyko. Tada aš paskambinau moteriai, kuriai mama paliko raktus, kad ji nueitų ir sužinotų, kas ten atsitiko. Po to aš jai dar kartą paskambinau, ir ji man pranešė, kad įvyko tokia nelaimė. Apie tai, kad aš palydėčiau mamą į paskutinę kelionę, nebuvo net kalbos.
– Kas palaidojo jūsų mamą?
– Turiu jaunesnį brolį, bet jis nuo 90-ųjų gyvena Maskvoje. Kai jam paskambinau telefonu (tai buvo nelengva, bet galiausiai man leido paskambinti į Maskvos numerį), jis jau buvo kelyje, važiavo į Donecką. Jis atliko viską, kas susiję su mama – palaidojo ją, o vėliau pastatė paminklą. Padarė viską, ko iš jo buvo reikalaujama.
O dėl manęs – jis pasakė, kad materialiai manęs nerems. Jis bijo dėl savo šeimos ir tuo neužsiims, kad nesusikompromituotų.
– Žinau, kad jūsų kolegos gydytojai, jūsų draugai iš kaktusų mėgėjų sąjungos, kuriai vadovavote Donecke, kažkaip bandė jus remti, kol buvote kalėjime, rinko jums pinigus, kažkaip juos perduodavo. Ar žinojote apie tai ir kaip vėliau, kai mamos nebebuvo, vyko ta parama?
– Aš nežinojau detalių. Žinojau, kad žmonės mane remia, bet kas tiksliai ir kaip, man nesakė. Esu labai dėkingas vieno iš mūsų nuteistųjų mamai. Ji rizikavo, bet aktyviai man padėjo, nešė siuntinius į koloniją ne tik man, bet ir keliems kitiems žmonėms. Ir šita gera moteris savo iniciatyva susisiekė su mano buvusiais kolegomis iš darbo, pomėgių, sugebėjo suorganizuoti man materialinę paramą.
Aš tai labai vertinu, vertinu visus, kuriuos pažįstu, kurie man padėjo, ir tuos, kurių nepažįstu. Jaučiu, kad esu skolingas šiems žmonėms.
„Tai tikrai stebuklas, kad mus vis dėlto pavyko ištraukti“
– Aš stebėjau, kaip vyko mainai tarp Rusijos ir Ukrainos dar prieš plataus masto invaziją. Dideli mainai vyko 2019 metų pabaigoje, mainai vyko 2020-ųjų balandžio 16 dieną, tą dieną, kai jums buvo paskelbtas nuosprendis. Kaip manote, kodėl tada nepatekote į mainus?
– Nežinau. 2019-ųjų vasarą mane ir keletą kitų žmonių dažnai kviesdavo į tardymo veiksmus, susipažinti su tyrimo medžiaga. Daugelis tada pakviestų žmonių vėliau pateko į 2019 metų mainus. Iš pradžių mane taip pat veždavo kartu su jais į „MGB“, o paskui staiga liovėsi. Mano tyrėjas pasakė: „Aš mačiau jūsų pavardę ankstesniuose sąrašuose, o dabar jūsų ten nėra“. Kodėl? Jis pats nežinojo. Bet aš supratau, kad į 2019 metų mainus nepateksiu.
– Ir kai atsidūrėte Makijivkos kolonijoje, supratote, kad tai bus ilgam?
– Taip. Nors tada, 2020 metais, dar galiojo Minsko susitarimai, ir mes visi tikėjomės, kad bus dar dideli mainai. Apie tai kalbėjome visą laiką. Mes visi sekėme naujienas, kai kas dvi savaites vyko kontaktinės grupės posėdžiai, tikėjomės, kad netrukus bus priimtas koks nors sprendimas.
Tikėjimas niekur nedingo, viltis išliko iki pat plataus masto invazijos pradžios. Bet kai prasidėjo Rusijos invazija, aš asmeniškai supratau, kad viskas, šis klausimas nueina kažkur į antrą planą. Kad visa šalis kariauja ir niekas neturi laiko mums. Tikėjimas niekur nedingo, viltis išliko, bet kuo toliau, tuo ji vis labiau silpo. Protas suprato, kad keitimosi tikėtis neverta. Ir tai buvo tikrai stebuklas, kai mus vis dėlto pavyko ištraukti.
– Ar žinojote, kad dabar ruošiamasi mainams, kad jus iškeis? Kada apie tai sužinojote?
– Mes nieko nežinojome apie mainus. Kažką panašaus pradėjome įtarti, kai maždaug prieš dvi savaites iki pačių mainų mums (ne visiems, o maždaug dvidešimčiai vyrų iš būrio) atnešė pasirašyti dokumentus, kuriuose buvo parašyta, kad po paleidimo, pasibaigus bausmės laikui, mes turėsime būti deportuoti iš Rusijos Federacijos teritorijos ir 10 metų mums bus draudžiama atvykti į RF teritoriją.
Visiems, kurie pasirašė dokumentus, dar buvo likę 5–6 metai, bet jiems buvo atnešti tokie dokumentai. Mes net bijojome apie tai kalbėti, bet supratome, kad kažkas ruošiama. O apie pačius mainus sužinojome rugpjūčio 13-osios ryte, kai mus jau paėmė iš kolonijos.
Tuo metu dirbau siuvykloje, antroje pamainoje. Dirbau nuo penkių valandų dienos iki dviejų nakties, ir mums buvo leidžiama miegoti iki dešimtos ryto, neišeiti į rytinį patikrinimą. Žmonėms apie mainus buvo paskelbta, kai jie išėjo į rikiuotę, o aš miegojau. Mane tiesiog papurtė, pažadino ir pasakė: „Rinkis daiktus, važiuosi į mainus“. Ir aš toks apsvaigęs susirinkau daiktus ir išvažiavau.
– Kokios buvo jūsų pirmosios mintys, norai, jausmai, kai pagaliau supratote, kad esate laisvas Ukrainoje?
– Visų pirma, džiaugsmas dėl išlaisvinimo. Pastaruoju metu mes jau nebetikėjome, kad tokie mainai įmanomi. Jautėme dėkingumą tiems žmonėms, kurie mus išgelbėjo. Ir buvo netikėtas džiaugsmas dėl paprastų žmonių, kurie mus pasitiko, reakcijos. Kai mūsų autobusai įvažiavo į Ukrainos teritoriją, pirmiausia pas mus atėjo valstybės institucijų atstovai ir pasveikino. O tada atėjo paprasti žmonės. Mes girdėjome ukrainiečių kalbą, matėme Ukrainos vėliavas. Žmonės mus sveikino.
Suprantate, kai buvau ten, jaučiau, kad likau vienas, kad neturiu nei giminaičių, nei pažįstamų. Bet staiga koordinavimo centro atstovas pasakė: „O, jūs esate Jurijus, aš jus pažįstu, mes rūpinomės jumis, stengėmės jus ištraukti.“ Ir per kitą mėnesį man atsivėrė akys, kiek daug žmonių asmeniškai žinojo apie mano situaciją, kaip jie rūpinosi manimi, man padėjo. Tai mane šiek tiek sukrėtė, netgi glumino.
Bet iš mūsų būrio Makijivkos kolonijoje į šiuos mainus paėmė mažiau nei pusę žmonių. Paėmė apie 20 žmonių, o mūsų buvo šiek tiek daugiau nei 50, tai yra daugiau nei 30 žmonių vis dar lieka Makijivkos kolonijoje. O visoje Rusijoje tokių yra dar daug. Už grotų liko vaikinai, kurie ten yra nuo 2015 metų, nuo 2017-ųjų. Aš iki šiol matau jų veidus – kai mus paima, o jie lieka. Tai sunku.
„Po daugelio metų nelaisvėje sunku priprasti prie įprasto gyvenimo“
– Viskas, ką turėjote, liko Donecke. Su kuo atvykote į Ukrainą po mainų?
– Turėjau nedidelę rankinę, maišelį. Apsirengiau sportinį kostiumą, pasiėmiau kojines ir apatinius. Daugiau nieko neturėjau. Mobilieji telefonai mums buvo išduoti iš karto po mainų. Taip pat buvo išduotas paketas su humanitarine pagalba, drabužiais, kuriais galėjome persirengti, būtiniausiais daiktais. Vėliau dar keletą kartų mums drabužius išdavė įvairūs atstovai – Donecko srities administracija, Kyjivo srities administracija, dar kažkokie fondai.
Nors turėjau užsirašęs kelis numerius, bet kai į rankas pateko mobilusis telefonas, supratau, kaip per tuos septynerius metus sulaukėjau, nes nežinojau, kas tai yra, kur reikia spausti.
Tiesą sakant, taip yra ne tik su mobiliuoju telefonu. Tiesiog po tų metų nelaisvėje priprasti prie mūsų įprasto gyvenimo, pasirodo, nėra lengva. Nemaniau, kad taip bus. Galvojau: kam man kokia reabilitacija? Mane išlaisvins – ir aš iš karto įsiliesiu į aktyvų gyvenimą. Bet viskas nėra taip paprasta. Aš tiesiog nesu pripratęs prie tokio intensyvaus gyvenimo.
Septynerius metus mes sėdėjome ten, kur viena diena panaši į kitą, kur nuo mūsų iniciatyvos niekas nepriklauso – viską sprendžia administracija, o bet kokia iniciatyva slopinama. O dabar tenka pačiam priimti sprendimus, prisiminti daugybę įvairių dalykų. Tai glumina, bet manau, kad tai laiko klausimas.
– Ką dabar planuojate savo gyvenime?
– Noriu atkurti savo profesinius įgūdžius, noriu įsitraukti į gyvenimą, kad būtų naudinga ir man, ir šaliai.
Dabar, kaip suprantu, Ukraina gyvena karo, pasipriešinimo Rusijos agresoriui sąlygomis. Manau, kad galbūt rasiu, kaip ir aš galiu būti naudingas šiam tikslui. Bet dar nesusiorientavau.
Aš užregistravau naują puslapį „Twitter“ tinkle, kur pasakiau, kad būtent aš rašiau tuo pseudonimu „Donecko pasilikėlis“. Ir kilo tokia paramos banga! Per mažiau nei parą tūkstantis žmonių mane užsiprenumeravo ir visi mane sveikina. Man dėl to net kažkaip nepatogu. Man nepatogu, kai man rašo, kad esu herojus, kad viską ištvėriau. Aš atsakau, kad daug ką ištvėriau, bet nesu herojus. Herojai – tai vaikinai, kurie dabar aukoja savo gyvybes fronto linijoje. Štai jie yra herojai. Aš tikrai nukentėjau, daug ką ištvėriau. Bet nemanau, kad tai heroizmas.
– Ukrainoje neturite jokių giminaičių. Čia neturite būsto. Kur dabar gyvenate?
– Čia radau savo kolegas, su kuriais anksčiau dirbau, kurie persikėlė pirmiausia į Mariupolį, o paskui į Kyjivą. Jie man labai padeda, rūpinasi, kad nebūčiau vienas, jaudinasi. Mums trims, gydytojams (medikams, išlaisvintiems po mainų rugpjūčio 14 d. – red.), ombudsmeno biuras surado tam tikrą labdaros fondą, kuris mums suteikė būstą artimiausiam mėnesiui. Ir jie toliau sprendžia šį klausimą. Žmonėms siūlomi įvairūs variantai, ar tai būtų bendrabutis, ar modulinis miestelis.
Be to, turiu draugų, kurie domisi kaktusais – jau netgi apsilankiau kaktusų parodoje.
– Kur dingo jūsų kaktusų kolekcija Donecke? Kiek jų ten buvo?
– Kaktusų buvo daug. Juk aš beveik 40 metų kolekcionavau kaktusus. Aš jų niekada neskaičiavau. Bet apytiksliai galiu pasakyti, kad jei juos visus išdėliotume arti vienas kito, tai ši kolekcija užimtų apie 50 kvadratinių metrų. 2018 m. pavasarį mano draugai padėjo ją pervežti į Donecko botanikos sodą. Taigi tikiuosi, kad bent dalis kolekcijos ten vis dar saugoma ir yra žmonių, mano pažįstamų, kurie dabar ja rūpinasi. Galbūt kada nors pamatysiu savo augalus. O jei ne, tegul jie papildo Donecko botanikos sodo kolekciją.
