Praėjusį birželį Kamau draugai sulaukė jo nuotraukos iš Stambulo oro uosto. Pasak vieno iš bičiulių, jis rašė, kad laukia persėdimo. Po kelių savaičių juos pasiekė dar vieną nuotrauka. Joje Kamau vilkėjo uniformą ir laikė ginklą. Rugpjūtį jis parašė, kad yra apkasuose. Ukrainoje. Viskas buvo blogai. Vyras paprašė draugų už jį pasimelsti.
Tai buvo paskutinė žinia, kurios kas nors sulaukė iš jo Kenijoje.
Vis daugiau afrikiečių atsiduria Rusijos karo prieš Ukrainą fronto linijoje. Kai kurie iš jų ten keliauja savo noru kaip samdomi kariškiai, tačiau kur kas daugiau vyrų yra tokie kaip Kamau – jauni, suvilioti pažadų dėl įprastų civilinių darbų. Jiems sakoma, kad jie bus apsaugininkais, virėjais, bet galiausiai jie priverčiami eiti į kovą.
Visame Afrikos žemyne įsteigta galybė fiktyvių įmonių, kurios verbuoja vyrus. Jos dažnai maskuojasi kaip kelionių agentūros ar įdarbinimo įmonės ir reklamuojasi „WhatsApp“ ar „Telegram“ programėlėse.
Šiam straipsniui laikraštis „The New York Times“ apklausė keletą aukų ir jų verbuotojų. Iš pokalbių galima spręsti, kad verbuotojai nedirba tiesiogiai su Rusijos gynybos ministerija Maskvoje. Sutartys, kurias matė žurnalistai, buvo sudarytos rusų kalba, o tai reiškia, kad greičiausiai afrikiečiai negalėjo jų perskaityti.
Afrikos šalyse jaučiamas ypač stiprus oficialių darbo vietų trūkumas, todėl pažadas dirbti užsienyje traukia it stiprus magnetas. Be to, Afrikos žemynas yra ta vieta, kur sparčiausiai planetoje auga jaunimo populiacija. Daug jaunų žmonių yra bedarbiai, tad kontinentas tampa pagrindiniu taikiniu slaptam nieko neįtariančių karių verbavimui.
„Kodėl Rusija pasiėmė mano sūnų?“, – raudojo Hannah Wambui Kamau, kai kovo mėn. susmuko artimųjų glėbyje prie Kamau skirto paminklo ant purvino kalvos šlaito netoli Nairobio.
Neaišku, kiek vyrų buvo apgaulės būdu užverbuoti iš Afrikos. Tačiau apie panašius atvejus jau pranešė mažiausiai devynių šalių valdžios institucijos.
Kenijoje Nacionalinė žvalgybos tarnyba nustatė, kad iki šiol į Rusiją išvyko ir Ukrainoje atsidūrė apie 1 tūkst. Kenijos piliečių. Tik 30 iš jų grįžo gyvi. Vyriausybė, siekdama sumažinti į šį tinklą įviliojamų vyrų skaičių, sustiprino iš šalies tarptautiniais skrydžiais išvykstančių jaunų vaikinų kontrolę.
Kenijos senatorius Okoiti Andrew Omtatah neviltį, kurią sukėlė darbo krizė visoje Afrikoje, apibūdina metafora: „Jei šiandien Mombasoje prisišvartuotų vergų pilnas laivas su plakatu: „Vakaruose reikalingi vergai“, tame laive neliktų vietos“.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas kovo mėn. pripažino, kad taip vadinamoje Maskvos „specialiojoje karinėje operacijoje“ Ukrainoje dalyvauja ir užsieniečiai, tačiau tikino, jog vyriausybė nesamdo ir neverbuoja žmonių kovai prieš jų pačių valią.
„Savanoriai ten patenka pilnai laikydamiesi Rusijos įstatymų“, – pareiškė Rusijos diplomatijos vadovas per spaudos konferenciją Maskvoje.
Paklaustas, ar kas nors iš afrikiečių buvo atvykęs į Rusiją po to, kai jam buvo pažadėtas darbas civiliniame sektoriuje, ir vietoje to būtų spaudžiamas atlikti karinę tarnybą, Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas balandžio pabaigoje per savo spaudos tarnybą laikraščiui „The New York Times“ atsakė: „Apie tokius atvejus mums nėra žinoma“.
Ukrainos ambasadorius Pietų Afrikos Respublikoje Oleksandras Ščerba apkaltino Rusiją, kad ji naudojasi darbo ieškančiais jaunais afrikiečiais.
„Mane tiesiog stebina, kokie klastingi, nežmoniški ir imperialistiški gali būti žmonės afrikiečių, kuriems tiesiog reikia pinigų, atžvilgiu“, – komentavo jis.
Kenija, Tanzanija, Zambija, Pietų Afrikos Respublika, Nigerija, Gana, Togas, Botsvana ir Malis pranešė apie savo šalių vyrus, kurie buvo apgaule užverbuoti į Rusijos kariuomenę.
Kenijos prokurorai vasario mėn. apkaltino vieną vyrą už tai, kad jis užverbavo 22 šalies piliečius išvykti į Rusiją. Tą patį mėnesį Pietų Afrikos prezidentas Cyrilas Ramaphosa telefonu su Kremliaus šeimininku Vladimiru Putinu kalbėjosi apie pietų afrikiečių verbavimą. Po savaitės 17 Pietų Afrikos piliečių grįžo namo iš fronto linijos. Tuo tarpu šalies prokurorai tiria vieno Pietų Afrikos politiko įsitraukimą į šią schemą.
Vincentas Odhiambo Awiti pasakojo, kad buvo užverbuotas praeitais metais. Kenijos sostinės – Nairobio – gatvėje ji užkalbino agentas. Vyras prisistatė dirbantis agentūroje „Global Faces Human Resources" ir pažadėjo Vincentui darbą kažkokioje parduotuvėje Rusijoje. Verbuotojas sumokėjo už jo ir dar keturių vyrų skrydžio bilietus iki Sankt Peterburgo liepos 14-ąją.
„Galop patikėjome šia idėja, nes šiaip ar taip daugiau neturėjau, ko griebtis, – atviravo jis. – Manėme, kad tai puiki galimybė.“
Vincentas sakė, kad atvykus jam ir kitiems buvo liepta pasirašyti sutartis ir prisijungti prie Rusijos kariuomenės. Iš pradžių vyrai atsisakė, bet jiems buvo prisakyta, kad vienintelis būdas grįžti į Keniją buvo atiduoti tai, kas buvo išleista ant to, jog jie patektų į Rusiją. Nė vienas iš jų neturėjo pinigų. Jie visi pasirašė sutartis, prisipažino Vincentas.
Grupelė buvo įsodinta į traukinį ir išsiųsta į keturių dienų karinius mokymus stovykloje netoli Šebekino miesto, į pietus nuo Belgorodo, esančio netoli fronto linijos. Ten jis susidūrė su egiptiečiu rekrūtu, kuris pareiškė, kad jis ir kiti yra „vaikščiojantys numirėliai“.
Vincentas sakė, kad jis buvo išsiųstas į mūšį netoli Vovčansko miesto Ukrainos Charkivo srityje, kur praėjusią vasarą vyko dideli mūšiai. Jo būriui buvo nurodyta pereiti dvi nedideles upes ir atvirą vietovę, kad patektų į apkasus. Jo būrio vadas žuvo jiems dar nepasiekus pirmosios upės.
„Jo galva atitrūko nuo kūno, – prisiminė Vincentas. – Jie tai vadina mirties zona“.
Kai jie pasiekė antrąją upę, Vincentas buvo likęs beveik vienas. Mūšio lauke mėtėsi nepalaidoti lavonai, o mirusieji plaukė upe „kaip vandens lelijos“.
Kai jis priėjo prie tranšėjos, ji atsidavė mirtimi. Ten prieglobstį radę rusų kariai sumušė jį už tai, kad prie vienos iš upių Vincentas paliko savo ginklą. Jam buvo išduotas kitas ginklas ir kitas 20 dienų jis buvo priverstas šaudyti į nematomą priešą. Laikraščiui „The New York Times“ jis parodė nuotraukas, kuriose matyti jo žaizdose įsiveisusios lervos.
Vincentas sakė, kad pabėgo kartu su rusų dezertyru, kuris šovė sau į koją, jog galėtų būti pripažintas neįgaliu. Jis prisiminė su siaubu stebėjęs, kaip rusas užmerkė akis, nusitaikė į mėsingą blauzdos dalį ir du kartus nuspaudė gaiduką.
Belgorode Vincentui buvo gydomos rankos ir klubo žaizdos, patirtos per bepiločio orlaivio ataką. Vėliau jis buvo išsiųstas į karinę ligoninę Maskvoje. Gydytojai jam pasakė, kad pasveikęs jis bus išsiųstas atgal į frontą, tačiau Vincentui pavyko pasiekti Kenijos ambasadą ir jis buvo įsodintas į lėktuvą, skrendantį atgal į Nairobį. Ambasada Maskvoje neatsakė į prašymą pateikti komentarą.
Šiuo metu Vincentas neturi nė skatiko, neranda darbo, yra sužeistas ir stipriai traumuotas.
„Jau geriau būti čia. Čia žmogus turi daug laisvės, – kalbėjo vyras, apmąstydamas savo patirtį. – Aš kovojau už Rusiją. Vilkėjau rusišką uniformą. Bet ta kova buvo ne mano.“
Analitikai nustatė, kad pernai kiekvieną mėnesį kare Ukrainoje žuvo ar buvo sužeisti mažiausiai 25 tūkst. rusų. Šalis į tai reagavo surinkdama šauktinius iš kalėjimų, siūlydama pinigines premijas ir įvesdama nepopuliarų šaukimą į kariuomenę. Tačiau, esant tokiam naikinimo lygiui, Rusijai reikia dar daugiau kūnų.
Per pastaruosius metus Afrikos socialinius tinklus užtvindė skelbimai apie tarnybą Rusijos kariuomenėje. Kai kuriuose iš jų žadamas užmokestis, siekiantis iki 3 tūkst. JAV dolerių per mėnesį, 18 tūkst. dolerių vienkartinė išmoka ir net Rusijos pilietybė, suteikiama po pusmečio tarnybos. Tarpininkai, norintys pasipelnyti, šiuos šaukimus atlikti karinę tarnybą Rusijoje pavertė galimybėmis savo verslui.
„St. Fortunes Travels and Logistics“ yra kelionių agentūra, priklausanti nigeriečiui Fortune'as Chimene Amaewhule. Vyras interviu laikraščiui „The New York Times“ teigė, kad praėjusiais metais pradėjo sulaukti prašymų iš kelių klientų Afrikoje, norinčių pagalbos dėl nuvykimo į Rusiją. Jie jam sakė girdėję, kad Rusijos kariuomenėje galima užsidirbti pinigų.
Praėjusį spalį jis paskelbė tokią reklamą socialiniame tinkle „Facebook“: „Laisvos vietos vairuotojams, virėjams, logistikos darbuotojams ir kitoms pozicijoms Rusijos kariuomenėje – automatiškai gausite pilietybę ir daugybę privilegijų“.
Tą patį mėnesį „Facebook“ tinkle jis paskelbė dviejų žmonių nuotrauką ir parašė, kad jie yra Nigerijos piliečiai, gavę 30 tūkst. dolerių premijas vien už tai, kad prisijungė prie Rusijos kariuomenės.
„Nepamirškite, įdarbinimas vis dar vykdomas“, – buvo teigiama jo įraše.
Rusijoje gyvenančiam ir šios šalies pilietybę turinčiam Fortune'o bičiuliui, taip pat iš Nigerijos, buvo pavesta palengvinti darbo ieškančių asmenų kelionę. Tačiau Fortune'as neigė kada nors siuntęs klientus į Rusiją dalyvauti kariniuose mokymuose ir neatsakė į klausimus apie minėtą pranešimą, kuriame buvo pasiūlyta 30 tūkst. dolerių premija.
Panašu, kad verbavimo srautai iš Afrikos šalių į Rusiją dažnai remiasi asmeniniais ryšiais, tokiais kaip Fortune'o santykis su jo draugu Rusijoje.
Tanzanijos pilietė, kuri, baimindamasi dėl savo saugumo, prašė nurodyti tik antrąjį jos vardą – Nyariwa, pasakojo, kad savo bičiulį iš Malavio suvedė su vienu rusu, su kuriuo prieš daugelį metų susipažino internetu per pažinčių programėlę. Jos draugas pats domėjosi galimybe tarnauti Rusijos kariuomenėje, teigė ji.
Nyariwa mano, kad tas vyras dirba Rusijos kariuomenėje. Po to, kai jis padėjo jos bičiuliui gauti dokumentus, reikalingus kelionei, kiti pažįstami taip pat pradėjo klausinėti apie panašias galimybes.
Galiausiai ji pati užmezgė ryšį su verbuotojais Rusijoje ir jai buvo mokama nuo 150 iki 1000 dolerių už vieną užverbuotą žmogų, prisipažino moteris.
Balandžio mėnesį Kamerūno vyriausybė pranešė, kad Ukrainoje žuvo 16 jos piliečių, o mėnesį prieš tai Gana nurodė, kad Ukrainoje žuvo apie 55 šios šalies piliečiai. Botsvanos užsienio reikalų ministras kovo mėn. informavo, kad maždaug 16 žmonių tapo verbuotojų, žadėjusių darbą apsaugos tarnybose, taikiniu, o keturi iš jų išvyko į Rusiją.
Vienas iš jų – 25 metų Kgosi Pelekekae. Praeitais metais Kgosi sugrįžo į savo gimtąją Botsvaną po to, kai dvejus metus praleido Pietų Afrikos kalėjime už ginkluotus automobilių grobimus. Jaunas vyras nusprendė, kad nori pakeisti savo gyvenimą, ir parašė žinutę draugui, klausdamas, ar jis nežino kokio nors sąžiningo darbo.
-
Medvedevas pagrasino Europai „didelėmis žudynėmis“
-
Dronai smogė Rusijos FSB pastatui okupuotame Kryme
-
Rusijos trikdžiai keičia pilotų rengimą: ukrainiečiai mokomi skraidyti be navigacijos
-
Zelenskis prakalbo apie siurprizą Maskvai
-
Ką Ukraina nusprendė dėl gegužės 9 d. paliaubų: ar Pergalės parade skris ukrainiečių dronai
Jo nuostabai, tęsė Kgosi, bičiulis atsakė, kad ką tik persikėlė į Rusiją, kur yra daug gerai apmokamų darbų. Jis net atsiuntė nuotraukų, kuriose jis pats žaidžia ant sniego. Neilgai trukus Kgosi per „Telegram“ platformą jau susirašinėjo su to draugo pažįstamu – rusu Dmitrijumi. Rusas prisistatė esąs kelionių agentas ir darbo paieškos specialistas, tačiau apie kariuomenę ar karą neužsiminė.
Vyras pasakojo, kad gruodžio 6 d. jis nusiuntė savo kelionės dokumentus Dmitrijui. Rusas nupirko jam bilietą į Sankt Peterburgą. Kai jis atvyko, buvo nuskraidintas į mokymų stovyklą toli nuo Sankt Peterburgo esančiame mieste, kur jam įduota uniforma ir jis buvo apmokytas naudotis šautuvu.
Kai jis atsisakė pasirašyti kelias rusų kalba sudarytas sutartis, Dmitrijus ėmė jį mušti ir spaudė vyrą pasirašyti. Tuo pat metu Rusijos valdžios institucijos atliko Kgosi sveikatos patikrinimą ir nustatė širdies ligą.
Dėl šios priežasties, pasak jo, jis niekada taip ir nebuvo išsiųstas į frontą. Vyras taip pat prisipažino, kad pabėgo iš mokymų, o diplomatas iš Botsvanos padėjo jam sugrįžti namo.
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company
