– Kas iš tiesų yra Seimo kontrolierius?
– Mūsų institucijos paskirtis – prižiūrėti, kad valstybės ir savivaldybių įstaigos veiktų tinkamai ir tarnautų žmonėms, nevilkintų jų problemų sprendimo, neužsiimtų perdėtais formalumais. Lietuvoje turime gražų lietuvišką atitikmenį ombudsmeno pavadinimui – Seimo kontrolierius. Dažnai žmonės klaidingai mano, kad mes kontroliuojame Seimą, bet tai netiesa – mūsų užduotis visai kita.
Turime užtikrinti, kad valstybės institucijos laikytųsi pagrindinio Konstitucijos principo: jog valdžia egzistuoja tam, kad žmonėms būtų gera gyventi. Deja, ne visada taip nutinka. Susidūrus su valstybės ar savivaldos institucijų neveikimu, susvyruoja žmonių pasitikėjimas pačia valstybe. O kai žmogus nebetiki, kad institucijos gali veikti teisingai, atsiranda pavojus ne tik teisinei sistemai, bet ir pačiai demokratijai.
Ombudsmeno institucijos čia atlieka ypatingą vaidmenį – jos tampa tarsi tiltu tarp žmogaus ir valdžios, padedančiu išgirsti, paaiškinti, o prireikus – ir apginti. Kai žmogus mato, kad jo problema iš tiesų sprendžiama, kad institucijos geba pripažinti klaidas ir jas taisyti, jis ima vėl tikėti valstybe.
Kai žmogus mato, kad jo problema iš tiesų sprendžiama, kad institucijos geba pripažinti klaidas ir jas taisyti, jis ima vėl tikėti valstybe.
– Ši institucija pasaulyje veikia jau kelis šimtmečius. Kaip ji atsirado?
– Ombudsmeno idėja gimė Švedijoje prieš daugiau nei 200 metų. Įdomu tai, kad viskas prasidėjo švedams pralaimėjus kare su rusais. Tuomet valstybėje kilo krizė, žmonės prarado pasitikėjimą valdžia. Karalius spruko iš savo gimtinės į Turkiją ir sumanė vietoj savęs palikti vietininką. Nusprendė, kad reikia autoritetingo pareigūno, kuris prižiūrėtų, ar valdžia iš tiesų dirba žmonėms.
1809 metais Švedijoje buvo rašoma nauja Konstitucija, turinti padėti įveikti krizę valstybėje, ir į tą Konstituciją buvo įrašyta ombudsmeno institucija – pareigūno, kurį skiria parlamentas ir kuris prižiūri, kad valdžia veiktų sąžiningai, be korupcijos, kad valdininkai rūpintųsi ne savimi ir savo gerbūviu, o žmonėmis. Iš Švedijos ši idėja pasklido po pasaulį, o Lietuvoje Seimo kontrolierių institucijos įsteigimas numatytas 1992 metų Konstitucijoje.
– Kokias problemas sprendžiate šiandien? Ar jos panašios, kaip ir prieš du šimtus metų?
– Iš esmės – taip. Gyventojai vis dar susiduria su institucijomis, kurios „negirdi“, delsia spręsti jų problemas arba apsiriboja formaliais atsakymais. Per metus gauname apie 2,5 tūkstančio kreipimųsi, o iš jų skundais pripažįstami apie 1,5 tūkstančio ir apie 250 tampa tyrimais.
Skundžiamasi labai įvairiais klausimais – nuo institucijų nereagavimo į triukšmą naktiniuose baruose ar šaudyklose iki savivaldybių sprendimų dėl kapinių ar daugiabučių administratorių veiklos, leidimų neišdavimų, aplinkos nepriežiūros, asmenims aktualios informacijos nepateikimo.
Skundžiamasi labai įvairiais klausimais – nuo institucijų nereagavimo į triukšmą naktiniuose baruose ar šaudyklose iki savivaldybių sprendimų.
Pavyzdžiui, Klaipėdoje turėjome atvejį dėl baro „Bardakas“, kurio triukšmas metų metus trikdė gyventojus. Savivaldybė lyg ir reaguodavo į gyventojų skundus, rengdavo pasitarimus, bet realių sprendimų nesiėmė. Po mūsų tyrimo baras įsirengė garsą slopinančias priemones – šį rugsėjį triukšmo normos jau nebuvo viršytos.
Turėjome panašų atvejį Nidoje. Savivaldybės, suprantama, nori skatinti verslą, bet gyventojų teisė į ramybę neturi būti pamiršta.
– Kokios problemos dažniausiai kyla savivaldybėse?
– Daugiabučių namų administratorių veikla – viena „amžinųjų“ temų. Žmonės nesupranta, kaip naudojamos kaupiamosios lėšos, kodėl sąskaitos išauga, kaip parenkami rangovai renovacijai, kodėl neatliekami būtini remonto darbai, jie atliekami nekokybiškai arba atvirkščiai, kodėl imamasi darbų ten, kur atrodo to daryti nebuvo būtina.
Dažnai savivaldybės į gyventojų skundus dėl netinkamos daugiabučių namų administratorių veiklos nereaguoja, todėl įsikišame mes – prašome atlikti neplaninius patikrinimus, įpareigoti administratorius teikti informaciją, šaukti gyventojų susirinkimus.
Kita tema – statybų leidimai. Žmonės per ilgai laukia, kol bus suderinti dokumentai, o kartais atrodo, kad procesas sąmoningai vilkinamas, vis teikiant papildomus reikalavimus ar prašant dokumentų, apie kuriuos nebuvo užsiminta ankstesnėse prašymo nagrinėjimo stadijose.
– Minėjote, kad turėjote ir su Vėlinėmis susijusių atvejų. Papasakokite plačiau.
– Taip, viena situacija labai įstrigo. Žmogus, gyvenantis užsienyje, gavo pranešimą, kad jo artimojo kapas Lietuvoje laikomas apleistu. Jis norėjo atsisakyti kapo priežiūros pareigos, nes neturi artimųjų, kurie galėtų tai daryti, tačiau savivaldybė neleido.
Lietuvoje giliai įsišaknijusi tradicija rūpintis kapais – ypač prieš Vėlines ar Motinos dieną. Tačiau priversti žmogaus to daryti negalima. Tai gali būti susiję ir su asmeniniais įsitikinimais – gal žmogus tiki, kad kapo tvarkymas nėra būtinas žemiškasis darbas, nėra prasmingas. Todėl išsiuntėme savivaldybėms rekomendacijas keisti kapų priežiūros tvarkas – leisti tokius kapus perimti savivaldybėms ir įtraukti į netvarkomų kapų registrą.
– Vienas iš plačiau nuskambėjusių Seimo kontrolierių tyrimų – dėl oraus atsisveikinimo su artimaisiais. Priminkite apie jį.
– Taip, tai labai jautri tema ir vienas reikšmingiausių kolegės Seimo kontrolierės dr. Erikos Leonaitės atliktas tyrimas. Žiniasklaidos priemonėse pasirodė informacija, kad vienoje ligoninėje nebuvo leista atsisveikinti su mirštančiu artimuoju, nes lankymo laikas jau buvo pasibaigęs.
Tai žmogiškai nejautru ir neteisinga, taip pažeidžiamos ir mirštančiojo, ir jo artimųjų teisės. Ligoninė turi sudaryti galimybę atsisveikinti, kai žinoma, kad žmogus išeina. Sveikatos apsaugos ministerija žadėjo parengti rekomendacijas, kad tokiose situacijose būtų galima elgtis lanksčiau. Naujoji tvarka kaip tik turėtų įsigalioti nuo lapkričio.
– Kurių savivaldybių atžvilgiu gaunate daugiausia skundų?
– Paprastai kuo savivaldybė didesnė, tuo daugiau skundų. Daugiausia jų dėl Vilniaus miesto ir rajono. Bet būna metų, kai iš vienos ar kitos savivaldybės negauname nė vieno – situacija vis keičiasi.
Kartais skundus inicijuojame ir pačios, sekdamos žmonių gyvenimo istorijas žiniasklaidoje. Viena tokių – apie žmogų, kuris neteko asmeninio asistento, nes savivaldybei baigėsi lėšos. Žmogus dėl to neturi nukentėti – todėl įsikišame ir aiškinamės, ar iš tiesų situacijos nebuvo galima išspręsti nepažeidžiant žmogaus teisių.
Apie ombudsmeno institucijų atsiradimą, prigimtį ir paskirtį praėjusią savaitę buvo kalbama tarptautinėje kasmetinėje XII mokslinėje-praktinėje konstitucinės teisės konferencijoje „Nepriklausomų kontrolės institucijų vaidmuo konstitucinėje sąrangoje“. Konferenciją organizavo Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos Viešosios teisės institutas kartu su Konstituciniu Teismu, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetu, Lietuvos advokatūra ir Seimo kontrolierių įstaiga.
Konferencija buvo skirta teisės mokslininkams, praktikuojantiems teisininkams, studentams, nevyriausybinių organizacijų atstovams ir visiems, besidomintiems žmogaus teisių apsauga.
Konferencija iš dalies finansuota Lietuvos mokslo tarybos pagal veiklos kryptį „Tyrimų rezultatų sklaida organizuojant renginius“ (paraiškos Nr. P-MOR-25-24).
