Sekite 15min Google
Tokia patirtis pažįstama šimtams vaikų, kurie kartu su šeimomis grįžta gyventi į Lietuvą. Tačiau ar Lietuvos mokyklos pasirengusios juos priimti?
Po daugiau nei 30 metų gyvenimo Jungtinėse Amerikos Valstijose Agnios ir Pauliaus Grigų šeima su trimis JAV gimusiais vaikais persikėlė gyventi į Lietuvą.
Agnia Grigas į Jungtines Amerikos Valstijas išvyko būdama dešimties metų, todėl puikiai suprato, kokį poveikį vaikui gali turėti persikėlimas į kitą šalį.
„Man buvo svarbu, kad vaikai iki mums grįžtant gyventi į Lietuvą pažintų savo kultūrą bei turėtų platesnį požiūrį į pasaulį“, – akcentuoja A. Grigas.
Dar gyvendami JAV jų vaikai lankė lietuvišką šeštadieninę mokyklą, namuose kalbėjo lietuviškai, dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje ir reguliariai lankėsi Lietuvoje.
Iš amerikietiškos mokyklos – į lietuvišką
Net ir kruopštus pasiruošimas neapsaugojo nuo iššūkių. Grigų vaikai buvo pripratę prie kitokios ugdymo aplinkos, platesnių užklasinių veiklų galimybių ir kitokios mokyklos kultūros. Persikėlus į Lietuvą teko prisitaikyti ne tik prie naujos aplinkos, bet ir prie kitokios mokymosi sistemos.
Nors vaikai laisvai kalbėjo lietuviškai, paaiškėjo, kad kasdienė kalba ir mokyklinė kalba nėra tas pats. A. Grigas pasakoja, kad sūnaus lietuvių kalbos žodynas buvo geras, tačiau rašyba ir gramatika pareikalavo papildomų pastangų.
Ši patirtis nėra išskirtinė. Su panašiais iššūkiais susiduria ir kitos į Lietuvą grįžtančios šeimos.
Organizacijos „Švietimas #1“ vadovė Laura Tilvytė atkreipia dėmesį, kad iš užsienio grįžtančių vaikų patirtys gali būti labai skirtingos.
„Dažnai daroma prielaida, kad visi iš užsienio grįžtantys vaikai susiduria su tomis pačiomis problemomis, tačiau realybėje jų situacijos labai skirtingos. Vieni vaikai yra gimę užsienyje arba ten praleidę didžiąją savo gyvenimo dalį, todėl jų lietuvių kalbos įgūdžiai gali būti riboti. Kiti laisvai kalba lietuviškai, nes šeimoje nuolat kalbėjo lietuviškai, tačiau jiems pritrūksta akademinės lietuvių kalbos, specifinių dalykų terminų ar rašymo įgūdžių“, – sako L. Tilvytė.
„Kalba yra tik viena problemos dalis. Vaikams tenka prisitaikyti ir prie kitokio ugdymo turinio, mokymo metodų bei mokyklos kultūros. Todėl nėra vieno visiems tinkančio sprendimo – kiekvieno vaiko situaciją ir pagalbos poreikius reikia vertinti individualiai“, – pabrėžia ji.
Integruotis tenka ne tik į klasę, bet ir į visą sistemą
„Daugelis mano, kad jei vaikas kalba lietuviškai, integracija mokykloje neturėtų kelti problemų. Tačiau grįžę vaikai turi prisitaikyti prie naujos aplinkos bei socialinio gyvenimo mokykloje“, – teigia Paulius Grigas.
Vaikams tenka prisitaikyti ne tik prie naujų mokymosi metodų, bet ir iš naujo kurti socialinius ryšius mokykloje.
Svarbiau ne skaičius, o pagalba
Nacionalinės švietimo agentūros duomenimis, 2026-2027 mokslo metais Lietuvos švietimo įstaigose mokosi 275 iš užsienio grįžę vaikai.
„Tačiau vien žinoti jų skaičių nepakanka. Svarbu suprasti, su kokiais sunkumais jie susiduria ir ar mokyklose gauna jų poreikius atitinkančią pagalbą“, – sako L. Tilvytė.
Pasak jos, problema yra ne tik duomenų trūkumas, bet ir jų tęstinumas. Vaikui pakeitus mokyklą ar perėjus į kitą ugdymo pakopą, informacija apie jo pažangą, pastebėtus sunkumus ir jau suteiktą pagalbą ne visada keliauja kartu. Dėl to naujiems mokytojams dalį vaiko poreikių tenka pastebėti iš naujo, o reikalinga pagalba gali vėluoti.
Pagalba numatyta, tačiau jos kokybė priklauso nuo mokyklos
Pagalbos prieinamumas ir kokybė skirtingose mokyklose gali skirtis. Tai patyrė ir Grigų šeima, ieškojusi vaikams tinkamos ugdymo įstaigos.
„Grįžusiems į Lietuvą mūsų dukrai Gretai ir sūnui Juliui teko rinktis privačias ugdymo įstaigas, nors pirmenybę teiktume valstybiniam ugdymui“, – pabrėžia P. Grigas.
L. Tilvytės teigimu, mokyklų pasirengimas ir pagalbos galimybės Lietuvoje vis dar skiriasi.
„Žinome gerų pavyzdžių, kai mokyklos organizuoja papildomas lietuvių kalbos pamokas arba skiria žmogų, koordinuojantį grįžusių vaikų integraciją. Tačiau praktika rodo, kad pagalbos kokybė vis dar labai priklauso nuo konkrečios mokyklos ir konkretaus vaiko situacijos. Jei vaikas patenka į profesionaliai valdomą mokyklą, kurioje dirba stipri mokytojų komanda, jis greičiausiai sulauks reikalingos pagalbos. Tačiau kitoje mokykloje situacija gali būti visiškai kitokia“, – sako L. Tilvytė.
Vienu iš sėkmingos integracijos pavyzdžių galima laikyti Kauno rajono Neveronių gimnaziją.
Jos teigimu, šiuo metu mokykloje mokosi trys vaikai, grįžę iš Jungtinės Karalystės. Kiekvienam jų teikiama individuali pagalba, daugiausia dėmesio skiriant lietuvių kalbos įgūdžiams.
„Mūsų mokykla nedidelė, todėl vaikai gauna daugiau dėmesio, papildomai skaito lietuviškai. Vienam iš jų sekasi netgi labai gerai“, – pasakoja D. Marmienė.
Anot ekspertės, vien formalių priemonių nepakanka. Svarbus ir kasdienis mokyklos bendruomenės įsitraukimas.
„Nė viena metodika ar programa neveiks, jei mokykloje nebus žmonių, kurie realiai lydėtų vaiką integracijos procese. Praktika rodo, kad didžiausią įtaką sėkmingai adaptacijai turi mokytojų, švietimo pagalbos specialistų ir mokyklos vadovų dėmesys. Kai mokykla aktyviai įsitraukia, vaikai dažniausiai prisitaiko sėkmingai, tačiau pagalbos trūkumas šį procesą gali gerokai apsunkinti“, – teigia L. Tilvytė.
Akademinė lietuvių kalba išlieka viena didžiausių kliūčių
Agnia Grigas teigia, kad Lietuva, palyginti su kai kuriomis Vakarų šalimis, vis dar stokoja sisteminių sprendimų, padedančių iš užsienio grįžusiems vaikams įsilieti į Lietuvos švietimo sistemą.
„Lyginant su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kur baigėme mokyklą, Lietuvoje vis dar trūksta sisteminių sprendimų vaikams, kurie grįžta iš užsienio ir nepakankamai gerai moka akademinę lietuvių kalbą. JAV mokiniams, kurių anglų kalba nėra gimtoji, plačiai taikomos specialios „English as a Second Language“ (ESL) programos. Jose vaikai lygiagrečiai mokosi kalbos ir pagrindinių mokomųjų dalykų, todėl gali sėkmingai integruotis į bendrą ugdymo sistemą“, – sako ji.
Anot Agnios Grigas, Lietuvoje veikiančios išlyginamosios klasės ir mobiliosios grupės yra žingsnis teisinga kryptimi, tačiau jų prieinamumas išlieka ribotas.
„Kiek mums žinoma, tokios programos šiuo metu veikia vos keliose mokyklose: dviejose Vilniuje, vienoje Kaune ir vienoje Panevėžyje. Tai reiškia, kad didelė dalis grįžtančių šeimų neturi realaus pasirinkimo. Jei šeima gyvena kitame mieste ar regione, specializuota pagalba vaikui dažniausiai tampa sunkiai prieinama“, – teigia ji.
„Mūsų vaikai puikiai kalbėjo lietuviškai, tačiau mokytis tokių dalykų kaip matematika, fizika, chemija, istorija ar geografija lietuvių kalba būtų buvęs didelis iššūkis be kryptingos pagalbos. Grįžusioms šeimoms būtina suteikti papildomą pagalbą pereinamuoju laikotarpiu“, – sako Agnia Grigas.
Dėl šių iššūkių šeima pasirinko tarptautinę mokyklą, kurioje vaikai daugumą dalykų mokosi anglų kalba.
„Labai džiaugiamės, kad lietuvių kalbos jie mokosi bendrojoje lietuvių grupėje, o ne kaip užsienio kalbos ar pagalbinėje grupėje. Pastarieji keleri metai jiems buvo nemažas iššūkis, tačiau papildoma mokyklos pagalba ir korepetitorių darbas leido sėkmingai pasivyti bendraamžius“, – sako Paulius Grigas.
„Valstybė nuolat kalba apie diasporos grįžimą ir ryšių su pasaulio lietuviais stiprinimą. Tačiau daugelis šeimų sprendimą grįžti vertina labai praktiškai. Vienas svarbiausių klausimų yra vaikų ugdymas. Kol nebus aiškių ir visoje Lietuvoje veikiančių sprendimų, kaip efektyviai integruoti iš užsienio grįžtančius mokinius į valstybinių mokyklų sistemą, dalis šeimų ir toliau dels grįžti. Vaikų integracija mokykloje išlieka viena svarbiausių kliūčių apsisprendžiant kurti gyvenimą Lietuvoje“, – sako Agnia ir Paulius Grigai.
Grįžimas prasideda ne nuo lagamino
Grigų šeimos ir Neveronių gimnazijos patirtys atskleidžia skirtingas tos pačios sistemos puses. Vienur grįžę vaikai greitai gauna reikalingą pagalbą, kitur šeimoms tenka jos ieškoti pačioms.
Ekspertų teigimu, vien lietuvių kalbos mokėjimas dar negarantuoja sklandžios integracijos. Ne mažiau svarbu, kokią pagalbą vaikas gauna mokykloje. Nors Lietuvoje jau veikia įvairūs grįžtančių mokinių integracijos mechanizmai, jų sėkmė vis dar pernelyg priklauso nuo konkrečios mokyklos. Todėl šiandien grįžtančių vaikų integracija Lietuvoje vis dar priklauso ne tik nuo vaiko pastangų, bet ir nuo to, į kokią mokyklą jis pateks.
