Sekite 15min Google
Visi šie ir kiti opūs klausimai buvo aptarti Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete (VU FsF) veikiančio Ugdymo mokslų instituto surengtoje diskusijoje „Mokytojų trūkumas: trūksta norinčių ar trūksta sąlygų?“, kuri tapo pirmuoju renginiu iš ciklo „Švietimo pokytis“.
Apie mokytojų trūkumą iš įvairių perspektyvų diskutavo VU FsF Ugdymo mokslų instituto direktorė, docentė Justina Garbauskaitė–Jakimovska, VU FsF Psichologijos instituto profesorė ir Organizacinės psichologijos tyrimų centro vadovė Jurgita Lazauskaitė–Zabielskė, VU FsF Ugdymo mokslų instituto doktorantė, mokytoja Ingrida Ivanavičė bei VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas Virginijus Tamaševičius. Diskusiją moderavo dr. Karolina Levanaitė.
– Ką apie mokytojų nuostatas ir ketinimus sako tyrimai?
Justina Garbauskaitė-Jakimovska: Prieš metus Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA) paskelbė prognostinį tyrimą, kuriame rašoma, kad po penkerių metų mums trūks apie dešimt su puse tūkstančio mokytojų, o bus parengta tik devyni tūkstančiai. Tačiau žinome, kad ne visi pabaigę mokslus nueina dirbti į mokyklas ir ne visi, pradėję dirbti, lieka. Daugiausiai trūks dalykų mokytojų, pradinio ir ikimokyklinio ugdymo mokytojų šiuo metu parengiama net daugiau, nei reikia, o prasčiausia situacija yra su socialiniais pedagogais.
Pagal LAMA BPO duomenis ugdymo studijų krypčių studentų skaičius Lietuvoje nuo 2019 m. nuosekliai auga. Dauguma neseniai baigusiųjų pedagogikos studijas teigia, kad jų studijų kokybė buvo aukšta: pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atliktą tarptautinį TALIS tyrimą taip pasisakė 73 proc. apklaustųjų Lietuvoje. Tiesa, 50 proc. jaunesnių negu 30 metų Lietuvos mokytojų planuoja išeiti iš mokyklos per pirmus penkerius metus (EBPO vidurkis yra apie 20 proc.).
Kodėl mokytojai nelieka mokykloje? TALIS tyrimas ir mūsų pačių Ugdymo mokslų institute atliktas žvalgomasis tyrimas parodė, kad mokytojus slegia administracinė našta, jie susiduria su nemažai nematomo darbo. Mūsų žvalgomajame tyrime mokytojai sako, kad norėtų būti tik mokytojais – ne visų veiklų vykdytojais: mentoriais, projektų vadovais ar darbo grupių dalyviais.
Tyrimas parodė, kad mokytojus slegia administracinė našta, jie susiduria su nemažai nematomo darbo.
Mokytojo atsakomybė yra ir visų diegiamų programų priverstinis ir net neapmokamas įgyvendinimas. 67 proc. Lietuvos mokytojų patiria stresą dėl nuolat kintančių reikalavimų ir darbo sąlygų (EBPO vidurkis yra 39 proc.). Vadovų palaikymą mokytojai Lietuvoje vertina aukštai – virš 90 proc. (TALIS), tačiau mūsų žvalgomajame tyrime mokytojai nurodė, kad, patirdami spaudimą iš tėvų ir mokinių, neturi į ką kreiptis. Administracija paprastai stoja į tėvų pusę, mokytojas gina pats save. Tik 21 proc. galvoja, kad mokytojo profesija yra vertinama visuomenėje.
Apibendrinant: norinčių būti mokytojais pakanka. Tačiau ar „noriu būti mokytoju“ vis dar lygu „noriu dirbti mokykloje“?
Virginijus Tamaševičius: Pirmiausia atkreipsiu dėmesį, kad tarptautiniuose tyrimuose, lyginant su kitomis šalimis, mes esame tvirtas viduriukas. Nepasirodome labai gerai, bet ir nesame apačioje. Visgi atstovaudamas Ekonomikos ir verslo administravimo fakultetui, pasakysiu, kad jei šalia Vilniaus turėtume keletą naftos bokštelių, galima būtų galvoti: tiesiog nesugadinkime to, ką turime.
Bet bokštelių nėra – galime konkuruoti [tarptautinėje rinkoje] tik vadinamąja aukšta pridėtine verte, tuo, ką pasiekiame mūsų intelektu, protu. Tad atsispirdami nuo to viduriuko visgi turėtume ropštis į viršų, nes tik gerai paruošti mokiniai galės tapti gerais specialistais, o geri specialistai galės kurti aukštos pridėtinės vertės produktus. Kaip tai pasiekti?
Žvelgiant struktūriškai, turime išspręsti problemas keturiose srityse. Pirmoji – susidomėjimas pedagogikos studijomis, profesijos patrauklumas, kad žmonės norėtų eiti į mokyklą. Čia labai svarbu, kad keistųsi visuomenės ir politikų požiūris. Antras etapas – kvalifikacijos užtikrinimas, susijęs ir su specializuotomis pedagoginėmis studijomis, ir su jau dirbančių kitose srityse, bet norinčių tapti pedagogais, kvalifikacijos kūrimu. Tad svarbu užtikrinti studijų kokybę – paruošti gerus pedagogikos specialistus.
Trečias etapas susijęs su mokyklomis: svarbu, kad tie, kurie baigė pedagogikos studijas, pradėtų dirbti mokyklose. Čia situaciją reikia gerinti. Ir ketvirtas etapas: po to, kai nauji darbuotojai prisijungia, juos reikia išlaikyti. Tai turbūt yra opiausia problema.
Jurgita Lazauskaitė–Zabielskė: Iš organizacinės psichologijos perspektyvos galiu pasakyti, kad mokytojai kaip specialistai į mokyklą ateina ne kaip į abstrakčią Mokyklos koncepciją, o kaip į konkrečią organizaciją. Kiekvienas darbas kelia tam tikrų iššūkių, dalis kurių jau buvo paminėti: didelis krūvis, daug pokyčių, su kuriais reikia suspėti, diegiamos naujos programos, prie kurių reikia prisitaikyti.
Maža to, emocinę įtampa kelia bendravimas su mokiniais, jų tėvais, globėjais ir pan. Visgi tyrimai rodo, kad sunkus darbas savaime nėra blogis, jei jam atlikti pakanka išteklių. Kitaip sakant, jeigu darbas yra sunkus, bet už jį tinkamai atlyginama (Justina minėjo neapmokamą programų inicijavimą ir įgyvendinimą), jį atliekant juntamas vadovų ir kolegų palaikymas, yra galimybių augti profesiškai, tuomet turime balansą tarp to, ko darbas nori ir ką duoda; taigi, būsime sveiki ir gerai dirbsime.
Klausimas būtų – kur ieškosime išteklių ir kaip balansuosime reikalavimus. Tą galima daryti trimis lygmenimis. Pirmasis lygmuo – ministerijos arba politikos formuotojų, pavyzdžiui, kai planuojami pokyčiai, reikia numatyti ir išteklius jiems įgyvendinti. Antrasis yra organizacijų lygmuo – mokyklų vadovybės. Darbo krūviai gali būti dideli dėl personalo trūkumo, o tai – mokyklos vadovybės atsakomybė. Šiandien buvo minėti tyrimo rezultatai, kurie kiek nustebino, nes, viena vertus, 90 proc. apklaustų mokytojų mato vadovus kaip palaikančius, kita vertus, apklausti mokytojai nurodo, kad susidūrę su problemomis patys turi ieškoti išeities. Vadinasi, palaikymo yra mažai ir mokytojai neaprūpinami darbui reikalingais ištekliais.
Trečias yra dirbančio žmogaus lygmuo. Mokytoja/s turėtų savęs klausti, kur aš galiu pasirūpinti man reikalingais ištekliais, pavyzdžiui, parama, palaikymu ir galimybėmis tobulėti. Kai mokytojai išeina iš organizacijos, šiuo atveju, mokyklos, tai labai dažnai reiškia, kad jiems trūksta pagrindinių, darbui atlikti būtinų išteklių. Taigi reikalingas labai aiškus supratimas tarp to, ko reikalauja organizacijos aplinka, ir to, ką ji duoda darbuotojui. Sunkus darbas nėra blogas darbas, tik jam reikia galimybių ir sąlygų.
– Pažvelkime bendriau – kas yra gera mokykla?
Ingrida Ivanavičė: Man gera mokykla yra ta, kurioje vaikai yra išmokomi mokytis. Mokėjimo mokytis kompetencija yra viena iš svarbiausių. Taigi, svarbūs akademiniai rezultatai, bet ir tai, kad visi bendruomenės nariai jaustųsi gerai – ir mokiniai, ir mokytojai. Tai būtų siekiamybė. Vakar studentų paklausiau, kas jiems yra gera mokykla. Tik du iš 67 paminėjo gerus akademinius rezultatus! Visi kiti rašė, kad tai yra vieta, į kurią gera ateiti, kurioje turi su kuo pasikalbėti, kur mokinys bus palaikomas, išklausytas ir pan.
Virginijus Tamaševičius: Neprieštarausiu, tik papildysiu. Bet kokiai organizacijai geri rezultatai yra gerai. Tai – vadovėlinis apibrėžimas: jeigu rezultatai yra blogi, tos organizacijos negalima laikyti gera. Bet klausimas, kas yra geri rezultatai? Mokinių pasiekimai, kad visi gerai išlaikė egzaminus, būtų labai siauras požiūris. Toks verslininkiškas požiūris: vieni gamina pinigus, kiti gamina žinias. Kuo daugiau pagamino žinių, išleido su gerai išlaikytais egzaminais, tuo mokykla sėkmingesnė. Bet net ir versle tokio požiūrio nebeužtenka: neužtenka turėti gerą produktą, visų pirma, reikia žmonių, kurie gebėtų sukurti tą produktą ir jį tinkamai pateikti.
Be abejonės, negalime laikyti gera tokios mokyklos, kurioje mokiniai nepažangūs ir nesugeba išlaikyti egzaminų. Klausimas, kaip mes pasieksime, kad jie būtų pažangūs ir išlaikytų egzaminus? Mokykloje turime bent keturias suinteresuotas grupes. Tai – vaikai, kurie turi įeiti į mokyklą laimingi ir nebijoti nei mokytojų, nei pamokų, nei užduočių, nei namų darbų.
Kita suinteresuota grupė – mokytojai: nelaimingi mokytojai nesugebės vaikų padaryti laimingų. Trečia grupė – administracija, kuri atsiskaito prieš aukštesnę vadovybę, ji irgi turi būti patenkinta ir turėti gerus rezultatus. Ketvirta grupė – vaikų tėvai, globėjai. Taigi, turime galvoti, kaip pasiūlyti adekvačius sprendimus, kad būtų subalansuoti visų interesai, o ne atsietai kalbėti apie vaikus, mokytojus ir pan.
Jurgita Lazauskaitė–Zabielskė: Mes į darbą neiname šiaip gerai pasijusti. Argi nebūtų puiku, jei atlyginimą gautume už gerą savijautą? Tačiau tyrimai vienareikšmiškai rodo, kad geri darbo rezultatai neįmanomi be optimalios savijautos, tiesiog neįmanomi! Patirdami įtampą darbuotojai gerai dirbti gali tik trumpą laiką ir tuomet tiesiog perdega, o organizacija ieško naujų darbuotojų. Visgi mokytojo profesijoje greita darbuotojų kaita neįmanoma, nes specialistų paruošimas ilgas, sudėtingas ir brangus.
Problema ta, kad vertinant mokyklos rezultatus vis dar atsižvelgiame tik į mokinių pasiekimus (pažymiais), o turi atsirasti ir kiti rodikliai, rodantys, kaip mums sekasi siekti gerų veiklos rezultatų. Pavyzdžiui, labai dažnai netinkamai bendraujančio ar net psichologinį smurtą taikančio vadovo veiklos vertinimo rezultatai yra labai geri ir jis įvardijamas, kaip viršijantis lūkesčius, kadangi inicijuoja naujas programas, o jo vadovaujamos mokyklos mokinių pasiekimų ir stojimo rezultatai yra geri.
Vadinasi, pats veiklos vertinimo mechanizmas yra prastas, nes neapima rodiklių (mokytojų kolektyvo savijauta, sergamumas, kaita ir pan.), kurie rodytų vadovo tinkamą funkcionavimą. Galbūt mokyklose, švietime neturime pakankamai gerų vadybos specialistų, kurie sudėliotų procesus taip, kaip jie atrodo kitose organizacijose?
– Visgi kas skatina mokytojus likti dirbti net sudėtingomis sąlygomis?
Ingrida Ivanavičė: Dirbu mokykloje šešiolika metų turbūt todėl, kad man labai gera būti kolektyve, kuriame esu. Esame bendraminčiai, kai kartu susijungiame, tampame tarsi baterija, papildančia ir kitus – mokinius, vienas kitą. Sakyčiau, kad kolegės ir kolegos, su kuriais dirbau, man yra savotiškas išteklius. Bet yra ir kitų dalykų, kodėl gera dirbti mokykloje. Tai – grįžtamasis ryšys. Kai po pamokos vaikai sako: mokytoja, kaip buvo įdomu, gal galime dar aptarti. Ne visuose darbuose gauni tiesioginį, labai greitą atgalinį ryšį. Tai suteikia prasmės pojūčio. Aišku, gali būti ir nekoks tas atgalinis ryšys, bet nuolat esi labai gyvoje aplinkoje, matai gyvą reakciją.
– Kodėl tuomet yra minėti skaičiai – 50 proc. jaunesnių, nei 30 metų, žmonių per artimiausius 3–5 metus ketina išeiti?
Virginijus Tamaševičius: Dėstau verslo studijose, ne pedagogikos, bet klausiau savo studentų, kiek metų jie mano protinga dirbti vienoje organizacijoje. Maksimali paminėta trukmė – 5–7 metais. Ar tai yra racionalu? Pakankamai racionalu. Jų argumentacija yra ta, kad per tuos metus jie įsisavina žinias, viską sužino, bet jei toliau lieka toje pačioje vietoje, stagnuoja. Versle galima pradėti mažoje įmonėje, po 7 metų pereiti į didelę, kur kita aplinka, galima sužinoti kažką naujo. Paskui eini į tarptautinę įmonę, dar vėliau tave išsiunčia į užsienį atstovauti įmonei ir t. t.
Mokyklai tenka konkuruoti su kitais sektoriais, kur galimybės yra gana lengvai pasiekiamos. Tai turbūt pagrindinis sprendimas būtų, kad ateidami į mokyklą jau nuo pirmos dienos jauni darbuotojai turėtų pajusti, kad čia yra kažkokia dinamika, kad per tuos septynerius metus jie neužmigs ir nekartos tą patį per tą patį, kad galimas augimas. Jaunimo pažiūros yra pakankamai racionalios. Jie nori tobulėti, nesėdėti vietoje.
Ingrida Ivanavičė: Pradėjęs dirbti mokykloje jaunas mokytojas patenka į pačias prasčiausias sąlygas tarp visų kitų mokytojų. Mes neturime mentorystės tradicijų. Niekas nesutinka, nepalydi, nepapasakoja, nei kur, pavyzdžiui, kavos ar arbatos pasidaryti ir pan. Dažniausiai jaunam mokytojui „numetamos“ sunkiausios klasės, per posėdį nusprendžiama, kad jis dirbs, sakykime, su septintokais – paaugliais. Maža to, kad jaunam žmogui reikia ruoštis pamokoms, viską pradėti nuo nulio, jis gauna rizikos klasę, ir niekas jo nepalydi. O kiti puikiai tvarkosi ir tada atrodo, kad tu esi kažkoks nevykęs, nespėji pasivyti kolegų.
– Kaip galėtumėme vertinti korepetitorių rinką, kurioje veikia tie patys mokytojai, bet jau nebe mokykloje, organizacijoje?
Jurgita Lazauskaitė–Zabielskė: Manau, kad korepetitorių buvimas rodo tai, kad yra norinčių būti mokytojais ir tai gera žinia. Vadinasi, siekdami pritraukti norinčius mokyti į mokyklas, turime galvoti apie sąlygas jose. Mokykloms būtina perimti ir pritaikyti gerąsias personalo valdymo praktikas, pavyzdžiui, darbuotojų įvedimo, nes atėję dirbti į mokyklą mokytojai, kaip taisyklė, negauna jokios naujam darbuotojui būtinos informacijos ar mokymų, jų nelydi mentoriai. Mažiausiai tris mėnesius turėtume lydėti naujoką, nuolatos informuodami apie formalias ir neformalias darbo praktikas, palaikydami ir suteikdami darbui atlikti reikalingų įgūdžių.
Virginijus Tamaševičius: Aš nematau prieštaravimų tarp mokytojų ir korepetitorių rinkos. Antai, mano buvusi magistrantė dar studijuodama tapo anglų kalbos korepetitore, dabar nuo rugsėjo įsidarbino mokytoja, bet su sąlyga, kad galės ir toliau būti korepetitore. Manau, korepetitoriaus veikla patraukli dėl lankstumo, autonomiškumo ir, žinoma, papildomų pajamų. Kuo patraukli mokykla? Įsidarbinus ji suteikia stabilumo, socialines garantijas, ilgalaikes perspektyvas. Nežinau, ar buvimas mokytoju ir korepetitoriumi yra optimaliausias derinys, bet kol kas daugeliui žmonių tai yra labai gera kombinacija.
Justina Garbauskaitė–Jakimovska: Turime suprasti, kad korepetitorius dirba tiesioginį darbą individualiai arba su mažomis grupėmis, o mokytojas darbe susiduria su gana didelėmis grupėmis, kuriose yra įvairių gebėjimų ir mokymosi poreikių turinčių mokinių. Dirbti mokykloje nereiškia tik perduoti dalykines žinias, čia randame daug daugiau veiklos sluoksnių, kuriuose pinasi socialinis, emocinis, organizacinis darbas ir kt. Kita vertus, kai mokymosi pagalba iškeliama iš mokyklos ir prieinama tik tiems, kurie gali už tai susimokėti, gilinama socialinė atskirtis. Tai tema platesnei diskusijai. O iš mokytojo perspektyvos korepetitoriavimas gali būti patrauklus dėl didesnės autonomijos, lankstesnio darbo laiko, galimybės pasirinkti darbo apimtį ir mažesnio įsitraukimo į organizacinius mokyklos procesus.
– Kalbame apie mokytojus. O jeigu pažvelgtume į truputį aukštesnį, kaip Jurgita sakė, vadovo lygmenį – ar vadovo vaidmuo yra svarbus?
Jurgita Lazauskaitė–Zabielskė: Kritiškai svarbus. Vadovas mato visą darbo aplinką, rūpinasi ištekliais, galimybėmis, kurios leistų mokytojams darbą atlikti tinkamai, efektyviai ir pasiekti rezultatą. Be abejo, dar turime ir makro lygmenį – politikos formuotojų, kurie daro įtaką mokykloms, bet būtent vadovas yra atsakingas už organizacijos buvimą efektyvia.
Ingrida Ivanavičė: Vadovas gali įgalinti žmones, suteikti jiems laisvės, autonomijos. Jeigu tai pavyksta, žmonės žydi. Visgi dažnai girdimi priekaištai, kad mokyklų direktoriai daugiausia yra buvę pedagogai, o ne vadybininkai.
Jurgita Lazauskaitė–Zabielskė: Lemia ne specialybė, o kompetencijos, kurias galima įvardyti, pamatuoti ir ugdyti. Mes dažnai viešajame sektoriuje matome, kad geri specialistai tampa vadovais ir tuomet susiduria su dideliais iššūkiais, nes ir toliau dirba specialisto darbą ir neatlieka organizacijai gyvybiškai būtino vadovo darbo.
Virginijus Tamaševičius: Vadybos studijose labai aiškiai atskiriame dvi kategorijas: vadovavimas ir lyderystė. Lyderystė gali būti tam tikros kompetencijos, pavyzdžiui, mokytojo kompetencijos, tai vadinamosios techninės žinios. Jų vadovavimui neužtenka. Pats geriausias mokytojas nebūtinai taps geriausiu mokyklos direktoriumi. Vadovaujant techninės žinios dažnai nueina į antrą planą, užtat daugiau reikia bendravimo gebėjimų, emocinio intelekto, gebėjimo suprasti kolektyvo narius, darbuotojus, politinių, net derybinių gebėjimų. Vadovavimas yra mokėjimas derinti skirtingas interesų grupes. Geras direktorius turi mokėti susikalbėti ir su tėvais, ir su mokiniais, ir su mokytojais. Taigi reikia papildomų kvalifikacijų.
– Visgi kaip spręsti mokytojų trūkumo klausimą?
Justina Garbauskaitė-Jakimovska: Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) siūlo kelis sprendimus. Pirmasis – pritraukti daugiau žmonių į studijas. Studentams, ketinantiems būti prioritetinių dalykų mokytojais, skiriama 481 Eur stipendija per mėnesį, o tiems, kurie su mokyklomis pasirašo sutartį, kad pabaigę studijas per penkerius metus išdirbs bent trejus metus 0,75 etato, skiriama tikslinė išmoka 814 Eur per mėnesį. Bet problema ta, kad jauni žmonės neskuba pasirašyti tokių sutarčių.
Kitas sprendimas yra trumpinti kelią į mokyklą. Pavyzdžiui, vietoje ketverių metų pedagogikos studijų siūlyti gretutines studijas: jei studijuoji dalyką, kurio mokoma mokykloje (pvz., fiziką), gali rinktis gretutines pedagogines studijas. Dar viena galimybė – vienerių metų profesinės pedagoginės studijos, skirtos jau turintiems diplomą ir norintiems mokyti. Ir trečias sprendimas, paskelbtas tik šių metų balandį, – nuosekliau palaikyti pradedančius mokytojus.
Iš tiesų norėtųsi, kad mokykloje gerai jaustųsi ir pradedantys, ir daug metų dirbantys mokytojai. Norinčiųjų mokyti ir ugdyti yra, tačiau turime galvoti, kaip jų „nesudeginti“, užtikrinant priemones, augimo galimybes, lankstumą ir kitas darbo sąlygas, kurių darbuotojai ieško, o prasmės pojūčio mokykloje netrūksta.
Kita ciklo „Švietimo pokytis“ diskusija vyks spalio 22 d. Jos tema – „Kodėl vis dar veikia švietimo sistema?“. Diskusijoje bus kalbama apie nesibaigiančias švietimo reformas.
