Generatyvinio DI įrankiai, tokie kaip „ChatGPT“ ar „Copilot“, tapo prieinami vos ne per naktį, o visuomenė, regis, šiam greitam pokyčiui dar nepasiruošusi. Viena dalis visuomenės šiandien DI mato kaip galimybę išlaisvinti kūrybiškumą, kita dalis nuogąstauja, kad DI išstums žmogų iš jo paties kuriamos sistemos.
Tačiau Lietuvos mokslininkai sako – metas pažvelgti, kas iš tikrųjų vyksta švietimo sistemoje. Mokinių namų darbai jau kurį laiką atliekami, pasitelkiant DI įrankius, tad čia privalo neatsilikti ir mokytojai. Esminis klausimas būtų, ar tie įrankiai yra naudojami tinkamai, o jei ne, kaip tai pakeisti?
Lietuvos mokslo taryba (LMT) šiemet pradėjo įgyvendinti projektą „Edukacinių tyrimų proveržis“ Nr. 10-044-P-0001, kurio tikslas – sustiprinti edukologijos potencialą, tyrimų kokybę bei praktinį pritaikomumą švietimo sistemoje. EDU projektą įgyvendina 7 universitetai: Vilniaus universitetas (VU), Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), Kauno technologijos universitetas (KTU), Mykolo Romerio universitetas (MRU), Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU), Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU), Klaipėdos universitetas (KU). Bendradarbiavimui suburtos mišrios tyrėjų grupės, kuriose dalyvauja aukšto lygio mokslininkai, doktorantai ir praktikai – mokytojai.
Pasak LMT pirmininko pavaduotojos dr. Vaivos Priudokienės, EDU projektas itin reikšmingas šiandieniame švietimo kontekste.
„EDU projektas – tai ambicinga LMT iniciatyva, kuria siekiama proveržio edukologijos tyrimuose. Jis jungia mokslininkus, švietimo praktikus ir politikos formuotojus, kad kartu kuriamos žinios turėtų realų poveikį geresnei švietimo kokybei, palankesnei mokytojų darbo aplinkai, tvirtesniam ugdymo turinio ir vadybos sprendimų pagrindimui. Siekiame, kad EDU projekto rezultatai taptų pavyzdžiu, kaip koordinuoti, sistemingi tyrimai pagrindžia viešosios politikos sprendimus. Todėl dirbame tam, kad tyrimų rezultatai neliktų tik dokumentuose, o taptų sisteminių pokyčių įrankiais“, – teigia dr. V.Priudokienė.
EDU projekte taip pat numatyta plėtoti aukšto lygio edukologijos krypties mokslinę veiklą; dalyvauti tarptautiniuose švietimo ir ugdymo tyrimuose, didinti edukacinių tyrimų kokybę ir poveikį politikos formavimui; skatinti tinklaveiką tarp tyrėjų ir praktikų.
Atrinkti 28 tyrimai, skirti atsakyti į aktualius švietimo iššūkius ir kurti moksliškai pagrįstas švietimo politikos ir praktikos rekomendacijas. Tyrimai suskirstyti į keturias pagrindines temines sritis: inovacijos mokytojų rengime ir mokyklose; skaitmeninis švietimas ir dirbtinis intelektas; dalykinis profesinis tobulėjimas ir mokinių edukacija; įtraukusis ugdymas, ankstyvosios vaikystės pedagogika, mokymosi visą gyvenimą formos, motyvacija ir ugdymo didaktika.
Pasak dr. Vaivos Priudokienės, DI yra viena iš itin aktualių temų, keliančių iššūkių kasdieniame mokytojų darbe. Tam itin reikalinga mokslininkų pagalba, todėl ir EDU projekte tam skiriamas nemažas dėmesys.
„DI tyrimai švietimo kontekste yra svarbūs, nes DI įrankiai tampa kasdienės mokymosi ir mokymo aplinkos dalimi, o tai kelia naujų problemų ir klausimų, į kuriuos būtina atsakyti ir kuo greičiau. Norėdami atsakingai naudotis DI teikiamomis galimybėmis – geresniu mokinių poreikių atpažinimu, mokymosi individualizavimu ar mokytojų darbo palengvinimu – turime aiškiai suprasti ir DI ribas bei galimai keliamas rizikas.
EBPO pabrėžia, kad DI jau dabar keičia nuostatas apie tai, kokių gebėjimų reikės ateities visuomenei, todėl švietimas turi remtis tyrimais, padedančiais laiku pritaikyti ir ugdyti ne tik technologinius, bet ir kritinio mąstymo bei atsakomybės įgūdžius. Be visapusiško DI supratimo, jis gali tapti ne tik pagalba, bet ir iššūkiu, todėl nuoseklūs edukologijos tyrimai šioje srityje yra būtina tvarios švietimo raidos sąlyga“, – įsitikinusi LMT pirmininko pavaduotoja.
DI pridėtinė vertė švietime
„Dirbtinis intelekto masinis, visiems prieinamas taikymas iškėlė labai svarbų ir sudėtingą klausimą švietimui – kodėl, kada ir kaip DI sugeneruotas turinys yra prasmingas mokymui, mokymuisi ir vertinimui. Mokymo ir mokymosi mokslas yra vadinamas didaktika, o technologijų, pagal jų paskirtį ir pridėtinę vertę šiam procesui, – skaitmeninė didaktika.
Pastaroji ir dirbtinio intelekto taikymas mokymo ir mokymosi veikloms yra neatsiejami dalykai, jeigu mes norime rasti pridėtinę įrankio taikymo vertę mokymo ir mokymosi procesui ar jo rezultatams vertinti. Taikomas švietime, dirbtinis intelektas tampa tiesiog švietimo technologija (angliškai – educational technology arba EdTech). O tam ir yra skirtas edukologijos skaitmeninės didaktikos tyrimų laukas“, – sako prof. dr. Airina Volungevičienė, vadovaujanti VDU tyrimui „Skaitmeninės didaktikos tyrimai: Dirbtinio intelekto elementų taikymas bendrajame ugdyme (DI-daktika)“ (Nr. P-EDU-23-1).
Šio tyrimo tikslas – nustatyti, kada skaitmeninė didaktika, naudojanti DI elementus ir grįsta mokymosi analitika, pagerina mokymą, mokymąsi ir vertinimą. DI transformacinės galios potencialas apima visus ekonomikos ir socialinius sektorius, įskaitant švietimą. Šiame tyrime daugiausia dėmesio skiriama generatyviniam DI.
Tyrėjai šiuo atveju siekia atsakyti ir į klausimus, kurie vis labiau kelia nerimą: ar apskritai suprantame, kokią pridėtinę vertę mokymui ir mokymosi rezultatams turi DI ir ką žmogus praranda arba aukoja, kokias savo asmenines savybes, gebėjimus, žinias, vertybes, jį pasitelkdamas.
„Didžiausia problema ta, kad žmonės technologiją naudoja nesuprasdami jos poveikio. Visi, kas yra „srovėje“, mėgaujasi nieko negalvojimu ir deklaruoja svetimas mintis kaip savas. Iš pradžių DI padeda sutaupyti laiko ar resursų, bet kai tai virsta įpročiu, mes patogiai atsisakome mąstyti“, – sako profesorė.
Tyrimas atskleidžia paradoksą: mokytojai ir studentai nori žmogiškos kalbos, nori girdėti realias žmogaus mintis, patirtį, bet vis dažniau savo kasdienėje veikloje pasitelkia DI – planuodami pamokas, ruošdami skaidres, kurdami užduotis.
„Pavyko išsiaiškinti, kad mokytojai nežino kaip pamatuoti, ar DI prisideda prie mokymo ir vertinimo pagerinimo ar ne. Mokytojai nenaudoja DI pamokose, o tik joms pasirengti. Pedagogai taip pat, veikiausiai, susitaikys su DI rezultatais mokymosi procese, o ne realiais pačių mokinių pasiekimais, jeigu jie bus perkrauti visokiomis tvarkomis, ataskaitomis ir neturės vidinių išteklių skirti visą savo dėmesį ugdymui.
Mokytojai tikisi gairių ir mokslu grįstų rekomendacijų, kurios padėtų įvertinti, kada EdTech, arba DI, iš tiesų prisideda prie mokymosi proceso tobulinimo, nes jiems sunku tai įvertinti patiems.
Mokytojai taip pat teigia nenorintys kalbėti su vaiko atstovu robotu arba skaityti dirbtinai sugeneruoto teksto, o studentai universitete, būsimieji mokytojai, taip pat sako, kad jie nori autentiško dėstytojo žodžio, ne skaidrių paruoštų dirbtiniu intelektu pagal mokslo studijos sąvadą. Taigi pagrindinė žinutė – abi pusės nori žmogiškų minčių, žodžių ir nuomonės, bet dažnai, kažkodėl naudoja DI generuotą medžiagą“, – sako prof. A.Volungevičienė.
Ji taip pat pastebi, kad technologijos dažnai pasitelkiamos ir mokinių nuoboduliui įveikti. „Visgi mes manome, kad tokios mokinių būsenos DI neišspręs – priežastys slypi ne technologijose, o daug platesnėse švietimo kultūros dimensijose“, – pastebi profesorė.
VDU tyrėjų komanda tyrime analizuoja ne tik mokytojų požiūrį, bet ir pačią skaitmeninės didaktikos sampratą – kaip ji gali padėti atsirinkti, kada ir kur technologijos iš tiesų stiprina mokymosi procesą, o kur tik sukuria iliuziją. Tyrimas remiasi Europos Komisijos, EBPO ir UNESCO gairėmis dėl DI švietime, siekia jas pritaikyti Lietuvos kontekstui. Tyrimu norima padėti mokykloms pasirengti tam, kas netrukus turės būti įgyvendinama praktiškai – naujiems kompetencijų aprašams ir aiškiems kriterijams, ką turi mokėti mokytojas, kad DI taikytų prasmingai, o ne dėl mados.
VDU tyrėjai kuria mokytojų DI kompetencijų taksonomiją –pirmąjį tokio pobūdžio instrumentą Lietuvoje. Tyrimo rezultatai bus svarbūs formuojant ir nacionalinę politiką – padės atsakyti į klausimą, kokios investicijos į EdTech sprendimus iš tiesų kuria vertę, o kurios tėra mada.
Formuojamojo vertinimo iššūkiai
KU tyrimas „Formuojamasis vertinimas mokykloje naudojant dirbtinį intelektą“ (Nr. P-EDU-23-25) gimė iš vieno labai kasdieniško klausimo: kaip mokytojui fiziškai spėti pamokos metu padėti kiekvienam mokiniui mokytis?
„Mokytojas moko keliasdešimt mokinių, įgyvendina programą, atlieka testus, dirba administracinius darbus. Parašyti ar pasakyti kiekvienam mokiniui prasmingą komentarą apie kiekvieną jo atliktą darbą, o vėliau dar ir stebėti, ar mokinys padarė pažangą, yra milžiniškas krūvis“, – sako tyrimo vadovė prof. dr. Liudmila Rupšienė.
Formuojamasis vertinimas – tai nuolatinis, ugdymo proceso metu vykstantis vertinimas, skirtas padėti mokiniui mokytis, stebėti jo pažangą, teikti grįžtamąjį ryšį ir laiku koreguoti mokymo/mokymosi strategijas, o ne tik fiksuoti galutinį rezultatą, kaip tai yra daroma apibendrinamojo vertinimo metu. Formuojamasis vertinimas turėtų skatinti mokinių mokymosi motyvaciją, savireguliaciją, savivaldą, atkaklumą ir aktyvų dalyvavimą vertinimo procese, geresnius mokymosi rezultatus. Deja, realybėje šis procesas dažnai žlunga po laiko stokos ir streso našta.
KU mokslininkai, bendradarbiaudami su mokymosi patyrimo platformos kūrėjais, bando parodyti, kaip DI gali ateiti mokytojams į pagalbą, organizuojant formuojamąjį vertinimą, o ne pakeisti mokytoją. Tyrimo tikslas – atskleisti pagrindinius dirbtiniu intelektu stiprinamo formuojamojo vertinimo veiksnius ir jų poveikį mokinių mokymosi motyvacijai, savireguliacijai, santykiams su mokytojais ir bendraklasiais.
Tyrimo metu atliekamas eksperimentas, kurio metu savanorių mokytojų mokyklose iš visos Lietuvos diegiama mokymosi patyrimo platforma su integruotu DI, kuri padeda mokiniams suprasti užduotis, primena, kur jie klysta, pasiūlo, ką verta patobulinti. Mokytojai tuo metu projektuoja ir „prižiūri“ DI teikiamus mokiniams siūlymus, vertinimus, apibendrinimus; jie mato ne tik galutinį rezultatą, bet ir visą mokymosi kelią – kiek konkretaus moksleivio pastangų įdėta, kaip keitėsi atsakymai, kaip mokiniai reflektuoja savo darbą, kokią pažangą padarė.
„Svarbu, kad DI čia nieko nepadaro už vaiką. Jis veikia kaip papildomas pagalbininkas, padedantis mokytojui mokyti, o mokiniui – mokytis. Galutinis sprendimas lieka žmogaus rankose“, – sako KU tyrėja.
Šiuo metu tyrime dalyvauja 36 mokytojai iš įvairių Lietuvos regionų – nuo didmiesčių iki mažų miestelių. Taikant eksperimentinio tyrimo metodą, vienose klasėse taikomas DI pagrįstas formuojamasis vertinimas, kitose – tradicinis. Rezultatai bus analizuojami pagal kelis rodiklius – mokinių motyvaciją, savireguliaciją, santykius su mokytoju ir bendraklasiais.
Atlikus tyrimą, bus parengtos trys profesinės ūgties programos, pagal kurias bendrojo ugdymo mokyklų mokytojai galės tobulinti savo kompetencijas, kad gebėtų dirbtiniu intelektu pastiprinti formuojamąjį vertinimą, sukurta laisvai prieinama nuotolinė interaktyvi mokymosi priemonė „Dirbtinis intelektas formuojamajame vertinime mokykloje“ (di-ma.lt svetainėje), skirta bendrojo ugdymo mokyklų mokytojams, siekiantiems dirbtiniu intelektu pastiprinti formuojamojo vertinimo praktiką. Čia mokytojams bus pateiktos dirbtiniu intelektu pastiprinto formuojamojo vertinimo gairės, papildytos mokytojų sukurtais pamokų scenarijais, formuojamojo vertinimo strategijų taikymo pavyzdžiais ir mokomaisiais vaizdo epizodais.
„Tikimės įrodyti ir parodyti, kad formuojamojo vertinimo procese DI gali tapti efektyviu, prasmingu ir etišku mokytojo asistentu, galinčiu pakeisti kasdienę mokyklos praktiką. Tai reikštų ne dar vieną „skaitmeninį projektą“, o tikrą pokytį – mokytojai galės efektyviau mokyti, o mokiniai – mokytis“, – pabrėžia prof. dr. L.Rupšienė.
DI ir įtrauktis
KTU tyrimas „Dirbtinis intelektas įtraukiam vyresniųjų klasių mokinių mokymui(si)“ (Nr. P-EDU-23-6) radosi iš labai paprasto, bet nepatogaus klausimo: ar mokykla iš tikrųjų mato visus mokinius? Ne tik tuos, kurie aktyviai kelia ranką, bet ir tuos, kuriems sudėtingiau spėti su visais, kurie greičiau pavargsta, nesupranta užduoties formuluotės ar turi mokymosi sunkumų, ir tiems, kurie gali daugiau nei likusioji klasės dalis.
„Įtrauktis nėra tik apie specialiuosius poreikius. Tai – principas, kaip ugdymą pritaikyti kiekvieno mokinio galioms, tempui ir riboms“, – sako tyrimo vadovė dr. Laura Daniusevičiūtė-Brazaitė.
KTU tyrėjų komanda kuria DI grįstą pokalbių roboto prototipą, kuris nėra skirtas mokyti vietoje mokytojo. Jo paskirtis – padėti pastebėti. Stebėti mokinių mokymosi eigą, fiksuoti, kur kyla sunkumų, ir suteikti mokytojui papildomą informaciją, kurios kasdienėje klasės rutinoje dažnai neįmanoma aprėpti.
Šis įrankis kuriamas taip, kad galėtų prisitaikyti prie skirtingų mokinių poreikių, pavyzdžiui, pasiūlyti alternatyvias užduočių formas mokiniams, turintiems disleksiją, regos ar kitų mokymosi sunkumų. Svarbu tai, kad sprendimai čia nėra automatiniai – galutinis žodis visada lieka mokytojui.
Tyrėjai tiki, kad pasinaudojus DI galimybėmis, mokytojai ir institucijos gali sukurti įtraukesnę švietimo aplinką, kurioje visi mokiniai turi galimybę klestėti ir pasiekti savo pilną potencialą. Tyrimu siekiama ištirti esamus ir į ateitį orientuotus scenarijus apie DI įtraukųjį ugdymą iš mokytojų perspektyvos ir nustatyti tarp jų esančias spragas. Sukūrus DI integruojantį prototipo įrankių rinkinį, bus sukurtas ir empiriškai patvirtintas DI integruojantis įtraukaus ugdymo pokalbių robotas realioje aplinkoje.
„Daug suaugusiųjų tik brandžiame amžiuje supranta, kodėl jiems buvo sunku mokykloje – paaiškėja disleksija ar kiti mokymosi sutrikimai. Įtrauktis turi padėti tokioms situacijoms nepasikartoti“, – sako tyrėja.
KTU tyrime ypatingas dėmesys skiriamas ir mokytojų patirčiai. Tyrėjai atvirai pripažįsta: jei pedagogas neturi žinių apie DI, technologija gali jam atrodyti kaip grėsmė. Dėl to kuriant prototipą vyksta seminarai, testavimai ir bendras sprendimų kūrimas realiose klasėse.
„Kai viskas kuriama drauge su mokytojais, jie nėra tik paprasti vartotojai. Jie tampa bendrakūrėjais – ir tai keičia santykį su technologija“, – pabrėžia dr. L.Daniusevičiūtė-Brazaitė.
Svarbus ir etinis aspektas: KTU komanda dirba taip, kad visi renkami duomenys būtų anonimizuoti, o sprendimai atitiktų Europos Sąjungos dirbtinio intelekto akto reikalavimus. Tyrimas integruojamas į tokias jau pažįstamas skaitmenines aplinkas kaip „Moodle“, kad mokytojams nereikėtų „mokytis nuo nulio“ ir tai taip pat pagerintų požiūrį į technologiją.
Šio tyrimo ambicija – ne sukurti dar vieną skaitmeninį sprendimą, kuris mokytojams taptų nauju iššūkiu, bet parodyti, kaip DI gali tapti pagalbininku, kuriant įtraukesnę mokyklą, kurioje nei vienas mokinys nelieka nepastebėtas.
Kaip tyrimai prisidės prie pokyčių mokykloje?
DI tyrimai švietime šiandien nebėra vien akademinė diskusija ar ateities vizija. Jie tiesiogiai paliečia mokytojų kasdienybę, mokinių patirtį ir sprendimus, kuriuos artimiausiais metais turės priimti švietimo politikos formuotojai.
Kaip pabrėžia LMT pirmininko pavaduotoja dr. V. Priudokienė, EDU projekto mokslinių tyrimų rezultatai turės praktinę vertę ir ilgalaikį poveikį Lietuvos švietimui.
„Mūsų partnerių vykdomi tyrimai apie DI integravimą į švietimą atvers naujas galimybes Lietuvos mokykloms ir mokytojams: bus pasiūlytos konkrečios priemonės ir metodikos, kurios mokytojų darbą padarys efektyvesnį ir prasmingesnį. Įgyvendinant EDU projektą atliekami moksliniai tyrimai kuria tiesioginę naudą mokykloms, padeda spręsti kasdienius iššūkius ir skatina inovatyvų, bet kartu kritišką požiūrį į technologijų naudojimą švietime“, – sako dr. V.Priudokienė.
LMT, vykdydama projektą, laikosi tarptautinių praktikų. Pasak LMT pirmininko pavaduotojos, UNESCO pabrėžia, kad DI integracija turi būti pagrįsta žmogaus teisėmis, lygybe ir įtrauktimi, tad EDU projekto moksliniai tyrimai tampa svarbia priemone, užtikrinančia, kad nauji technologiniai sprendimai tarnautų mokiniui, padėtų mokytojui ir stiprintų Lietuvos švietimo sistemą.
„EDU projekto pavadinime minimas proveržis reiškia ne tik akademinę pažangą, bet ir tiesioginę naudą švietimo praktikoms: bus kuriamos naujos mokymo ir tyrimų kryptys, diegiamos pažangios edukacinės technologijos, o Lietuvos mokyklos galės patirti realius, matomus pokyčius kasdienėje veikloje“, – teigia dr. V.Priudokienė
Straipsnyje pristatyti tyrimai yra LMT įgyvendinamo projekto „Edukacinių tyrimų proveržis“ (Nr. 10-044-P-0001) dalis. Projektas vykdomas pagal 2021–2030 m. plėtros programos valdytojos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Švietimo plėtros programos pažangos priemonę Nr. 12-003-03-06-01 „Pirmiausia – mokytojas“. Projektas finansuojamas 2021–2027 metų Europos Sąjungos fondų ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis.
